Ten jis nusivežė Savioną Flaggą ir Edą Croswellą, pernai žaidusius Lietuvoje, taip pat savo buvusį auklėtinį ir buvusį žalgirietį Nazą Mitrou-Longą, kuris yra visiškas Neapolio ekipos lyderis.
Nauji savininkai, naujas projektas ir naujos idėjos – tai, ne apie buvusią A.Magro darbovietę Vilniaus „Wolves“. Tai – ir apie naują jo klubą Neapolyje. Tiesa, panašu, čia kantrybės bus daugiau.
Kol kas su 3 pergalėmis ir 5 pralaimėjimais „Guerri“ yra devinta Italijoje.
A.Magro sezoną praleido Lietuvoje ir tik gerais atsiminimais apibūdina mūsų šalies krepšinį. Sezonas buvo įsimintinas, tik gaila, kad jo pabaigti taip, kaip norėtasi nepavyko, sako italas.
„Nuoširdžiai sakau, kad apgailestauju, jog kaip organizacijos lyderis negalėjau išpildyti tiek Gedimino, tiek mano turėtų svajonių“, – Krepsinis.net teigė A.Magro, apgailestavęs ir dėl to, kad „Wolves“ istorija bent kol kas – baigta.
Krepsinis.net – pokalbis su buvusiu „Wolves“ treneriu apie metus sostinėje, santykius su vietiniais žaidėjais, neišpildytus lūkesčius, Mareką Blaževičių Eurolygoje ir kitokį gyvenimą Neapolyje.
– Grįžote į gimtinę, dirbate Neapolyje, kaip sekasi, treneri?
– Praleidau puikų sezoną Vilniuje, įsimylėjau miestą, kultūrą ir šalį, bet čia viskas kitaip. Yra saulė, jūra, mieste gyvena 2,9 mln. žmonių – beveik kiek Lietuvoje. Tai miestas, kuris niekad nemiega: jei nori užsirezervuoti staliuką restorane, gausi jį 22:45 valandą. Vilniuje yra kitaip, čia kultūra labiau primena ispanišką.
Su komanda pradėjome naują programą. Klubo potencialas – didelis. Taip, daug kas čia seka futbolą, myli jį, praeitais metais Neapolis iškovojo titulą, tad miestas ėjo iš proto. Norime tokius aistringus sirgalius pritraukti ir į krepšinį. Tai nelengva, nes pernai klubas vos neiškrito į antrąjį divizioną. Tačiau kodėl atvykau čia, nes situacija priminė 2021 metus Brešoje. Gavau šansą kurti naują programą: klubą įsigijo amerikiečiai investuotojai, atvyko nauja vadovybė, generaliniu direktoriumi tapo žmogus iš NBA, atvykęs su visiškai kitu mentalitetu, bet taip pat gerbiantis europietišką kultūrą. Tai tikrai įdomi ir ambicinga programa, norima augti, statyti naują areną.
Aikštėje turime naują komandą, biudžetas nėra įspūdingas, kadangi tai pirmieji metai su naujais vadovais. Sakyčiau, biudžetas yra kiek žemiau šalies vidurkio. Bet surinkome įdomią komandą su žaidėjais, kurie pernai žaidė Lietuvoje – Flaggu ar Croswellu. Laukėme, kad pasirašytume žaidėją, kurį prieš tai turėjau Brešoje – Nazą Mitrou-Longą. Žinoma, kai svarbus žaidėjas atvyksta vėlyvu pasirengimo etapu, reikia laiko atrasti ryšiui tarpusavyje, su kiekvienomis rungtynėmis tampame vis geresniais ir atrandame identitetą.
Kol kas pergalių ir pralaimėjimų balansas yra neigiamas, bet einame tuo keliu, kuriuo norime eiti. Tikiuosi, savaitgalį mačą laimėsime ir į FIBA pertrauką iškeliausime įvykdę planą. Neapolis atkrintamosiose nežaidė 19 metų, toks pasiekimas mums reikštų praktiškai kaip iškovotą titulą. Norisi, kad šis klubas atsidurtų Italijos elite ir turėtų stabilią programą. Garbė būti šio klubo dalimi.
