"Akistatos" korespondento nuotykiai Londone.
Sigitas STASAITIS
VRM - bujojančio biurokratizmo citadelė
Anglijos lietuviai įtampą dažnai slopina alkoholiu. Lietuvių nuomojamas namas, kuriame Londone apsistojau, visą penktadienio vakarą skambėjo nuo lietuviškos muzikos bei riksmų - išėję į kiemą supratome, kad kažkur šalia, už poros namų, irgi apsigyveno tautiečiai, kurie persigėrė ir nebesuvokia, jog su savo linksmybėmis bet kurią minutę gali prisišaukti policiją. Triukšmadariams tądien sekėsi - neprisišaukė, tad kitą rytą musulmonų apgyvendinta gatvė vėl drebėjo nuo olimpinės dainos "Juk mūsų tik trys milijonai". Neperdedu pasakydamas, jog tą dieną man susidarė įspūdis, jog mažiausiai pusė mūsų "trijų milijonų" jau Londone. Visi nusprendėme, kad arba namą išsinuomojo kvailiai iš Lietuvos, arba mokslo ar biznio vizas nusipirkę drąsuoliai - jiems, aišku, visus metus spjauti į policiją. Nieko, po metų, kai vizos pasibaigs, tokie drąsuoliai tupės tylesni už peles.
Po visų nuotykių Londone nutariau aplankyti Vidaus reikalų ministeriją (Home office), kur tikėjausi sužinoti oficialią informaciją apie Lietuvos piliečius Londone. Karalystės VRM įsikūrusi masyviame daugiaaukštyje prestižinėje karalystės vietoje - iškart už Parlamento rūmų su garsiuoju Big Beno bokštu. Viduje policininkai bei pora informatorių moterų baltomis bliuzelėmis.
- Apie politinio prieglobsčio pasiprašiusius lietuvius jums papasakos imigracijos departamento darbuotojai, - paaiškino juodaodė informatorė po to, kai jai prisistatęs paprašiau informacijos, kiek Lietuvos piliečių Jungtinėje karalystėje yra pasiprašę politinio prieglobsčio, kokius motyvus dažniausiai nurodo prašytojai, ar prašytojų skaičius mažėja, kiek deportuota, kiek turistų neįleidžiama į šalį ir t.t. - Štai jums telefono numeris, o ten pats telefonas. Skambinkite pats.
Ką gi, skambinu, atsiliepusiam balsui vėl penkias minutes prisistatinėju ir aiškinu ko aš noriu. Išklausęs balsas atsako, jog reikia skambinti jų atstovui spaudai ir pasako trečiąjį numerį. Vėl skambinu, vėl beriu savo tiradą. Pašnekovė paprašo laukti, kol prieis kompetentingas jos kolega. Palaukęs dešimt minučių, tačiau taip nieko nesulaukęs, padedu ragelį ir kėblinu namo.
Išsigando tik parlamentarų
- Jūs gi jau vakar buvote, - kitą dieną nedraugiškai pasitinka ta pati negrė, kuri teisinasi, jog visi ten užversti darbu, todėl ir sunku gauti informaciją. Šįkart informatorė pasiūlo važiuoti į Kroidoną, kur pabėgėlių stovykla bei kontora.
Keliu mandagų skandalą. Negrei į akis išdedu, jog kelis tūkstančius kilometrų skirdau ne tam, kad dėl kelių skaičių mane klerkai siuntinėtų po Londoną. Moters balsas irgi garsėja, ji piktinasi, jog per tokius kaip aš jos nebespėjančios dirbti. Mintyse pasiunčiu "vargšelę", labai "sunkiai" triūsiančią už kokį nors niekingą 10000 Lt atlyginimą (jei ne didesnį) ir palinkiu jai padirbėti su lietuvėmis viešbučiuose iš palovių traukant turistų primėtytus prezervatyvus, dar rizikuojant būti apvagintai arba negauti savo uždirbtų kelių šimtų svarų.
Staiga piktas kudakavimas liovėsi, negrės balsas lyg šilkinis, ji man vėl mandagiai šypsosi ir užrašo naują telefono numerį. Apsidairęs pamatau permainų priežastį - į VRM užsukę vyrai, spendžiant iš emblemų švarkuose - Parlamento nariai.
