Vilniaus rajono teisėsaugos pareigūnams teko spręsti dvigubą galvosūkį, nes jiems paskambinusi dvidešimtmetė Edita Minkevičiūtė, gyvenanti Naujosios Vilnios rajone, pranešė, kad jos tėvą, Nemėžio seniūnijos Daržininkų kaimo gyventoją Sergejų Minkevičių (59 m.), nužudė brolis Andrius (19 m.). Policijos duomenimis, E. Minkevičiūtė apie tėvažudystę tvirtino sužinojusi iš jai paskambinusios motinos, tačiau teisėsaugininkai nuo pat pradžių tyrė kelias įvykio versijas, įtariamaisiais laikė ir sūnų, ir žmoną.
Į Daržininkus nuvykusiai operatyvinei grupei nepavyko atlikti klasikinio ikiteisminio tyrimo, nes Minkevičių, kurie dar nuo sovietmečio laikų gyveno nacionalizuotame buvusio dvarininko ūkiniame pastate įrengtame bute, namuose pareigūnai nerado ne tik vieno iš galimų įtariamųjų, bet ir nužudytojo kūno. Apie gražesnėse negu daugelis šiuolaikinių statinių išlikusiose į Sibirą buvusio išvežto "liaudies priešo" valdose įvykusią tragediją bylojo tik gausūs kraujo klanai Sergejaus Minkevičiaus kambaryje.
S. Minkevičius, pravarde Sieras, po įkalinimo įstaigas pradėjo klajoti dar sovietmečiu, ten pakliuvęs už elementariausias vagystes ir kolūkinio turto grobstymą. Įvairiausią puokštę nusikaltimų įvykdęs Sieras buvo teistas bene septynis kartus. Protarpiais tarp įkalinimų vyriškis sugebėjo ne tik tris kartus vesti ir du kartus išsituokti, bet ir pasižymėti šauniu darbu kolūkyje. Auksinių rankų ir auksinės gerklės plataus profilio mechanizatoriui kolūkio vadovybė atleisdavo daug nuodėmių, nes Sergejus garsėjo sugebėjimu prikelti antram gyvenimui labiausiai nuvažinėtą "grabą". Tiesa, pats meistras suremontuota technika džiaugdavosi neilgai, nes netrukus vėl bent savaitėlei užgerdavo ir būdavo baudžiamas paskiriant jam eilinį "puvėką". Sugriuvus kolūkiams Sergejaus turtą išsidalinę naujieji ūkininkai nepamiršo jo talento ir dažnai kreipdavosi pagalbos remontuojant techniką. Tiesa, visi stengdavosi su Sieru bendrauti tik tada, kai jis būdavo blaivus, nes išgėręs tapdavo neprognozuojamas ir tuomet geriau būdavo nepakliūti jam į akis.
Dėl tokio gyvenimo būdo ir dažno lankymosi įkalinimo įstaigose, apie ką bylojo tatuiruotėmis išmargintas kūnas, praradęs sveikatą bei tapęs antrosios grupės invalidu S. Minkevičius "atsigaudavo" grybaudamas. Vyriškiui nieko nereiškė per dieną miške sukarti kad ir 50 kilometrų, o pardavęs surinktus grybus vėl savaitei užgerdavo. Kaimynams Sergejus girdavosi su tokia "dieta" nesunkiai pratrauksiąs iki pensijos likusius metus. Su trečiąja žmona Gala, kurią "tuteišiai" vadino labiau jų ausiai įprastu Galios vardu, Sergejus buvo sugyvenęs du vaikus, tačiau vyresnioji dukra Edita, nepakęsdama namuose tvyrančios atmosferos, jau senokai buvo išsikėlusi gyventi į Naująją Vilnią ir tėvų bute pasirodydavo gana retai. Sergejus nesutarė ne tik su taip pat dažnokai išgeriančia žmona, anot kaimynų, besiverčiančia daiktų perpardavinėjimu, o vasarą ir rudenį - uogavimu bei grybavimu, bet ir su jaunėliu Andriumi (19 m.), kuris mokslus baigė internate, o vėliau buvo įstojęs į Geležinkelininkų technikumą. Tačiau tapti geležinkelininku ar vagonų palydovu apsiskaičiusiam ir žingeidžiam vaikinui sutrukdė dar internate įgytas pražūtingas pomėgis uostyti