JAV gyvenantis ir jaunuosius biatlonininkus treniruojantis olimpinis čempionas Algimantas Šalna kasmet parvažiuoja į gimtinę.
1984 m. Sarajevo olimpinis čempionas ir anksčiau, kai dar dirbo JAV biatlono rinktinės vyriausiuoju treneriu, visada rasdavo progą ir į namus trumpam užsukdavo po kokių nors varžybų Europoje, o vasarą gimtinėje kokias dvi tris savaites atostogaudavo.
Dabar, kai jo tėvo jau nebėra (mirė prieš metus) ir liko tik seserys, gyvenančios Vilniuje ir Ignalinoje, olimpinis čempionas ir dukart pasaulio čempionas į namus grįžta rečiau. Šią vasarą A. Šalna buvo parvykęs į namus sutvarkyti tėvo kapą ir atšvęsti vyresniosios sesers Marytės 60 metų jubiliejų. Buvęs sportininkas į gimtinę užsuko ir rudenį.
– Kaip dabar tau sekasi Amerikoje, kai nebetreniruoji Amerikos biatlono rinktinės ir daugiau dėmesio skiri šeimai?
– Laiko turiu tikrai daugiau, dažniau mane mato žmona. Su rinktinės vyriausiojo trenerio pareigomis atsisveikinau dar 2006 metais. Šiam savo sprendimui rengiausi dvejus metus. Ilgai nežinojau, kokį darbą man pasiūlys Amerikos biatlono federacija. Ji mane pasikvietė ir paklausė, ką norėčiau veikti. Pasakiau, kad daugiau važinėti po pasaulį jau nenoriu, bet būti naudingas biatlonui norėčiau.
Kai rinktinės treneriu dirbau 15 metų, mačiau vieną spragą: jaunimą. Į rinktinę kviesdavau tuos, kurie sportavo, o ne tuos, kuriuos būčiau norėjęs pasirinkti. Jokios atrankos nebuvo, nes biatlonas Amerikoje nėra masinė sporto šaka. Vis galvojau, kad kas nors turi daryti tą darbą.
Tačiau be finansinio pagrindo tai atlikti buvo neįmanoma. Kviesti trenerius, ugdysiančius pamainą, ir jiems mokėti atlyginimus, nebuvo jokios vilties. Tuo metu po olimpinių žiemos žaidynių iš pagrindų keitėsi Amerikos biatlono federacija. Atėjo nauja valdžia – komitetas, nariai, buvo surasta rėmėjų.
Atsirado pinigų ir galimybė mane, turintį nemažai patirties (kaip Amerikos rinktinės treneris, dalyvavau Albervilio, Lilehamerio, Nagano, Solt Leik Sičio ir Turino olimpinėse žaidynėse), įdarbinti federacijoje. Man buvo patikėta dirbti vietiniame Vermonto regione ir ugdyti koledžo amžiaus sportininkus.
– Kaip sekasi, juk dirbti su didelio meistriškumo sportininkais ir pradedančiaisiais ne tas pats?
– Subūriau penkių biatlonininkų grupę – kas atvažiavo iš Minesotos, kas iš Niujorko, kas iš Vermonto. Jau pirmaisiais metais supratau, jeigu pats neieškosiu talentų, jų man niekas nepasiūlys. Kadangi turiu visišką veiklos laisvę, pagalvojau, kad reikia eiti į dar žemesnį lygį – į mokyklas – ir biatlonininkus pradėti ugdyti nuo vaikų.
Kai jie baigs mokyklą, stos mokytis į koledžą, jau turės biatlono pagrindus. Talentų atsiranda. Federacija nupirko lazerinių ir tikrų šautuvų, šovinių, naują mikroautobusą, sumoka už benziną, kad galėčiau važinėti po mokyklas. Važinėjau ne tiki po Vermonto, kur gyvenu, mokyklas, bet ir po kitų valstijų. Per trejus metus įveikiau apie 140 tūkst. kilometrų.
Tai nėra taip mažai. Vaikus kalbinau lankyti biatlono pratybas, mokiau, kaip lazeris veikia, daviau jiems pašaudyti. Kiekvieną vasarą Leik Plaside, kur įsikūręs pagrindinis mūsų treniruočių centras, pradedantiems sportininkams rengdavau treniruočių stovyklas. Nuo Vermonto – tai 140 km, dvi valandos kelio. Suvažiuodavo kokie 8–10 vaikų iš Majamio, Minesotos, Vašingtono, Kolorado, Aliaskos, Vermonto.
Tuos vaikus per savaitę apmokydavau ir jie išsiskirstydavo. Su biatlonu susidomėjusiaisiais palaikydavau ryšį. Juos kviesdavau į kitą stovyklą.
– Ar federacija neskriaudžia tavęs, juk dirbi ne su žvaigždėmis?