Šįkart telefonu atsiliepęs balsas paaiškina, jog visa prieinama informacija karalystės VRM interneto puslapyje. Šiomis dienomis Londone vyksta akcija - gatvėse įdiegti nauji taksofonai, su kuriais gali nemokamai (!) prisijungti prie interneto. Tad viename jų įsijungiu VRM tinklapį ir teperskaitau 20 šalių, kurių piliečiai daugiausiai prašo prieglobsčio, sąrašą. Lietuva paminėta kartu su Rusija, Lenkija, Ukraina, Čekija, Albanija, Rumunija ir kt. Ir jokių konkrečių skaičių. Tai ir viskas, ką pavyko sužinoti.
Bukų policininkų irgi yra
Metro važiuodamas į Skotlandjardą - Londono policijos štabą vagone perverčiu paliktus laikraščius ir tampa savotiškai smagu, jog įvykiai tokie, pat, kaip ir gimtinėje ir net baisesni: penkiolikmetė Steisi diskotekoje nusinuodijo ecstasy tabletėmis, o britės Ana Kid (32 m.) su Ana Hamilton-Barlet (22 m.) Jungtiniuose Arabų emyratuose įkliuvo su hašišu bei kokainu ir nuteistos kalėti iki gyvos galvos! Ir suprask, ko jos narkotikų trenkiasi pas arabus, jei kokaino kaina per dešimtmetį Londone nuo 200 svarų nukritusi iki 40 svarų už gramą. Pasekmės akivaizdžios: vien Anglijoje ir Velse nuo heroino bei morfino pernai mirė 754 žmones, nuo kokaino - 87, amfetaminai į kapus nuvarė 79, ecstasy - 26. Keli kojas pakratė net nuo kanapių.
Skotlandjardas - visą kvartalą užimantis dangoraižis. Aplink, aišku, nė vienos šiukšlių dėžės, tik pistoletu ginkluotas policininkas, kuris akylai stebi aplinką. Pastebėjo ir mane:
- Ar jūs, ser, fotografuojate Skotlandjardo iškabą, ar langus? - priėjęs teiraujasi. - Jei langus, tai negalima.
Niekada nebūčiau patikėjęs, jog ir Britanijos policijoje yra bukų tipų. Ką galima iš apačios nufotografuoti per tamsintus dangoraižio langus? O kad už kampo plakatas kviečia vienytis kovoje už komunistinę Afriką, jam nė motais. Ką gi, fotografuoju patį policininką bei jo pistoletą. Pareigūnas dar labiau nervinasi, piktai žaibuoja akimis, tačiau tyli.
Pamokytas karčios patirties biurokratiškoje VRM, prieš užsukdamas į Skotlandjardą savo klausimus nusiunčiau elektroniniu paštu. Teiravausi, kiek Lietuvos piliečių yra sulaikytų už nusikaltimus, kiek yra nuteistų. Labai greitai sulaukiau formalaus atsakymo, jog jie negali informacijos siųsti internetu. Užsukęs į dangoraižį randu tą patį vaizdą, kaip VRM: informatorę, kuri man tiesia atstovo spaudai telefono numerį. Atstovas spaudai irgi pasiūlo informacijos ieškoti Skotlandjardo interneto puslapyje, kur nieko dominančios "Akistatos" skaitytojus nėra. Tądien tvirtai įtikėjau, jog jei Europos sąjunga kada nors ir subyrės, tai kaltas bus išbujojęs valdininkų biurokratizmas. Iš kitos pusės jų biurokratai nesusigaudo elementarioje apskaitoje. Nelegaliai Londone gyvenantys lietuviai į artimiausią mokyklą atveda savo vaiką. Į mokyklą paprastai tokį priima neatsikalbinėdami ir nekamantinėdami.
Jei ne biurokratai, nuo interesantų besislapstantys atstovai spaudai, visa kita Didžiojoje Britanijoje atrodytų puiku. Klimatas idealus. Tiesa, reumatininkai jį pakeiksnoja, nes drėgnoka, tačiau saloje, kuri yra Lietuvos platumose, Golfo srovės dėka lauke auga palmės. Tegul labai suvargusios, tačiau peržiemoja. Be to per vienerius metus nukasami du bulvių derliai, kiaurus metus žaliuoja smaragdinė žolė. Deja, ši publikacija skirta ne golfo žaidėjams, o žmonėms, svarstantiems, ar verta laimės ieškoti svečiose šalyse.