– Kiek sunku jums kaip treneriui sukontroliuoti žaidėjus saulėtame ir linksmame mieste, kuris, pasak jūsų, niekada nemiega?
– Nelengva (Juokiasi). Žaidėjams stengiamės perteikti, kad reikia elgtis profesionaliai. Nesu tas treneris, kuris kontroliuotų viską. Kol žaidėjai daro viską, ką turi, aikštelėje, nekontroliuoju to, ką jie daro už jos ribų. Svarbu tik tai, kad prieš savaitgalio rungtynes jie gautų tinkamo poilsio ir būtų pasiruošę.
– Minite, kad su naujais vadovais Neapolio krepšinis turi ir naujas ambicijas. Ar atsižvelgus į jūsų patirtį „Wolves“, vadovams teko papasakoti, kiek svarbu yra kantrybė, kuomet klubą bandoma atnaujinti iš pagrindų?
– Tai yra vienas svarbiausių dalykų: Roma nepasistatė per dieną. Visi nori pergalių, nori jų greitai, bet tai kuriama metai po metų. Galima pažiūrėti į istorinius klubus, turinčius identitetą, jie puikiai tai žino. Šis klubas nuo liepos 1 dienos yra naujas – jis skaičiuoja tik kelis mėnesius. Vis dar reikia grynintis, kaip atrodys vadovybės darbas, medicinos personalo darbas, žaidėjų darbas – nerealu tikėtis, kad nuo pirmos dienos tai duos rezultatą. Tai – proceso dalis.
Esu laimingas, kad savo laiku buvau vienos iš labiausiai laiminčių komandų dalimi – Sienos „Montepaschi“. Klubas tada buvo čempionas Italijoje, triskart dalyvavo Eurolygos finalo ketverte 2004–2014 m. laikotarpyje. Atvykęs turi daryti, dirbti, kentėti, klysti, taip žinosi, ką turi daryti toliau. Kaip ir atėjęs į mokyklą negali pradinėse klasėse laikyti vidurinės egzaminų – tai neįmanoma.
– Italijos lyga jums gerai pažįstama, galiausiai, tai jūsų šalies lyga. Kaip jaučiatės grįžęs į turbūt sau komfortiškesnę ir įprastesnę aplinką?
– Savo karjeroje esu dirbęs Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, galiu pripažinti, kad turiu savybę gana greitai prisitaikyti prie aplinkos. Kaip ir sakau, jei lyginsime Vilnių ir Neapolį, kalbėsime apie du absoliučiai skirtingus miestus. Labai gerai jaučiausi Vilniuje ir taip pat gerai jaučiuosi čia.
Man patinka mano darbas, labai tai vertinu, žinoma, dirbti užsienyje yra iššūkis, nes galiausiai kasdien negali kalbėtis savo kalba, štabe turėjau tik lietuvius. Kai dirbi kitoje kultūroje, turi kuo greičiau ją perprasti ir prisitaikyti, bet išlaikant ir savo idėjas. Dabar esu šalyje, kurioje dauguma žmonių – mano kultūros, galiausiai esu laimingas ir dėl to, kad turiu daugiau galimybių matyti dukrą, kas man labai svarbu ir kas man suteikia energijos. Bet patikėkite, tikrai gerai jaučiausi ir Lietuvoje. Dirbti už Italijos ribų vis dar yra mano planas, ne dabar, nes turiu planų Neapolyje, bet ateityje.
– Lietuvoje tiek treneriai, tiek žaidėjai gali jausti didelį dėmesį: tiek iš sirgalių, tiek žiniasklaidos. Straipsniai, podkastai, komentarai – ar visą šį dėmesį jautėte ir kiek jis kitoks yra Italijoje?
– Italijoje tikrai yra kitaip, bet jei čia būčiau futbolo sistemos dalis, tada visi žmonės apie tai kalbėtų. Kaip Lietuvoje apie krepšinį. Baigi rungtynes, ateini į spaudos konferencija, kur daug žurnalistų, kurie yra pasiruošę. Žinau, kiek žmonių pas jus domisi krepšiniu, kiek podkastų turite, vienintelis skirtumas, kad Lietuvoje nesupratau didžiosios dalies, kuri yra šnekama (Juokiasi). Bet tai ir yra unikalu, man kaip treneriui buvo ypatinga dirbti tokioje krepšinio šalyje.
