Lokys pastaruoju metu labai jautrus tapo. Kėblino per mišką, ir lapelis nukrito jam ant uodegos. "Dangus griūva, dangus griūva!" - skundėsi lokys bėgdamas mišku, sėdamas tarp žvėrių paniką. Kai kurie žvėrys tuo netikėjo, kiti, priešingai, pasinaudojo proga kalbėt, kad ne tik lapeliai krinta, tačiau ir medžiai miške jau griūva iš pat šaknų, ir dėl to panika vis augo.
Susirinko žvėrys į miško trobelę pasitart. Posėdžiavo, posėdžiavo ir konstatavo, kad medžiai nevirsta, į krintančius lapelius neverta kreipti dėmesio, o visi žvėrys puikiausiai gali dirbti anksčiau kaip ir anksčiau. Tik vilkelis pilkasis kažkodėl vis šypsojosi pro ūsą.
A. Brazauskas parodė savo Achilo kulną
Tokia yra šios dienos mūsų valdančios koalicijos pasakėlė. Konservatoriai pakartojo jau seniai keltus klausimus dėl ministro pirmininko A. Brazausko šeimos verslo, tačiau šįkart ministras pirmininkas netikėtai ėmė blaškytis. Žiniasklaidai net nereikėjo stengtis kurstyti įvykių, ji galėjo tik sekti ministro pirmininko žingsnius, piktdžiugiškas Darbo partijos vadovo užuominas ir kai kuriuos smulkius išpuolius - tokius kaip darbiečių, įskaitant frakcijos seniūnę L. Graužinienę, Seime suraitytus parašus po konservatorių inicijuotu reikalavimu sudaryti komisiją ministro pirmininko šeimos verslui tirti. A. Brazauskas žada nenurimti, toliau populiarinti opoziciją - dėl jam vienam matomų įžeidimų bylinėtis su ja teisme. Tikėkimės, kad ir per kitas demokratines valstybes nusiris teismo procesų banga, kai savus opozicijos veikėjus po teismus ims tąsyti T. Blairas, J. Chiracas, J. L. R. Zapateras ir G. Bushas. Nelemti opozicionieriai to seniai nusipelnė!
A. Brazauskas teigia, kad jo šeimos verslą jau tyrė gal net 8 komisijos ir į visus klausimus seniai atsakyta, tačiau paaiškėjo, kad jis kažkodėl nepaprastai bijo Komisijos Nr. 9. Galų gale (po šitiek metų!) A. Brazauskas išsidavė, kur jo Achilo kulnas. Darbo partija iškart sumetė, kad su bijančiu premjeru kalbėtis daug lengviau, negu su nebijančiu. Buvo pasiaiškinta ir akis į akį, ir valdančiosios koalicijos politinėje taryboje (http://www.omni.lt/index.php?base/z_317617).
Kodėl nurimo V. Uspaskichas?
Tai, kas įvyko, galime suskirstyti į keturis paprastus žingsnelius. Pirma, šiuose pokalbiuose dalyvavo dvi pusės - A. Brazauskas ir V. Uspaskichas, LSDP ir Darbo partija. Antra, pirmoji pusė buvo prašytojo vaidmenyje, o antroji galėjo suteikti ar nesuteikti malonę. Trečia, V. Uspaskichas tartis su socialdemokratais atvyko gana kritiškai nusiteikęs A. Brazausko atžvilgiu, o po posėdžio jo nuomonė buvo pasikeitus iš esmės. Ketvirta, mes nežinome, kas privertė V. Uspaskichą pakeisti nuomonę.
Pats Darbo partijos lyderis sako, kad A. Brazauskas jam paaiškino visas šeimos verslo aplinkybes. Tiesa, tam prieštarautų paties A. Brazausko pažadai, kad K. Brazauskienės valdomo buvusio sostinės "Draugystės" (dabar - Crowne Plaza") viešbučio privatizavimo aplinkybes ketinama ištirti užsakius nepriklausomą auditą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_318026). Taigi dar ne visi klausimai atsakyti?
Konservatorių vadovas A. Kubilius mano, kad V. Uspaskichas pakeitė nuomonę, nes A. Brazauskas pažadėjo nejudinti V. Uspaskicho diplomo klausimo. Seimo liberalcentristų frakcijos seniūnas A. Čaplikas griebia giliau - pasak jo, buvo susitarta dėl Mažeikių naftos pardavimo ir Ignalinos atominės elektrinės lėšų panaudojimo. Čia dar įdomesnės iš Darbo partijos sąrašo išrinktos europarlamentarės O. Juknevičienės mintys. Kalbėdama vienai iš televizijų ji neabejojo, kad du vyrai, šiuo metu vairuojantys valstybės laivą, lemtingo pokalbio metu prabėgusią savaitę sprendė ne tik visai šaliai svarbius klausimus, bet neužmiršo ir savų interesų. O. Juknevičienė daro tokią prielaidą, nes teigia jau anksčiau pastebėjusi pernelyg aktyvų aukščiausių šalies pareigūnų susidomėjimą dideliais pinigų srautais, tokiais kaip ES struktūrinių fondų pagalba.
