Nors Rusijos politinis ir ekonominis poveikis visą laiką jaučiamas, o kai kurie mūsų politikai pasitaikius progai vis užsimena apie Rusijos “pėdsaką” įvairiuose politiniuose skandaluose, kurių pastaraisiais metais gausiai užderėjo, vis dėlto stebėtinai stokojama konkretesnių duomenų apie tuos “pėdsakus”, apie politikos bei verslo galiūnų ir Rusijos kapitalo ryšius.
Vadinamojo KGB rezervo skandalas taip pat verčia įdėmiau pažvelgti į mūsų didžiojoje kaimynėje vykstančius procesus, atsižvelgiant į tą vaidmenį, kuris skiriamas Rusijai pasaulio ateities scenarijuose.
Rusija kol kas laikoma demokratine valstybe, tačiau vis labiau suvokiama, kad joje įsivyrauja autoritarinė prezidento Vladimiro Putino valdžios sistema. Autoritarizmas aiškinamas būtinumu stiprinti centrinę valstybinę valdžią, tačiau galima suabejoti, ar gubernatorių rinkimus pakeitus skyrimu bus pasiekta norimų rezultatų, jau vien dėl to, kad visos valdžios kaupimas vienose rankose atgaivina istorinius valdžios stereotipus ir įpročius. O juk istorija parodė, kad tokia valdžios sistema pralaimėjo kovą su Vakarų pasauliu. Suprantama, Rusijos valdymo stereotipai, imperinio politinio mąstymo recidyvai reikšis ir užsienio politikoje.
Esminis Rusijos valdančiojo elito bruožas tas, kad pastaruoju metu jame įsivyrauja išeiviai iš jėgos struktūrų ir specialiųjų tarnybų, taip pat jų aplinkoje brendę funkcionieriai. Šiuo metu jų yra apie trečdalis elito, tačiau kaip tik jie užima svarbiausius postus. Šių žmonių mentalitetas ypatingas - jie įpratę prie komandinio valdymo stiliaus, jie besąlygiškai vykdo įsakymus, o teisę ir teisėsaugos institucijas laiko tik priemonėmis iškeltiems tikslams pasiekti. Kaip tik toks mentalitetas būdingas ir mafijos grupuotėms. Valstybės valdymą ir valstybės politikos vyksmą naujasis elitas suvokia kaip tam tikrų “operacijų” seką. Todėl įsivyrauja “operacijų” politika - operacijos vykdomos Čečėnijoje, rinkimų sistemos keitimo operacija įvykdyta po Beslano tragedijos, vykdyta nenusisekusi Viktoro Janukovičiaus išrinkimo Ukrainos prezidentu operacija.
Spec. tarnybinį politinį mąstymą liudija ir koncerno “Jukos” byla. Galimas teisiškai pagrįsti mokestinis reikalavimas virto atviru tos kompanijos turto išgrobstymu, pasitelkiant aukščiausias valdžios institucijas ir teismą. Prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas pačioje praeitų metų pabaigoje “Jukos” pagrindinės naftos verslovės pardavimo aukcioną pavadino “metų afera”, kurią vykdę aukščiausi valstybės pareigūnai veikė kaip sukčiai “antpirštininkai”. To paties mentaliteto išraiška buvo ir Rusijos prezidento aiškinimai apie įvykdytos operacijos “teisėtumą” ir pritaikytus “rinkos ekonomikos būdus”.
“Valdžios vertikalės” stiprinimas iš esmės yra valstybės mechanizmo korumpavimas. Galima net sakyti, kad šiuo metu pereinama į aukštesnį nei Boriso Jelcino laikų korupcijos lygmenį. Įtakingi V. Putino administracijos pareigūnai sykiu vadovauja ir didžiųjų naftos bei dujų įmonių direktorių taryboms. Kitaip tariant, yra ir valstybiniai verslininkai. Rusijos analitikai mano, kad prezidento administracija tiesiogiai kontroliuoja apie 70 proc. šalies ekonomikos ir pagrindinius finansų srautus. Tad Rusijoje įsivyrauja visiškai kitoks rinkos supratimas.
“Spec. operacinis” politinis mentalitetas skatina imperines ambicijas, kurios tampa būtinos politiniam elitui sutelkti ir ideologizuoti. Tačiau tų ambicijų jau nebeįmanoma paremti realia karine ekonomine galia - Rusijos užsienio politikoje užmojai neatitinka galios. Tačiau tai nereiškia, kad Rusija negali stipriai veikti tam tikrų pasirinktų artimojo užsienio šalių, ypač tų, kurių ekonomika labai priklauso nuo jos naftos ir dujų, o politinio ekonominio elito kilmės “dokumentai” susiję su rusišku kapitalu.
Nepaisant plūste plūstančių naftos dolerių, korupcinė valstybės sistema nepajėgi sukurti ir tais pinigais paremti veiksmingos, gyvybines šalies problemas sprendžiančios vidaus politikos. Pagrindinės Rusijos problemos kaip tik ir glūdi ne išorėje, kaip kad linkę vaizduoti įvairaus rango Kremliaus politikai, o jos viduje. Rusiją yra ištikusi didžiulė demografinė krizė, kurios artimiausiu metu jai niekaip nepavyks įveikti. Atrodytų, demografijos problemas sprendžiant būtų galima kviestis tėvynainius iš artimojo užsienio, ypač iš Azijos respublikų, tačiau elgiamasi priešingai - Rusijoje pastaruoju metu priimti pilietybės įstatymai “saugo” ją nuo tėvynainių. Rusijos laukia ilgas islamo aktyvėjimo tarpsnis, Kaukazo regiono problemos, kurių vien specialiomis operacijomis neįmanoma išspręsti. Kita vertus, jai vis labiau reikės skaitytis su Japonijos ir Kinijos veiksmais Azijos ir Tolimųjų Rytų regione.
Todėl įvairiuose ateities scenarijuose iki 2050 metų Rusijai nenumatytas supervalstybės ar globalinės galios vaidmuo. Tačiau ši šalis bus labai svarbus Europos Sąjungos partneris, nes didės ekonominė, vadinasi, ir politinė jos eksportuojamos naftos bei dujų reikšmė. Kaip tik ES ir Rusijos partnerystės bei prieštaravimų sąlygomis teks veikti Lietuvai. Todėl politiniam Lietuvos elitui būtina kuo greičiau išgyvendinti visokius KGB rezervistus ir jų gynėjus, nes politikų reputacija, jų kilmės “dokumentai” gali tapti kortomis Rusijos ir ES politiniuose žaidimuose.