– Edas Croswellas ir Savionas Flaggas – būtent jūsų asmeniniai pirkiniai Neapolyje?
– Labai džiaugiuosi, kad juos pasirašėme. Croswelle pamačiau didelį potencialą, matau, kaip su laiku jis gali tobulėti, bandome jam padėti žibėti, nes tam turi įgūdžius. Savionas čia turi kiek kitokį vaidmenį nei „Ryte“, jis daugiau žaidžia „trečioje“ pozicijoje, bandome jam suteikti daugiau atsakomybių puolime. Myliu šį vaikiną, jis geras žmogus, jo krepšinio IQ didelis ir jis vienas iš mūsų lyderių.
Dabar žaisime prieš Sasario ekipą, kurioje yra Buie, Johnsonas, Beliauskas. Udinėje yra Brewtonas, tad italų vadybininkai tikrai seka Lietuvos rinką.
– Italijoje yra ir Matas Jogėla, jau net nekalbant apie senokai ten žaidžiančius Osvaldą Olisevičių ar Eimantą Bendžių.
– O Miniotas yra Pezare. Džiaugiuosi, kad šiuos veidus matau šioje šalyje.
– Ar turite atsakymą į klausimą, kodėl kartais gerus sezonus Lietuvoje sužaidę krepšininkai stringa rasti darbą aukštesnės lentynos klubuose?
– Nežinau, ar turiu tinkamą atsakymą. Pavyzdžiui, pernai su „vilkais“ turėjome geresnį sezoną Europoje nei LKL, buvome subūrę komandą, kuri buvo pasiruošusi kautis Europos lygyje. Turėjome tam kūnus kaip Mareko Blaževičiaus, dėl kurio dabar labai džiaugiuosi. Turėjome dydį ir fiziškumą. LKL komandų stilius kartais skiriasi, jos bėga, meta tritaškius, žaidžia dideliu ritmu, bet esmė, kad ne kiekvienas toks žaidėjas gali prigyti kitokio tipo lygoje. Net jei čia yra MVP. Tas pats Ispanijos krepšinis yra visiškai kitoks nei lietuviškas.
Anthony Cowanas tapo su mumis MVP, jis įžaidėjas, kuriam reikia kamuolio rankose, jis neturi didesnio ūgio, jam reikia pikenrolų. Aplink jį kažkiek reikia kurti komandą, kad jį išnaudotumei. Tokį žaidėją pasirašančios ekipos tiesiog turi tai suprasti. Nemanau, kad Eurolygos komanda gali kurti komandą apie atsarginį įžaidėją. Tokia yra mano nuomonė.
– Minėtas Marekas Blaževičius yra dominuojanti jėga Bursoje. Ar manote, kad kiti jo metai gali būti praleisti Eurolygoje?
– Nenoriu spėlioti ar atnešti tuo blogą sėkmę jam, bet manau, kad jis to vertas. Marekas jaunas, talentingas, alkanas, turi kūną, įgūdžius, kad žaistų aukščiausiame lygyje. Jis to vertas. Praeitą sezoną jis buvo nuostabus, daug ir sunkiai dirbo treniruotėse, kad taptų geresniu, jis nusipelnęs visos šlovės, kurią gauna. Marekas buvo svarbi mūsų komandos dalis, gaila, kad tada jo ir Mato traumos paveikė mūsų sezoną. Manau, kad Eurolyga yra kitas jo žingsnis.
– Nazas Mitrou-Longas dominuoja Neapolio komandoje, ar jį vis dar matote aukštesniame krepšinio lygyje, bent europiniuose turnyruose?
– Visiškai taip. Kai treniravau jį anksčiau, jis buvo naujokas Europoje, dabar jis kitoks, jis mūsų tikras lyderis, subrendęs žaidėjas. Jis turi rasti komandą, kuri žino jo stilių ir gali jį išnaudoti. Jis turi bėgti, turėti pasitikėjimą, jausti laisvę kurti. To talento negali įsprausti į super organizuotą sistemą.
– Vienas „Ryto“ žaidėjas, kitas – „Žalgirio“, jūs – buvę „Wolves“ treneris. Ar toks trio kartais dar patraukia per dantį vienas kitą?