Tam, kad būtų apsaugota A. Brazausko, o dar tiksliau kalbant - K. Brazauskienės ramybė, matyt, teks manipuliuoti Seimo Statutu. Ilgą laiką buvo manoma, kad Seimo komisijos sudaromos tiesiog surinkus nustatytą Seimo narių parašų skaičių (turi pasirašyti ne mažiau kaip 36 Seimo nariai), tačiau dabar pasikapsčius tarp Statuto straipsnių atrastas dar vienas, kuriame kalbama apie tai, kad komisija sudaroma Seimo nutarimu, dėl kurio balsuojama, o čia jau reikia Seimo narių balsų daugumos. Seimo komisijos nėra geriausias būdas atrasti tiesą, o jų išvados dažnai būna politizuotos. Galbūt reikėtų sugriežtinti komisijų sudarymo sąlygas, nes 9-nių komisijų, kurios šiuo metu dirba Seime, aišku, per daug, o tikra Seimo diskreditacija virsta politinių žaidimų išdava, kai tą patį klausimą Seime tiria trys komisijos. Tačiau galima sutikti su liberalcentristu A. Čapliku, kad jei komisijos sudarymas taps priklausomas nuo Seimo daugumos valios, Lietuvai grės valdomos demokratijos pavojus.
Neįmintos Darbo partijos mįslės
Apžvelgus šį kelias savaites trunkantį politinį šurmulį peršasi kelios išvados. Visų pirma, kitoje šviesoje išvydome mūsų politikos patriarchą A. Brazauską. Antra, net ir tokioje padėtyje mums nepavyksta geriau pažinti Darbo partijos. Prieš pastaruosius rinkimus dauguma Lietuvos žmonių iš visos partijos, kuri, kaip buvo galima numatyti, turėjo laimėti rinkimus, pažinojo vienintelį žmogų - V. Uspaskichą. Praėjus metams, kuriuos ši partija praleido valdžioje, ji, ko gero, tapo tik dar mįslingesnė. Kodėl ji, laimėjusi daugiausiai, 39 vietas Seime, ministro pirmininko postą atidavė A. Brazauskui (socialdemokratai Seime turėjo beveik dvigubai mažiau, 20 Seimo narių), o Seimo pirmininko - A. Paulauskui, kuri vadovaujami socialliberalai teturi 11 Seimo narių? Kodėl jie tenkinasi viso labo 5 ministrų ir 6 viceministrų portfeliais? Kaip Lietuvos politinėje padangėje, kur, dažnai, atrodo, be tuščių ambicijų kovos nieko daugiau ir nebėra, atsitiko taip, kad Darbo partija net nemirktelėjus nurijo karčią piliulę - savo partijos vadovo pašalinimą iš ministro posto, - kurią sugirdė prityrę politikos vilkai, koalicijos partneriai socialdemokratai? Dabar vėl, net ir subraškėjus A. Brazausko sostui, sakoma, Darbo partijos akys visų pirma nukrypo į A. Paulauską kaip galimą naująjį premjerą. Ir prezidentas, ir premjeras kvailina V. Uspaskichą dėl Informatikos ministerijos. Lyg ir buvo žadėta ją įkurti, ir net postas žadėtas Darbo partijai, tačiau paaiškėjo, kad partija matys jį kaip savo ausis be veidrodžio... Gal iš tiesų Darbo partijos altruizmas Lietuvoje yra didelė vertybė - pažiūrėkime, kaip kamuojasi mūsų kaimynės Lenkija ir Vokietija, kurios neturi tokios partijos, todėl ten sulipdyti koalicijas tampa beveik neįmanoma.
Darbo partija galbūt yra itin gudri, nesiveržia į priekines pozicijas, kur kiltų susikompromitavimo grėsmė. Galbūt ji kaupia patirtį, kad per kitus rinkimus perimtų valdžią tvirtai ir į vienas rankas. V. Uspaskicho diplomo istorija greičiausiai netaps rimta kliūtimi jo politinėje karjeroje, nes pažeidimų ir klastočių, matyt, nepavyks įrodyti, o rinkėjai ir vėl jį išrinks.
