Kesminas gyrė Lietuvos futbolo rinktinę, bet ragino neperspausti

Lietuvos futbolo rinktinė trečiadienio vakarą UEFA Tautų lygoje 0:0 sužaidė su Albaniją ir nepralaimėjo jau ketvirtose rungtynėse iš eilės.

N. Kesminas (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)

Futbolo komentatorius ir apžvalgininkas Nerijus Kesminas nepaisant pagyrų komandai ragino kartu ir išlikti ramiems, nepasiduoti euforijai. Anot jo, pagyrimų komanda nusipelno, bet didžiulio pokyčio bendrame žaidime nematyti.

Pateikiame N. Kesmino įrašą socialiniame tinkle „facebook“:

Kelerius metus nuosekliai ir nuožmiai trupinus ant jų batoną, aišku, būtų galima apsimesti, kad nieko nevyksta. Bet faktas yra faktas - jie nepralaimėjo ketvirtą kartą iš eilės. Ir, velniai griebtų, - nemaniau, kad tai sakysiu jau 2020-aisiais, - panašu, kad jie pradeda suprasti, ką daro aikštėje.

Blaškymosi metas baigėsi. Lietuvos futbolo rinktinės treneris Valdas Urbonas, atrodo, išsigrynino komandos branduolį ir susidėliojo žaidybinių schemų prioritetus. Iš tų nedaugelio, kurie gali žaisti, o ne dirbti futbolą - Justo Lasicko, Grato - sveikas sugrįžęs - Sirgėdo ir turbūt gyvenimo formos viršūnę pasiekusio Arvydo Novikovo - išspaudžiamas maksimumas. Gerai, kitaip - jie patys iš savęs tą maksimumą išspaudžia.

Per daug euforijos? Turbūt. Lietuvos futbolo tektoninės plokštės, jeigu ir krustelėjo - tik minimaliai. Globalinio klimato pokyčio į gera kol kas nėra ir šlovinti švininę futbolo federaciją - gerokai per anksti.

V.Urbonas kalba apie sistemines bėdas rengiant gynėjus, ir jis yra teisus: rinktinės gynyba - gyva žaizda. Rungtynės su baltarusiais tai įrodė, o albanai vakar Vilniuje, jei ne vartininkas Tomas Švedkauskas, irgi turbūt būtų sudraskę mus į skutus.

REKLAMA

Atradę komandos branduolį, rinktinės treneriai ir toliau neturi suolo. Šįsyk taip sutapo, kad visiems užteko jėgų ir sveikatos trejoms rungtynėms, bet gamta nepanaikino traumų tikimybės, o futbolo taisyklės - drausminių nuobaudų: Donato Kazlausko ir Modesto Vorobjovo situacija prieš dvikovą su albanais pastarąjį faktą negailestingai priminė.

Mažinant euforijos indeksą smegenyse, mąstyti derėtų taip: o kas iš tikrųjų nutiko? Laimėjome prieš namuose labai keistai žaidusius albanus, prieš estus, prieš kuriuos ir turėtume laimėti, atėmėme taškų iš po nokauto Sakartvele į Vilnių moralines pagirias atsivežusius baltarusius.

Bet pozityvo yra. Kokio? Vertinsiu pagal save: jei šiandien reikėtų eiti į rinktinės rungtynes su, tarkime, San Marinu ar Gibraltaru, manęs turbūt nebekamuotų išdavikiška abejonė: "O jeigu nelaimėsime?". Jau gerai.

Sirgaliai turėtų būti patenkinti. Kalbu apie sirgalius - tuos, kurie į Cristiano Ronaldo dėl principinių nuostatų žiūrėjo sėdėdami ant medžių šakų ir dėl tų pačių nuostatų tąsyk nevilkėjo Portugalijos rinktinės marškinėlių.

Tų, kurie vakar skanduotėmis save ir rinktinę žvarboką rudens vakarą pradėjo šildyti dar prieš rungtynes. Ir tikrai ne apie tuos, kurie į tribūną nuo Liepkalnio gatvės pusės ėmė slinkti tarp dešimtos ir penkioliktos rungtynių minutės. Suslinko. Susėdo. Ir - nė garso iš ten.

Kažkaip iš karto prieš akis išniro išvakarėse komentuotų rungtynių prisiminimai: Ukrainos rinktinės sirgaliai Kijeve jų komandos žaidėjams prisilietus prie kamuolio - o tai nutikdavo nedažnai - imdavo žviegti taip, kad ispanams turėjo atrodyti, jog inkvizicija grįžo.

REKLAMA

Gerbiamieji, jūs anksčiau skundėtės nepatogiais LFF stadiono turniketais. Išradingesni - transporto spūstimis. Kas dabar? Jūsų, sumokėjusių, jei nesuklysiu, po 12 eurų už bilietą, buvo vos keli šimtai.

Kam jums Nacionalinis stadionas Šeškinės kalvose? Jei rungtynės vyks savaitgalį, jūsų judėjimo laisvę stipriai ribos į "Akropolį" nusitaikę Naisiai. Tą stadioną jūs pasieksite pirmadienio vakarą.

Gal ne viską suprantu, todėl pradėjau ieškoti sąmokslo teorijų. Viena jų: futbolas be žiūrovų - pranašumas Lietuvos rinktinei. Žaidžiantys A lygoje futbolininkai prie jo pratinasi metų metus. Susimoki 12 eurų ir... Mes namie.

Gerai, užteks apie gyvų numirėlių tribūną. Atėjo laikas išpažinčiai. Žinote, ką? Vakar žiūrėdamas į LFF stadiono aikštėje judančius futbolininkus, šypsojausi. Neatsimenu, kada prieš tai kas nors panašaus buvo nutikę. Ačiū V. Urbonui ir tiems, kurie buvo pasirengę numirti aikštėje už Lietuvą - kad ir kiek juos žlugdžiau psichologiškai, niekada neabejojau jų meile tėvynei.

Žinau, esu priekabus senas krienas. Bet... Šįsyk nuoširdžiai - vyrai, jūs puikūs. Ir nieko tai nereiškia - marš dirbti“.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų