Jei šiaulietė Vanda Kavaliauskienė ant svarstyklių padėtų Katinų muziejui ir farmacijai atiduotus metus bei širdį, svarstyklių lėkštutės sustotų lygiagrečiai. Neseniai kolekcininkė priėmė sunkų sprendimą: pačios įkurtą Katinų muziejų perdavė Šiaulių miesto savivaldybei. Bet per savaitę nors kartą tebekeliauja ten, kur yra jos širdis.
Katės lydi nuo vaikystės
V. Kavaliauskienė pasitinka savo kieme. Čia – jos šaknys: tėvų statytas namas, kieme šakomis dangų remia 1936 metais tėvelio 60-mečio proga sodintas ąžuolas. Iš liekno medelio išaugo tvirtas galiūnas.
Senajame name sklando praeities aura. Nuo sienų švelniai, tarsi globodami, iš nuotraukų žvelgia mama ir tėvas, lentynose guli išsaugotos šeimos nuotraukos, rankraščiai. Ir kur tik yra vietos įsitaisę katinai: pliušiniai, moliniai, mediniai, piešti, austi, megzti.
V. Kavaliauskienės vaikystės namuose visada gyveno katės. Peršokus per dešimtmečius, moters atmintyje atgimsta epizodas iš gilios vaikystės: lietus, perkūnija, maža mergaitė glosto juodą katę, o mama įspėja, kad per perkūniją glostyti kailį pavojinga. Kitas epizodas: ponia Vanda jau studentė, o užrašų ir knygų lapus kartu letenėle padeda versti katinas.
Šeimininkės lovoje dabar tinginiauja Katytė – prieš vienuolika metų priklydusi pamestinukė. Tarsi išgirdusi, kad kalbama apie ją, ateina į svetainę ir susirango ant šeimininkės kelių.
„Pagalvojau, jei atklydusią Katytę paliksiu kieme, sudraskys šunys. Parsinešiau. Kambaryje gulėjo sergantis vyras. Katytė apėjo aplinkui, užšoko vyrui ant kojų ir visą laiką taip gulėdavo. Gyvenimas ėjo savo keliu – vyras buvo išvežtas į ligoninę, o Katytė taip ir liko“, – šypsosi glostydama numylėtinę.
Šiemet, V. Kavaliauskienei grįžus iš sanatorijos, ant skaudamo peties Katytė gulėjo tarsi kompresas. Jei šeimininkė naktį prastai jaučiasi, nemiega, Katytė, tarsi žinodama ir matydama, ateina.
Dar vienas svarbus V. Kavaliauskienės gyvenimo katinas – Mikis, buvęs Katinų muziejaus pažiba ir direktorius. Jo netekus moteris ant kapo norėjo pastatyti paminkliuką. Sukalbėjo su skulptoriumi. Bet išgirdus kainą – apie 5 tūkstančius litų, teko sumanymo atsisakyti.
Pirmasis katinas – iš Lenkijos
V. Kavaliauskienės katinų kolekcija prasidėjo nuo lauktuvių iš Lenkijos. Tai buvo medinis katinukas su geltonu kaspinėliu. Po kelių dienų dar vienas katinas atkeliavo iš Kauno.
„Pažįstami žinojo, kad myliu gyvūnus. Pagalvojau, kodėl man nerinkti kolekcijos?“ – pradžią prisimena V. Kavaliauskienė.
Prasidėjo katinų era: suvenyrai plaukė iš skirtingų miestų ir šalių. Kolekcijoje kaupėsi ne tik skulptūrėlės, žaislai, paveikslai, atvirukai, bet ir literatūra apie kates.
Žinia apie katinų kolekciją netruko pasklisti: į Šiaulius važiavo žurnalistai iš įvairiausių šalių. Rašiniai spausdinti ir Prancūzijos, Lenkijos, Suomijos žurnaluose.
V. Kavaliauskienė prisimena: skambina iš Šiaulių ekskursijų biuro: „Priimk svečius iš Leningrado“. Taip prie namų atsirasdavo autobusas su trisdešimčia žmonių. Kelią pas kačių kolekcionierę buvo pamėgę latviai, kurie, V. Kavaliauskienės žodžiais, važiavo “be galo, be krašto“.
Kai kolekcija nebetilpo namuose, susirūpinta kitomis patalpomis. Taip 1990 metais Šiauliuose, Jaunųjų gamtininkų stotyje, duris atvėrė Katinų muziejus. Pasaulyje, V. Kavaliauskienės žiniomis, tokių muziejų yra tik trys: Šiauliuose, Šveicarijoje ir Malaizijoje.
Dabar muziejuje saugoma apie 10 tūkstančių eksponatų. Atsiliepimų knygoje palikti įrašai iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Sunkus sprendimas
Šiemet V. Kavaliauskienė daugybę metų puoselėtą kolekciją nutarė dovanoti miestui. Atsidūsta: apsispręsti buvo labai sudėtinga. Bet sveikata – nebe ta, ypač po pernai patirtos traumos.
„Privertė pats gyvenimas. Jėgų nebėra tiek, kiek turėčiau turėti. Nežinau, kas vieną dieną gali atsitikti. Gali būti, gali nebebūti, – sako moteris. – Bijau, kad muziejaus pašalinės jėgos neišardytų, neišdraskytų. Savivaldybei muziejų perduodu su sąlyga: kad viskas liktų taip, kaip buvę.“
Savo įpėdine V. Kavaliauskienė pasiūlė Astą Lukošiūtę. Muziejui „direktoriauja“ ir katė – ponia Filomena, ankstesniojo direktoriaus katino Mikio įpėdinė.
