Pirmasis prezidento institucijos paradoksas susijęs su mūsų lūkesčių ir Konstitucijoje apibrėžtų prezidento galių nesutapimu. Iš prezidento tikimasi, kad jis taps aukščiausiu valstybės ir visuomenės politiniu autoritetu, tačiau Konstitucijoje jam suteikiama tik savotiško įvykių stebėtojo teisė, be galimybės įsiterpti į vidaus politikos procesus.
Taigi prezidentas išties gali mažai, palyginti su tuo, kiek daug buvo žadėta rinkėjams.
Šiandien matome tarsi prezidento Valdo Adamkaus komandos byrėjimą. Išties maniau, kad tai prasidės anksčiau ir rudeniop jau matysime naujus ir naujai politinei situacijai pasirengusius žmones, tačiau viskas vyksta daug lėčiau.
Taigi kodėl reikia keisti komandą ir kodėl ji pati traukiasi iš Prezidentūros? Turime suprasti, kad prezidento padėtis šioje kadencijoje išties dramatiška. Šią situaciją aš pavadinčiau prezidento izoliacija nuo vidaus įvykių. Taip teigiu dėl kelių priežasčių.
Visada tikimasi, kad prezidentas vidaus politikos klausimais gali pasikliauti viena ar keliomis politinėmis partijomis bei jų atstovais Seime ir taip daryti įtaką vidaus politikai, veikti savarankiškiau, t.y. atrodyti kaip realus politinis veikėjas tarp kitų aktyvių politikos žaidėjų. Tačiau šiandien kokios nors partijos ar Seimo frakcijos, į kurią galėtų remtis, prezidentas neturi. Prezidento kalbėjimas Seime dažniausiai yra tik jo asmeniškas kalbėjimas, kurį atsitiktinai gali paremti įvairių pažiūrų ir dėl įvairių priežasčių pavieniai politikai. Nei kairėje, nei dešinėje nėra politinės jėgos, kuri galėtų save pavadinti prezidentine.
Buvo laukiama, kad Liberalų ir centro sąjunga taps tokia prezidento agente Seime ir Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau dėl nesibaigiančių rietenų viduje ir skandaluose įklimpusio Artūro Zuoko, ši partija tampa netinkama. Konservatoriai dėl neaiškių priežasčių iki galo neranda nuoširdaus bendravimo su prezidentu formos. Na, o centro kairės ir kairės partijos, matyt, yra nelabai priimtinos prezidentui. Tai nereiškia, kada prezidentas vengia kalbėti su politikais, jis to nuolat siekia, tačiau nematome jo idėjų atstovavimo ir juo labiau realizavimo galimybių. Gal iš A. Zuoko oponentų naujai besikurianti frakcija atras kalbą su V. Adamkumi? Pamatysime. Bet šiandien Seimas mato prezidento simbolį, bet ne politinį veikėją, su kuriuo reiktų skaitytis.
Vyriausybės veikloje Prezidentūra taip pat negali daug ir intensyviai veikti. Realiai prezidentas vykdo jam privalomas pareigas užsienio politikoje, tačiau vidaus politikoje jo poveikis susiveda į Vyriausybės vadovo teikimą Seimui ir dalyvavimą parenkant Vyriausybės narius. Ir tai abejotina, ar jis gali daryti įtaką šiems procesams, kada Seimo dauguma jau iš anksto yra apsisprendusi ir neketina keisti savo sprendimo vien dėl to, kad prezidentas mano kitaip. Na, o Vyriausybės veikloje prezidento vaidmuo tarsi pakimba tarp simbolinio dalyvio ir papildomo politinio garanto Vyriausybei darant sprendimus. Tai daugiau naudinga Vyriausybei – kaip savotiškas viešųjų ryšių akcentas, ir nėra reikalinga ar privaloma kaip juridinė ar politinė atrama.
Taigi prezidento komanda šiandien, esant tokiai prezidento padėčiai, tikrai gali pasijusti, kad veikia tuščiai arba daro ne tai, ko buvo tikėtasi. Nerealizavus lūkesčių natūraliai pasitraukiama ten, kur asmuo gali save realizuoti. Jei pažvelgsime, kur išėjo buvę V. Adamkaus komandos žmonės, pamatysime, kad jie dirba siaurai specializuotą darbą ir atlieka jų profesinius gebėjimus bei ambicijas atitinkančias funkcijas. Jei V. Adamkus nori turėti gerą ir intensyviai dirbančią komandą, jis turi atrasti galimybių dirbti veiksmingai ir neperžengdamas jam suteiktų galių. Todėl prezidento komanda privalo persitvarkyti ar būti pertvarkyta taip, kad galėtų atlikti ne tik savo formaliai nužymėtas pareigas, bet ir pilietiškai būtinus veiksmus, juolab kad tauta tikisi iš prezidento realių ir veiksmingų žingsnių.
Tai galima padaryti įvairiai, bet kaip tai atliks V. Adamkus, pamatysime netolimoje ateityje, kada komanda bus galutinai reorganizuota. Jei to neįvyks, tada mums iškils klausimas, ar išties Lietuvoje reikalingas toks prezidentas, t.y. įstatymiškai pernelyg apribotas.