– Tikrai taip (Juokiasi). Dažnai apie tai pasikalbame, nes smagu būti dalimi komandų, kurios kaunasi dėl šlovės Lietuvoje. Vis dar stebime rezultatus, aptariame juos, ypač, kai žaidžia „Rytas“ ir „Žalgiris“. Kai sukurti gerus prisiminimus, norisi likti to dalimi ir tai aptarti.
– Ar yra dalykų, kurių iš lietuviško krepšinio ilgitės, o gal kažko kaip tik nepasiilgstate?
– Sakau tai ne dėl to, kad jūs žurnalistė, o aš noriu pasirodyti geras treneris – ne, tiesiog tikrai mėgavausi dirbti Lietuvoje. Lyga tikrai organizuota, nepaisant nedidelio komandų skaičiaus, puikiai organizuota yra ir taurė. Turėjau gerą laiką. Nors nesate šilčiausia šalis, bet pasiilgstu matyti tokį didelį kiekį žmonių, kuriuos domina krepšinis ir kurie palaiko savo komandas.
Dalykas, kurį taip pat prisimenu, tai himnas – kokį pasididžiavimą žmonės junta, būdami šios šalies dalimi. Būdavo emocionalu girdėti himną ir būti toje atmosferoje, to nerasi visur.
Ko nepasiilgau, tai kokių 50 dienų be saulės. Vis tik kažkiek smagiau žiemą pro langą matyti kalnus ir saulę (Juokiasi).
– Prabėgo apie pusmetis nuo praeito sezono pabaigos, ar iš šono žiūrėdamas galite jį pavadinti sunkiausiu karjeroje?
– Buvau patenkintas dėl sezono Europoje, kalbu ne tik apie rezultatą, o tai, kad rodėme, jog galime kovoti su visais. Iškovojome 3 pergales prieš komandas, kurios pernai kovojo dėl titulo Europos taurėje finale. Buvome komanda tik su 2 metų istorija, bet kovėmės garbingai ir nešėme Lietuvos vėliavą Europoje su pasididžiavimu. Bet visiškai kitas mūsų veidas buvo LKL. Esu nusivylęs ir liūdnas, kad negalėjome tos pačios energijos ir motyvacijos išlaikyti LKL. Traumos turėjo įtakos procesui, turėjome keisti viską daug kartų ir prisitaikyti.
Liūdna, kad viską baigėme taip, nes galėjome padaryti daugiau. Turėjome laimėti ketvirtfinalio seriją prieš Jonavą, nors jie buvo verti pergalės – jie rodė daugiau noro. Kas žino, kaip būtume pasirodę pusfinalyje. Bandžiau daryti, ką galiu geriausiai, kad motyvuočiau žaidėjus, bet liūdniausia dėl to, kas nutiko pabaigoje – klubas užsidarė. Manau, kad tokios komandos žlugimas nėra geras visam Lietuvos krepšiniui, nes tai buvo dar viena komanda, kuri reprezentavo šalį Europoje, kuri kėlė krepšinio lygį LKL. Manau, kad tai niekam nenaudinga.
– Nieko naujo, kai žaidėjai, baigę pasirodymus Europoje, vietinėse lygose praranda motyvaciją. Kaip manote, kodėl taip nutinka?
– Deja, nežinau, bet taip, jaučiau tai, tai mane liūdino. Mes esame laimingi, kad galime daryti tai, ką mėgstame. Mums moka už tai, ką mylime. Reikėtų gerbti žaidimą, save, atiduoti visą save kaskart, kai eini į aikštę, nepriklausomai nuo rungtynių. To nenutiko. Ir nežinau, kodėl. Taip atsitinka ir ne tik mums. Nežinau, ar žaidėjai nuvertina vietinę lygą, bet tai negali būti pasiaiškinimas, nes turi gerbti save. Jei pralaimi dėl to, kad kažkas kitas nori labiau, kažkam kitam rūpi labiau, liūdna.
– Gediminas Žiemelis ne kartą sakė, kad žaidėjai nevertino gaunamų sąlygų: privačių skrydžių, darbo sąlygų ir pan. Ar matėte, kad kai kurie žaidėjai galbūt to nevertina?