Bet kelią į muziejų kolekcininkė mina ir toliau: paprašyta naujosios vedėjos pagelbėti, niekada neatsisako: „Man pačiai malonumas“.
Dėkoja iki šiol
„Mano gyvenimas padalytas į dvi dalis: farmaciją ir Katinų muziejų“, – sako V. Kavaliauskienė, net trisdešimt metų dirbusi Farmacijos valdybos Šiaulių zonos valdytoja.
Nors jau dvidešimt metų V. Kavaliauskienė nebedirba, daugybė žmonių tebepažįsta ir dėkoja už pagalbą.
Užuovėją pas V. Kavaliauskienę atrasdavo ir tie, kuriems visos durys užsitrenkdavo. Darbo suteikdavo grįžusiems iš Sibiro, vienuolėms. Ekonomistu įdarbino Antano Smetonos adjutantą pulkininką Tadą Šakmaną, kurio, grįžusio iš tremties, niekas nepriėmė. Neseniai farmacininkė buvo pakviesta į T. Šakmano mirties minėjimą.
Tarp sukauptų nuotraukų guli ir gausybė padėkos raštų – už darbą, už visuomeninę veiklą.
Nors ir buvo siūlyta, V. Kavaliauskienė nėra tapusi Šiaulių miesto Garbės piliete.
„Kodėl? Nežinau, kur užkliūnu, – numoja ranka ir prisiglaudžia katę. – Čia yra mano draugė. O ten – ką gali žinoti tas peripetijas.“
Gyvenimas gula į knygą
Didžiausias šiandienos V. Kavaliauskienės rūpestis ir svajonė – biografinė knyga, kurioje gyvenimas padalintas į svarbiausius etapus: šeimą, farmaciją ir Katinų muziejų.
Su didžiule meile moteris pasakoja apie savo šeimą. Tėvas – provizorius, pedagogas Stanislovas Jurevičius buvo gimęs Šapnagių kaime, netoli Šiaulių. Šeimoje augo du broliai: vienas liko ūkyje, kitas išvažiavo į mokslus.
S. Jurevičius, Maskvoje baigęs Medicinos institutą, 1908 metais tapo provizoriumi. Įdomu, kad lygiai po 50-ies metų – 1958-aisias – farmacijos mokslus Maskvoje baigė ir V. Kavaliauskienė. Likimas suteikė galimybę V. Kavaliauskienei aplankyti vaistinę Maskvoje, vaistinėje, kurioje dirbo tėvas. Iš šios, vienos garsiausių tų laikų vaistinių, tėvas buvo parsivežęs kainoraštį. Rusai lietuvę nuoširdžiai sutiko, parodė vaistinę ir gamybines patalpas.
Keturiolika metų S. Jurevičius gyveno Jaltoje. Labai mylėjo Lietuvą: buvo įkūręs lietuvių draugiją, sanatoriją lietuvių tremtiniams. Jaltoje susipažino ir su žmona Jadvyga. Į Ukrainą graži mergina su tėvais ir seserimi buvo atvykusi iš Vilniaus krašto – Ašmenos, Jaltoje buvo įkūrę pensioną. S. Jurevičius į šį pensioną eidavo pietauti. Taip Jaltoje susikūrė lietuvių šeima.
Tėvas ruošėsi rašyti disertaciją, bet prasidėjo revoliucija, suirutė, badas, ir šeima su trimis vaikais (dviem V. Kavaliauskienės broliais ir seserimi) 1922 metais grįžo į Lietuvą.
Po metų Šapnagiuose, kur laikinai pas gimines buvo apsistoję Jurevičiai, gimė šeimos pagrandukas – Vanda.
Grįžęs iš Jaltos, S. Jurevičius Šiauliuose norėjo įsigyti vaistinę, bet trūko pinigų. Pradėjo mokytojauti Šiaulių berniukų gimnazijoje, parašė pirmąjį organinės chemijos vadovėlį lietuvių kalba. Gimnazijoje tėvas dirbo 18 metų.
Kaip pedagogas gavęs sklypą Šatrijos gatvėje, apie 1923–1924 metus pastatė namą, kuriame V. Kavaliauskienė ir tebegyvena. Nors buvo kviečiamas dėstytojauti universitete Kaune, apsisprendė likti Šiauliuose, kur buvo jo šeima ir jo namas.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Sibiro šeima išvengė. V. Kavaliauskienė sako girdėjusi, jog šeima buvo įtraukti į vežamųjų sąrašus.
Artėjant frontui, pasitraukė į Šapnagius. Iš to meto moteriai giliai į atmintį įstrigo epizodas: su pussesere sugalvojo aplankyti į namus Šiauliuose. Sviedinys buvo išmušęs lauko duris, o vietoje jų plevėsavo nuo smūgio jėgos prieangyje išsiskleidusi trispalvė. Išlaužtos durys ir plevėsuojanti vėliava iki šiol stovi moters akyse tarsi tų dienų simbolis.
„Dievo dovana gyventi tėvų namuose, ten, kur tavo šaknys“, – palydi mus iki vartų V. Kavaliauskienė ir lieka saugoti gimtųjų namų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