– Skriaudžiamas tikrai nesu. Federacija turi du programos direktorius: vienas atsakingas už didelio meistriškumo sportininkų rengimą ir vadovauja nacionalinei rinktinei, o kitas – vietinis, padedantis man įgyvendinti programą. Tarkime, man reikia šovinių. Žinoma, jų galiu ir pats nusipirkti, tačiau programos direktorius sudaro įvairiausias sutartis, šovinių gali gauti nemokamai. Esu fanatikas, mėgstu tai, ką darau, manęs niekas nekontroliuoja, kitaip sakant, esu paliktas Dievo valiai. Tačiau dirbu stropiai ir labai daug, kaip ir būdamas rinktinės vyriausiuoju treneriu, noriu įrodyti savo sugebėjimus.
– Gal jau mokiniai pasiekia ir pirmųjų pergalių?
– Per ketverius darbo metus šiokių tokių prošvaisčių jau matyti. Iš mano regiono penki biatlonininkai dalyvavo pasaulio jaunimo čempionate. Svariau pasirodyti jiems sutrukdė prastas šaudymas. Sportininkai kartu nesitreniruoja, jie gyvena skirtinguose regionuose, nuo manęs nutolę maždaug per 200 km, kur yra šaudykla.
Jiems neįmanoma suteikti sąlygų, kad galėtų šaudyti kiekvieną dieną ar bent keturis kartus per savaitę. Sportininkai gali atvažiuoti pašaudyti tik savaitgaliais. Viešint Ignalinoje, mano darbu domėjosi vietos biatlono treneriai. Jie kiek nustebo, kai sužinojo, kad Amerikoje sportininkų tėvai savaitgaliais po 2–3 val. veža savo vaikus į šaudyklą Vermonte, kad jie porą dienų galėtų pasitreniruoti.
Federacija pasistengė, kad per pratybas turėčiau kokius tris ar keturis šautuvus. Anksčiau labai norėjau išugdyti savo mokinį olimpietį, tačiau dabar mano pagrindinis tikslas – parengti gerų sportininkų nacionalinei rinktinei, kad jiems nereikėtų daryti to, ką aš anksčiau dariau.
Kartais man skauda širdį, kai randu talentingą sportininką, į jį daug investuoju, pakeliu į aukštesnį lygį, o po to jis mane palieka. Viena mergaitė savo meistriškumu jau priartėjo prie nacionalinės rinktinės lygio, tikiuosi, kad ji šiemet bus pakviesta į rinktinę.
– Per savo sportinę karjerą neišsiskyrei taiklumu, tad kaip sekasi vaikus mokyti šaudyti?
– Visą laiką norėjau sužinoti, kodėl man nesisekė gerai šaudyti. Dabar jau žinau. Tai grynai psichologinis dalykas, su technika tai nieko bendra neturi. Ne aš vienas, o ir kiti žino, kaip reikia techniškai šaudyti. Visa paslaptis slypi žmogaus psichologijoje. Kaip ir mano tėvukas ir vyresnioji sesuo, viską darėme skubotai. O šaudymas nemėgsta skubotumo.
Pradėtą darbą reikia baigti, atlikdamas veiksmą negali galvoti apie jo padarinius. O šaudant mano mintys jau būdavo kitur. Šaudymas – itin tikslus ir labai greitas veiksmas. Techniškai tinkamai šaudyti nesugebėjau. Per varžybas jaudindavausi ir viskas. Kai nusiramindavau, mano veiksmai sulėtėdavo.
Geriausiai, tiesiog stebuklingai, šaudžiau per 1983 m. sezoną, bet tada nebuvau greitas slidinėjimo trasoje. Puikiai atsimenu, koks buvau ramus, neskubėjau, pasitikėjau savimi. O kitais olimpiniais metais viskas paaštrėjo, save psichologiškai buvo sunku sustabdyti. Pasipylė klaidų. Iš kūno išvyti trukdančius genetinius įgūdžius buvo sunku.
Ir dabar gyvenime stengiuosi neskubėti, nes, tarkime, vairuodamas mašiną, galiu padaryti avariją, skubėdamas peiliu nusipjauti pirštą. Su dideliu malonumu perskaičiau labai gerą dukart olimpinio šaudymo čempiono amerikiečio, jo pavardės, deja, neprisimenu, knygą apie psichologinį parengimą, kurią jis man padovanojo. Ten viskas parašyta būtent taip, kaip atsitiko su manimi, ir ką reikia daryti. Galėčiau parašyti panašią savo memuarų knygą.
– Dabar nesi taip gerbiamas, nes jau neini Amerikos biatlono rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų. Sakyk, kaip jautiesi?
– Puikiai. Jaučiuosi kaip labai didelė žuvis vandenyje. Turiu sukaupęs didžiulę patirtį ir daug žinių, kurių nereikia treniruojant vaikus. Treniruočių procesas nevyksta tokiu lygmeniu, visai kitos sąlygos. Dirbti techniškai lengva. Mane tenkina atlyginimas, kurį gaunu, jis toks pat, kaip ir dirbant nacionalinės rinktinės vyriausiuoju treneriu. Tai – didelė motyvacija treniruojant vaikus, manimi federacija pasitiki.