– Gediminas, Donatas ir visa „Wolves“ stengėsi daryti viską: turėjome privačius skrydžius, turėjome areną, turėjome ir naujai pastatytą treniruočių centrą. Tai unikalu ir to negali priimti kaip savaime suprantamo. Sakiau žaidėjams ne kartą: reikia jausti atsakomybę, kad čia esate, nes turite veikiausiai geriausias įmanomas sąlygas. Bet tai nėra taip lengva, ypač su naujos kartos žaidėjais. Sutinku su Gediminu, suprantu, kad tai, kas duodama, reikia vertinti, patikėkite, tokios sąlygos tikrai buvo puikios. Dėl to ir sakau: gaila, kad klubo neliko, nesvarbu, su manimi ar be manęs, tai nėra gerai visam Europos krepšiniui.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, yra kažkas, ką praeito sezono metu darytumėte kitaip?
– Norėčiau pabandyti laimėti daugiau LKL rungtynių. Taip, negali kontroliuoti traumų, jaučiau, kad ne visada viską gali kontroliuoti. Kartais tu kaip treneris tiesiog esi žaidėjų rankose. Norėčiau padėti žaidėjams suprasti savaitgalio rungtynių vertę. Norėjosi padėti komandai žengti žingsnį į priekį. Nekalbu apie lygos laimėjimą, nuo ko ir pradėjome, tai padaryti sunku. Bet tikrai apgailestauju, jog negalėjau paspausti komandos solidesniam pasirodymui, kad sukurtume kažką ypatingesnio Vilniuje.
– Vietinėje lygoje kaip niekad kitur dažnai praverčia vietiniai žaidėjai, suprantantys šių kovų reikšmę. Kai kurie žaidėjai yra prasitarę, kad iš jūsų pasigedo tolygaus bendravimo su jais ir užsieniečiais. Ką galite apie tai pasakyti?
– Nežinau, nemanau. Aš treniruoju žaidėjus neatsižvelgdamas į pasą, kurį jie turi. Man nesvarbu, tai lietuviai ar amerikiečiai, bandžiau juos suprasti, bandžiau padaryti, kad visi žaistume taip, jog geriau būtų komandai. Tai nereiškia, kad neklydau, bet niekada nepriiminėjau sprendimų, atsižvelgdamas į pasą. Suprantu tą pusę ir galiu pritarti, jei šnekėsime apie LKL, kad vietiniams žaidėjams vietinė lyga rūpi labiau. Taip buvo ne tik „Wolves“.
– Taip pat žaidėjai yra dalijęsi įspūdžiais, kad po kelių mėnesių darbo kartu jūs jiems buvote pasirodęs nenuoširdus.
– Ne, galiu turėti daug trūkumų ir silpnybių, bet tikrai nesu tas, kuris kažką apgaudinėtų. Tikrai. Nedariau to ir nedarysiu. Turiu savo stilių, kuris gali būti kitoks nei kitų trenerių, bandau žaidėjams suteikti laisvę atsakomybei. Nesu treneris, kuris muš žaidėjus kasdien. Bet taip stengiuosi kažką sukurti. Manau, kad jei nori kažką ypatingo sukurti, visi turi jausti atsakomybę ir turi jaustis įtraukti.
– Ar manote, kad taip gali atsispindėti mentalitetų skirtumas?
– Ko gero. Gal pozityvumas ar bandymas įkvėpti žaidėją pasitikėjimu gali taip atrodyti. Gal taip gali pasirodyti minkštas. Taisyklės turi būti, bet nesu policininkas. Jei esi profesionalus ir atsakingas, tau nereikia taisyklių, pats žinai, ką tau daryti, kad būtumei geras žaidėjas ar komandos draugas. Gal kažkas tai suprato neteisingai, tačiau tikrai nesistengiau nieko vaidinti.
– Negaliu nepaklausti: veikiausiai matėte, kuomet Mindaugas Brazys pasakojo, esą ne iki galo pasakėte tiesą, kai šnekėjote apie skyrybas ar tėvų netektį. Kaip į tai reagavote?
