Arnoldas Aleksandravičius „Ūkininko patarėjuje“ pastebi, kad liepos 12-ją, kada Vilniuje vyko prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija, Kauno arkikatedroje laikytos mišios už Šv. Brunoną, kurio nužudymas prieš tūkstantį metų davė progą pirmąkart paminėti Lietuvos vardą.
Autorius primena ir kitą mūsų istorijos epizodą, vykusį liepos vidury. Vikipedijoje rašoma:
1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o Lietuvos karaliumi tą pačią dieną išrinko (iš 6 ar 7 kandidatų) Vilhelmą fon Urachą (Mindaugą II). Po poros dienų Taryba išrinktąjį karalių oficialiai pakvietė užimti Lietuvos karaliaus sostą. Už V. fon Uracho pakvietimą balsavo 13 Tarybos narių; protestuodami prieš monarchijos atkūrimą, iš Tarybos tada pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis; Petras Klimas balsavo prieš V. fon Uracho pakvietimą, bet iš Tarybos nepasitraukė.
Tad prezidentės inauguracija simboliškai įsispraudžia greta dviejų konfliktų: Šv. Brunono mirties ir neatkurtos Lietuvos karalystės. Konfliktai vienaip ar kitaip susiję su bandymais integruoti Lietuvą į Vakarų Europos politinę ir religinę erdvę. (Blogas Brazauskas yra pranašavęs, kad Šv. Brunoną nudobs ir šįmet.)
Kiek Lietuvoje būta monarchijos, tiek ji susijusi su Roma: Mindaugas I krikštijosi, neįsikaraliavęs Mindaugas II buvo katalikas. Ir būsimieji Lietuvos karaliai, reikia tikėtis, bus katalikai.
Nors, istoriškai žvelgiant, laimėjo Biržiškos, Narutavičiaus, Vileišio, Klimo pažiūros – Lietuva yra respublika, o ne monarchija, Lietuvos valstybinėse apeigose liko tam tikro monarchinio raugo. Svarstydamas apie Boženos vaidmenį Valdo Adamkaus dvare, blogas Brazauskas prisiminė ir mįslingą Lietuvos prezidento priesaiką, kurioje prašoma Dievo pagalbos (įtariu, kad tai krikščionių dievas).
Pateikiu ištrauką iš savo teksto, kuris prieš penkeris metus buvo išspausdintas straipsnių rinkiny „Politika kaip komunikacinis žaidimas“.
Santrauką tiems, kurie tingi skaityti.
Lietuvos prezidentas gali prašyti Dievo pagalbos, tačiau nėra jokių garantijų, kad Dievas paisys Lietuvos konstitucijos. Dabartinis priesaikos tekstas sukeltų keblumų prisiekti prezidentams pagoniui ar budistui. Jie veikiausiai tylėtų kaip kokie nors ateistai.
---
Tolimesnis mano tekstas kai kam gali sukelti įtarimų, jog a) esu paksistas; b) esu satanistas. Negalėdamas šito patvirtinti, neskubu ir neigti.
Viskas straipsnis gana ilgas, o ir ištrauka netrumpa – virš 5000 ženklų.
***
(...)
Ar galima prašyti Šėtono pagalbos?
Derėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tai, jog skandalo dėl R. Pakso ir L. Lolišvili ryšių dingstis buvo "nederama vieta", kurią užėmė aiškiaregė per inauguracijos iškilmes, nors šios teisiniais aktais nėra griežtai reglamentuotos.
Žiniasklaida sureikšmino faktą, kad L. Lolišvili per mišias Vilniaus arkikatedroje buvo pasodinta greta labai garbingų svečių, tačiau nekilo diskusijų dėl to, jog mišių įjungimas į prezidento inauguraciją yra abejotinas dalykas, atsižvelgiant į Konstitucijos 43 str. įtvirtintą normą: Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
Priesaikos sulaužymas buvo vienas iš svarbesnių kaltinimų nušalinant R. Paksą. Prezidento priesaikos tekste galima įžvelgti valstybės ir religijos atskyrimo principo taikymo nenuoseklumą:
"Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą;
prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!"
Taip suformuluota priesaika susideda iš pažado Tautai (be abejo, ne etnosui, o politinei Tautai) ir Dievo pagalbos prašymo, kuris, beje, juridiškai nėra būtinas, mat prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.