Dabar žinau, kurią valandą po pietų ar vakare grįšiu namo ir kada rytoj išvažiuosiu. Dažniausiai pusę dienos būnu laisvas, nes vaikai mokyklose. Tada sėdu prie kompiuterio ir dirbu, rašau sportininkams planus. Mūsų biatlono federacija yra ne taip toli nuo mano namų – reikia važiuoti 4 valandas. Turime vietinį klubą, su kuriuo palaikau glaudžius ryšius, jam padedu.
Pusę metų be jokio atlyginimo tarsi savanoris net treniravau šio klubo jaunuosius sportininkus, stengiausi, kad jis nesužlugtų. Vėliau prikalbinau savo buvusį auklėtinį, kad jis dirbtų su klubo jaunimu. Ta veikla man labai patiko. Jeigu reikia, retkarčiais paslidinėju ir aš, tačiau didelio malonumo nejaučiu.
– Ar palaikai ryšius su Lietuvos biatlono federacija?
– Palaikau. Lietuvos biatlono federacija dirba gerai, tinkama kryptimi, tą rodo ir rezultatai. Kuo Lietuvos federacijai galiu padėti, gyvendamas Amerikoje? Jeigu jai reikės pagalbos, niekada neatsisakysiu.
– O kokie tavo santykiai su buvusiais SSRS rinktinės biatlonininkais?
– Glaudžių ryšių nepalaikau, tačiau vos ne kasdien kalbuosi su savo geriausiu draugu Dmitrijumi Vasiljevu, kuris gyvena Sankt Peterburge. Su kitais kartais susitinku per įvairaus rango varžybas, ne vienas mano kovų bendražygis dabar dirba treneriu.
– Ar nenutrūko tavo taurės varžybos Ignalinoje?
– Praėjusią žiemą, girdėjau, jos neįvyko. Dėl ko – nežinau, gal sniego, o gal slidžių trūko (šypsosi).
– Visą laiką sakei, kad tavo sūnus Tautvydas nori atstovauti Lietuvos ledo ritulio rinktinei. Ar dabar jis dar sportuoja?
– Šiemet metė žaisti. Tai buvo jo antrasis bandymas atsisveikinti su ledo rituliu ir, manau, paskutinis. 22-ejų Tautvydas studijuoja universitete, dar atstovavo studentų komandai ir rungtyniavo trečio diviziono čempionate. Tačiau negavo pasiūlymo žaisti aukštesniame divizione. Jautė, kad neturi tolesnės perspektyvos tobulėti ir nutarė pagrindinį dėmesį skirti mokslui.
Studijuoja verslo įstatymus, labai daug skaito. Prieš porą metų Tautvydas atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei, buvo nepaprastai laimingas. Su sūnumi siejau dideles viltis, lankydavausi ledo ritulio varžybose ir treniruotėse, sūnų vežiojausi net į slidinėjimo stovyklas, kelis kartus leidau pašaudyti.
Sūnų rėmėme finansiškai ir morališkai. Tačiau jis pasiekė tiek, kiek jam buvo skirta. Praėjusią vasarą šeimą jau sukūrė mano 25-erių duktė Iveta. Ji baigė mokslus universitete ir dirba privačioje mokykloje ikimokyklinio amžiaus vaikų mokytoja. Norėjo būti fizeterapeute, vienus metus gilino žinias, tačiau vėliau metė. Šiemet dukra greta mūsų pasistatė naują namą, man iki jos – 10 min. kelio.
– Ar dar veikia tavo viešbutis?
– Taip. Jam daug energijos skiria ir pluša mano žmona. Ji taip pat dirba ir odontologo padėjėja – nenori užmiršti įgytos praktikos.
– Gerai pailsėsi, gal atsiras noro vėl treniruoti nacionalinę rinktinę?
– Manęs jau niekas nekvies, esu per senas. Tiesa, ne savo amžiumi, bet motyvacija. Negalėčiau imtis to vairo ir vėl ištisais mėnesiais išvykti iš namų.
Vizitinė kortelė
Algimantas Šalna gimė 1959 m. rugsėjo 12 d. Vidiškėse, Ignalinos r. 1978 m. baigė Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą, o 1985 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. 1980–1986 m. atstovavo SSRS rinktinei, 1983 m. Anterselvoje (Italija) ir 1985 m. Rūpoldinge (Vokietija) tapo pasaulio čempionu estafečių varžybose.
Sarajevo olimpinis čempionas. Jis – pirmasis Lietuvos žiemos sporto šakų atstovas, tapęs olimpiniu čempionu. SSRS nusipelnęs sporto meistras. Treniravo SSRS moterų rinktinę, o nuo 1991 m. 15 metų buvo JAV biatlonininkų rinktinės treneris.
Marytė Marcinkevičiūtė