– Nesiplėsiu, tik gaila, kad jis šnekėjo apie mano asmeninį gyvenimą. Tas interviu vyko iškart po paskutinio sezono mačo, kalbėjau apie mamą, kuri manęs neatpažįsta, ir nematau didelio skirtumo tarp jos netekties ir netekties tėvo, kurį praradau vasarą. Kaip ir dėl skyrybų – esmė buvo ne tai, kad neturiu žmonos, o negaliu matyti dukros.
– Iš vyr. trenerio pusės, ar manote, kad tai gali atbaidyti kai kuriuos klubu ar trenerius, ateityje planuojančius kviestis strategą į štabą?
– Nežinau, kodėl Mindaugas dabar nedirba, bet tikrai linkiu sėkmės jo karjeroje. Tiesiog manau, kad yra dvi dalys: profesinė ir žmogiškoji. Man asmeniškai rūpi ir žmogiškoji dalis. Yra dalykai, kuriuos sakyti galima, o kurių ne. Galiausiai visi patys turime pasižiūrėti į veidrodžius, ką darau ir aš pats.
– Kai tik išgirdote, kad „Wolves“ klubas yra uždaromas, kaip reagavote?
– Iš pradžių buvau šoke. „Wolves“ tikrai galėjo būti aukšto lygio organizacija ir tokia buvo. Visi žmonės ten buvo nuostabūs, stengėsi stumti klubą į kitą lygį. Kai pamačiau, kad komanda užsidaro, man buvo šokas. Bet taip nutinka, reikia susitaikyti su savininko sprendimu. Džiaugiuosi, kad nors trumpai, bet vis tiek buvau šio klubo dalimi.
– Ar klubas jums taip pat liko skolingas?
– Į šį klausimą nenorėčiau atsakyti.
– Ar sezono metu teko turėti privačių pokalbių su klubo savininku G.Žiemeliu?
– Taip, jis puikus žmogus, kuris sukūrė tai, ką turi dabar. Jis turi vizijas, ką nuveikti, ir buvo garbė dirbti jo klube. Nuoširdžiai sakau, kad apgailestauju, jog kaip organizacijos lyderis negalėjau išpildyti tiek jo, tiek mano turėtų svajonių. Svajonių būti sėkmingiems Europoje ir Lietuvoje. Jaučiau atsakomybę ir tai vienas iš blogiausių jausmų, kurį esu jautęs, kai palikau Lietuvą. Atvykau su svajone ir negalėjau padėti organizacijai jos pasiekti.
– Atsižvelgus į jūsų gerus žodžius apie Lietuvos krepšinį, ar norėtumėte dar kažkada gyvenime čia grįžti dirbti?
– Kiekvienos durys yra atidarytos. Dabar turiu svajonę Neapolyje, tikiuosi, čia pasieksiu savo tikslų. Vien dėl to, kad sezono Lietuvoje nebaigėme taip, kaip tikėtasi, dėl ko teko nusivilti, nesakysiu, kad tikrai nenoriu grįžti. Myliu Lietuvą ir esu atviras viskam. Nežinau, kas gali nutikti ateityje.
– Pabaigai juokas: ar galima įvardinti, kad degęs čiužinys jūsų bute yra gera iliustracija ir viso „Wolves“ sezono, ypač – jo finišo?
– (Juokiasi). Užmigau šalia plaukų džiovintuvo. Žinau, kad podkastai apie tai juokavo, bet nerūkiau namuose ir nebuvau girtas nė karto savo gyvenime. Taip būna daugeliui žmonių, kai susikaupia stresas, kartais tiesiog atsijungi, taip ir nutiko, kai užmigau. Tokia pabaiga nebuvo geriausias mano finišas. Bet bent buvo smagu – gyvenime man tikrai nebūna liūdna (Juokiasi).
– Juokas juoku, bet nebuvote išsigandęs dėl ugnies?
– Ne, ugnies nebuvo, tik dūmai. Vėliau už situaciją atsiprašiau kaimynų, nes čiužinys kieme prabuvo per ilgai, buvo nesusikalbėjimas. Nebuvo, kad man nerūpi. Tikrai stengiuosi būti kaip įmanoma geresnis žmogus, kaip treneriui tai pavyksta ne visada, bet stengiuosi (Juokiasi).
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
