Šių metų lapkričio 13 dieną jūsų laikraštis išspausdino D. Norkienės publikaciją "Ką šildo vokiška labdara". Esu labai įžeista dėl mano kalbos bei teiginių iškraipymo, neteisingo interpretavimo.
Pradėsiu nuo skyrelio "Išėdė?"
Žurnalistė rašo, kad Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyboje paprasta inspektore dirba Aldona Andrulienė. Tokios pareigybės iš viso nėra. Aš dirbu Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyboje socialine pedagoge. Toliau rašoma, kad Raseinių rajonas "susigiminiavęs" su Vokietijos Miulhauzeno sritimi maždaug dešimtmetį, o aš Raseinių socialinės paramos skyriaus vedėja dirbau tik nuo 1995 metų birželio 1 dienos iki 1997 metų rugsėjo 30 dienos, o čia daugiausia minimas laikotarpis, kai aš jau gyvenau ir dirbau Vilniuje.
Visų gaunamų labdarų dokumentus turėdavome pasirašyti mes, t. y. aš, o man nesant - pavaduotoja. Man dirbant, mūsų skyrius tiesiogiai nėra gavęs nė vienos labdaros. Pasirašydavau už tiek, kiek būdavo rodoma dokumentuose (deklaracijose), o kas iš tikrųjų buvo vežama ir kiek, tai jau - muitinės reikalas.
Man dirbant (kiek pamenu) rajono savivaldybės vardu buvo gautos tik dvi labdaros siuntos, kurias dalindavo patys vokiečiai, o jie kas likdavo (galima sakyti, atliekos), atiduodavo mums ir būdavo išdalijama į seniūnijas. Todėl ir šios aprašytos labdaros, gautos 1997 metų vasario 13 dieną, dokumentus pasirašiau už tą sumą, kuri buvo nurodyta deklaracijoje.
Su šia aprašyta labdara turbūt buvo taip: iš viso gauta labdaros už 55 000 litų, iš jos mums buvo skirta tik už 18 000 litų, o didžiąją dalį kam norėjo išdalijo patys vokiečiai. Tai jų valia. Tad kokia gali būti vagystė, koks gali būti trūkumas? Čia aš jau nesuprantu. Kas ten buvo ir kam buvo išdalyta, man buvo nežinoma, o rašoma, kad apie trūkumą aš žinojau, tačiau triukšmo nekėliau. Netiesa ir dar kartą netiesa!
Publikacijoje rašoma, kad, "pasak A. Andrulienės, ji nežino, kodėl Raseinių rajono savivaldybėje nuo 1997 iki 1999 metų nebuvo užpajamuota labdaros būdu gautų materialinių vertybių beveik už milijoną litų". O nežino todėl (dar kartą pasikartosiu), kad nuo 1997 metų rugsėjo gyvenu Vilniuje.
Toliau rašoma netiksliai, kad aš pati savo akimis mačiau, kaip policininkai ne tiek saugojo, kiek namo vilko skudurus, buitinę techniką. Man sakė, kurie matė.
Netiksliai aprašytas atvejis apie žuvį mano darbo pradžioje. A. Maciukevičiaus ar P. Gedmino (tuo metu jis dirbo administratoriumi) buvo atsiųstas vienos bendrovės atstovas, kad pasirašyčiau dokumentus, patvirtinančius, kad iš Klaipėdos jūsų uosto labdaros būdu yra gautas didžiausias žuvies krovinys, tačiau jos išdalyti žmonėms jie nesiruošė. Todėl aš nepasirašiau. Aišku, kad tai nepatiko suinteresuotiems asmenims.
Galiu drąsiai pareikšti, kad jau nuo pirmųjų savo darbo Raseinių rajono administracijoje dienų buvau įvairiai šantažuojama, buvo trukdoma studijuoti VU, jutau nuolatinį moralinį spaudimą, buvau kliuvinys kai kuriems valdybos bei tarybos nariams jų "atsakingame" darbe.
Gaila, kad tokį sprendimą priėmė prokuroras. "Nėra nusikaltimo sudėties", ir byla nutraukta. Ar iš tikrųjų taip yra?!
Aldona Andrulienė, Vilnius