Priesaikos aktas sutvirtina sandorį tarp konkretaus Prezidento ir politinės Tautos, kuri laisvuose rinkimuose pasirinko būtent jį, kad šis vykdytų tam tikrų politinių galių reikalaujančias funkcijas. Tikrosios sandorio šalys yra Prezidentas ir Tauta, kaip valstybės kūrėja ir suverenė (Konstitucijos 2 str.). Dievas šiuo atveju yra politinio spektaklio puošmena, nebūtinas priedėlis, nuoroda į kultūrinę tradiciją.
Vis dėlto prisiekiantysis nors ir simboliškai kreipiasi pagalbos į Antgamtę, tokiu būdu skelbdamas savo asmeninį tikėjimą Ja.
Krikščionių Dievas kaip visos žmonijos išganomąjį planą turinti Apvaizda gali lemti istorijos eigą. Kadangi Apvaizdos kelius žino tik Ji pati, besikreipiantis pagalbos į Dievą negali būti tikras, kad Apvaizda paisys Konstitucijos 3 str.:
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Prisiekiantis Tautai ir Dievo pagalbos prašantis Prezidentas, nors ir negausina sandorio šalių skaičiaus, tačiau deklaruoja esant antgamtinės force majeure, kurios kėslai Tautos ir Prezidento konkrečių interesų, tikslų, išteklių atžvilgiu yra nelabai aiškūs.
Ar Prezidento priesaikos tekstas yra universalus, ar pilną priesaiką su paskutiniuoju sakiniu gali duoti bet kokių religinių pažiūrų Prezidentas? Įstatymas nenumato kitokios priesaikos pabaigos, tiktai „Tepadeda man Dievas!“ Toks prašymas nesikerta su monoteistinių religijų Dievo samprata. Taip prisiekti gali žydas, musulmonas ar krikščionis. Kolizija galėtų kilti, jei norėtų prisiekti, pavyzdžiui, senąjį lietuvių pagonių tikėjimą išpažįstantis išrinktasis Prezidentas. Priesaikoje išsakytas prašymas „Tepadeda man Perkūnas!“ net ir nebūdamas būtinas, nebūtų juridiškai galimas, nors panašaus prašymo nenumatantis įstatymas yra abejotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 26 str., kuris skelbia:
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Akivaizdu, kad vien monoteistine formule apribota priesaika verčia prisiekiantįjį rinktis tarp Dievo išpažinimo ir tylėjimo. Universalus ir Konstitucijai neprieštaraujantis priesaikos tekstas turėtų būti atviras bet kokiam prašymui (maldai), išreiškiančiam prisiekiančiojo religiją. Galimybė kreiptis ir į Šėtoną būtų priesaikos universalumo ženklas.
Konstitucinis Teismas, 2004 m. gegužę skelbdamas savo nutartį dėl draudimo nušalintam Prezidentui R. Paksui būti kandidatu pirmalaikiuose Prezidento rinkimuose, pabrėžė priesaikos svarbą. Pasak Konstitucinio Teismo nutarimo, Prezidento priesaika turi konstitucinę reikšmę ir sukelia konstitucines teisines pasekmes. Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš Respublikos Prezidento pareigų apkaltos proceso tvarka pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys priesaikos, ar jo vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.
Nesileidžiant į platesnius svarstymus apie nutartį, užkirtusią R. Paksui kelią užimti tam tikras valstybines pareigas (šis precedentas bus reikšmingas, kol egzistuoja dabartinė Lietuvos politinė santvarka), verta bent jau nurodyti galimos diskusijos kryptį. Konstitucinis Teismas prilygino priesaiką „amžiniesiems įžadams“, kurių sulaužymas nebeleidžia dar kartą tokių įžadų duoti. Čia galima įžvelgti šiokią tokią analogijų su katalikiška santuoka, kurios sakramentas įprastai suteikiamas tik vieną kartą (išlygos galimos tiktai Popiežiui leidus). Žinoma, Konstitucinio Teismo priesaikai suteikta reikšmė skiriasi nuo santuokos sakramento turinio: priesaikos pakartojimas draudžiamas tiktai jos laužytojui, o „įžadų“ nesulaužęs pareigūnas gali prisiekti ne vieną kartą.
„Paprastųjų įžadų“ – pažadų, kurių gausiai žeria visi politikai, laužytojai paliekami Tautos teismui, t.y. rinkėjų valiai, o „amžinųjų įžadų“ (priesaikos) laužytojui tokia galimybė atimama.
***