Atrodytų, bent jau šiuo metu Darbo partija neturi jokių savybių, kurios galėtų patraukti rinkėjus - ji nepasižymi iniciatyvumu, nesiūlo nei naujų idėjų, nei sprendimų, blaškosi bendraudama su koalicijos partneriais, vis pasirodo žinių apie vidinius partijos nesutarimus ir maištą prieš savo nuomonę linkusį primesti vadovą, partijos "spykeriai" dažniausiai atrodo sutrikę, o pats partijos lyderis buvo priverstas trauktis iš ministro posto ne visai garbingomis aplinkybėmis. Tačiau partija pagal populiarumą ir toliau tvirtai lenkia visas kitas partijas. Taigi galima klausti, ko iš savo politikų tikisi, nori, reikalauja Lietuvos rinkėjai. Šiuo metu jau vargu ar teisinga būtų sakyti, kad Darbo partijos populiarumas išlieka aukštas nusivylusių ir protestuojančių dėka, nes partija, šiaip ar taip, yra valdžioje. V. Uspaskichas žinomas pernelyg ilgai, kad savo populiarumui vis dar būtų dėkingas vien TV laidos Agurkicho šlovei ar reklaminiam žvilgsniui nuo konservų etiketės, negana to, daryti kokius nors gerus darbus ar pradėti vykdyti savo garsiuosius "tūkstančio ir vienos dienos" pažadus nelabai stengėsi net ir būdamas valdžioje. Galbūt žmonėms patrauklus apsukruolio verslininko paveikslas, kurį gaubiantys įtarinėjimai visiškai atitinka eilinio piliečio supratimą apie turtų kilmę ir priimtiną verslo etiką, galbūt tai išraiška to, kad žmonėms įgriso tos pačios "kalbančios galvos", išdava nusivylimo ir tikėjimas, kad, ko nepadarė "savi", padarys "žmogus iš šalies", galbūt ta partijos vadovo šalis, Rusija, kai kam slapta kelia gerus nostalgiškus prisiminimus, galbūt žmonės tuo būdu atmeta net užuominas apie bet kokį ideologiškumą, kuris jiems nesuprantamas ir kelia alergiją, o galbūt - keista apie tai net galvoti - žmones žavi beformiškas, neapibrėžtas, tiesa, gan nuosaikus politikavimo stilius, nors dabarties politinėmis aplinkybėmis, atrodo, labiausiai turėtų būti populiarūs trankūs "kovos su korupcija" šūkiai.
Taigi lieka šiokia tokia mįslė, už ką pasisako Lietuvos žmonės, remdami Darbo partiją. Ilgą laiką buvo galima džiaugtis, kad Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių, didesnės paramos nesulaukia ekstremistinės, antisisteminės, įniršį, protestą ar dogmatišką praeities garbinimą propaguojančios partijos, o to neišvengė, pavyzdžiui, mūsų kaimynė Lenkija. Ne kartą pastebėta, kad ilgą laiką politiniai procesai Lietuvoje ir Lenkijoje buvo panašūs tarsi veidrodžio atspindžiai. Dabar, Lenkijos parlamento ir prezidento rinkimuose nugalėjus dešiniesiems, manau, šiuo požiūriu abiejų šalių keliai išsiskyrė. Lenkijoje bedarbystė siekia beveik 20 proc., šalis iškamuota politinių skandalų, taigi nuotaika ne per geriausia, tačiau išeitį iš šios padėties visuomenė mato atsigręždama į patikrintas tautines vertybes. Žinoma, naujai išrinkto prezidento konservatoriaus L. Kaczynskio propaguojamos vertybės dygios, kietos, greičiau tempiančios į praeitį nei novatoriškos, be to, linkstama flirtuoti su ekstremistinėmis jėgomis. Vis dėlto, šiaip ar taip, konservatyvi brolių Kaczynskių Teisės ir teisingumo partija įpakuota į tradicinį Vakarų politinės ideologijos apvalkalą, o jos propaguojamos idėjos aiškiai išreikštos. Taigi sukurtas idėjų ir pažiūrų laukas, dėl kurio galima diskutuoti, kurį galima mėginti patobulinti ar paneigti. Idėjų rungtynės lemia politinio proceso gyvumą, jo formą ir numanomą judėjimo kryptį.
Lietuvoje kol kas mes nežinome, ko norime, kur judame ir ką tikimės pasiekti, ir vargu, ar šiuo metu tokia padėtis, net ir įvertinus, kad pavyko nenusiristi į ekstremizmą, vis dar gali patenkinti. Visuomenei sunku nustatyti netgi diagnozę, juo labiau neįmanoma kalbėti apie gydymą.