Bėga ir žibalas, ir žmonės
Apibendrindamas kelionės įspūdžius taip ir negaliu vienareikšmiškai patarti verta ar ne nelegaliai dirbti Didžiojoje Britanijoje. Dauguma nelegalų tvirtino, jog jei Lietuvoje turi būstą ir pakenčiamą darbą, ypatingos laimės saloje nerasi. Darbštus sąžiningas bedarbis ar jauna sutuoktinių pora susitaupyti gyvenimo pradžiai Jungtinėje karalystėje turi daugiau galimybių, nei Lietuvoje, tačiau pasiryžėliams emigruoti dera neužmiršti, kas jų lauks: Tuščiomis kišenėmis neišvažiuosi, nes kelionė brangi, nuvykęs iki pirmojo uždarbio dar nemažai išleisi; Jei pasiseks įvažiuoti ir apsigyventi, tave dažnai samdys šykščiausi darbdaviai, kurie nepraleis progos apsukti, paskutinės algos visai nesumokėti, o tu net neturėsi kam pasiskųsti; Nusiteik, jog nuo mažesnio, nei uždirba vietiniai, atlyginimo tau atskaičiuos didesnius, nei jiems, mokesčius. Praktiškieji britai įsivedę tokią tvarką, jog kartą metuose suskaičiuoja ir atsiima mokesčių permokas. Nelegalas, aišku, tokios galimybės neturi; Visiškas anglų kalbos nežinojimas gresia tuo, jog net ir mažiausiai apmokamam darbui niekas tavęs nesamdys - kas norės terliotis, sekioti paskui buką svetimšalį ir pirštais rodyti, ką reikia padaryti; Visą nelegalaus gyvenimo laiką slėgs realus pavojus įkliūti ir būti deportuotam iš šalies. Deportacija vėliau atsilieps bandant įvažiuoti ne tik į Britaniją, bet ir į kitas Europos sąjungos šalis; Vietiniai policininkai, pasaulyje garsėjantys džentelmeniškumu, deportuodami elgiasi lyg Lietuvos pareigūnai: neduoda nei susirinkti daiktų, nei banke pasiimti santaupų; Pagrindinio įdarbinimo "arkliuko" - padirbtų "IND" kortelių pabaigos era ne už kalnų; Norėdamas sutaupyti kampą nuomosies skurdžiame rajone, kur nusikalstamumas ne toks jau nežinomas dalykas; Lietuvoje likusius artimuosius ištikus bėdai (pavyzdžiui kam nors numirus) neturėsi galimybės trumpam parvykti į tėvynę, nes nelegaliai pagyvenęs Britanijoje legaliu keliu į šią šalį nebeįvažiuosi.
Nesitikėjau, tačiau lėktuvas iš Londono į Vilnių pakilo taip pat pilnas keleivių. Dauguma jų - lietuviai. Už manęs skrenda deportuoti buriuotojai, kurie nė už ką nenori pripažinti bandę į Angliją patekti nelegaliai. Net abu jachta plaukę čigonai vaidina jūrų vilkus. Vos pakilus lėktuvui greta sėdintis anglas žvilgtelėjo per langą ir nejuokais susirūpino:
- Kodėl iš lėktuvo bako bėga kažkoks skystis?
Ir tikrai Lietuvos avialinijų boingo sparnu teka geltona srovelė žibalo. Pasakau tai stiuardesei, tačiau ji nuramina, jog "tam boingui visada bėga".
- Bėga, ser, tačiau nesijaudinkite, žadėjo saugų skrydį, - raminu užsienietį. - Žibalas, tai dar pusė bėdos. Iš Lietuvos žmonės bėga, tai kur kas blogiau.
Šiauliai - Londonas - Šiauliai
Autoriaus nuotr.
London 23, London 24 - Ši Skotlandjardo dangoraižio nuotrauka nelegali, nes... matyti pastato langai. Teroristai dabar gali susidoroti su Skotlandjardo klerkais.
London 25 - Įkliuvęs nelegalus imigrantas tikrinamas visai kitaip, nei turistai.