klijus ir kitas toksines medžiagas. Tikriausiai mėgindamas ištrūkti iš toksikomanijos gniaužtų vaikinas savo noru išėjo tarnauti į armiją, tačiau ten ištvėrė tik kelis mėnesius ir pabėgo. Nors kaimynystėje gyvenančiam Ivanui Andrius dažnai pasakodavo apie nesunkią ir neblogai besiklosčiusią tarnybą, neblogą atlyginimą ir sotų bei skanų ten gaunamą maistą, tačiau kodėl iš kariuomenės pabėgo, nepasisakydavo. Ivanas sakė, kad ilgai spėlioti nereikėjo, nes tarnyboje tikrai atsigavęs ir sustambėjęs jaunuolis po namus slankiodavo nuolat apsvaigęs ir nyko tiesiog akyse. Andriui energijos užtekdavo tik sprunkant nuo jį persekiojančios karo policijos, tačiau netrukus dėl sūnaus būklės išgyvenanti motina pati jį įdavė pareigūnams. Po bene kelis mėnesius užtrukusio tyrimo vaikinas buvo teisiamas ir nubaustas metų laisvės atėmimu, tačiau bausmė buvo lygtinė ir užbaigti tarnybos nebereikėjo, todėl Andrius sugrįžo į namus ir atsidavė ankstesniems pomėgiams. Dėl polinkio į toksikomaniją A. Minkevičius vaidijosi ir su tėvu, o kartą net puolė jį su peiliu rankoje ir gana rimtai sužalojo.
Paskutinį savo teistumą S. Minkevičius užsidirbo maždaug prieš septynerius metus, kai sukurstė kelis vietinius nepilnamečius drauge apiplėšti prie įvažiavimo į Daržininkus tuomet klestėjusį komercinį kioską. Išaiškinus saldainius ir kitus skanėstus pagrobusius įsilaužėlius, kaimas negalėjo patikėti, kad Sergejus įsivėlė į tokį vaikišką reikalą. Žmonės nesitikėjo, kad Sieras brausis ten, kur niekados nebuvo jokio alkoholio, ir juokais spėliojo, kad kiosko savininkas, ko gero, dar tik ketino savo prekybos tašką pertvarkyti į gėrimų parduotuvę, o Sieras tai jau užuodė. Matyt, vyro kalte netikėjo ir žmona Galia, kuri policijos pareigūnams bandė neleisti išvežti sulaikomą Sergejų bei akmeniu išdaužė "ožiu" vadinamo policijos automobilio galinį langą. Už šią veiką moteris buvo pati sulaikyta ir net teisiama, tačiau atsipirko lygtine bausme ir pinigine bauda. Tačiau Sergejus tokio žmonos pasiaukojimo neįvertino ir grįžęs iš kolonijos su ja vaidydavosi bei mušdavosi dar dažniau.
Pasak kaimynų, Sergejus pykdavosi ir su kitomis retkarčiais jį aplankydavusiomis buvusiomis žmonomis bei jų naujaisiais sutuoktiniais ar sugyventiniais. Nesutarimai paaštrėjo, kai S. Minkevičius pagaliau atgavo iš tėvų ar senelių paveldėtą žemės sklypą ir sėkmingai jį pardavė. Už gautus pinigus vyriškis nusipirko padėvėtą automobilį "Audi", o likutį sąžiningai pragėrė.
- Tuomet tai buvo balius! - iki šiol prisimena kaimynas Ivanas, pridurdamas, kad, matyt, kitados priklausiusių alimentų pasigedusios buvusios žmonos pretendavo į automobilį, tačiau Sergejus savo nuosavybę įsiteisino, kai net pati jauniausioji jo atžala tapo pilnamete.
"Audinės" S. Minkevičius per daug netausojo, nes prie vairo nevengdavo sėsti girtas, o, žinia, pasiligojusio ir nuolat neblaivaus žmogaus reakcija jau nebe ta. Tad Sergejus net kelis kartus savo "audinę" gerokai aplamdė ir apibraižė.
- Dar gerai, kad kokio žmogaus nepervažiavo, - guodėsi Ivanas. - Jų šeimynėlę sunku būdavo suprasti: tai visi trys draugiškai susiglaudę automobiliu išvažiuoja grybauti, tai vaikosi vienas kitą po kiemą grasindami užmušti. Iš jų buto nuolat sklisdavo triukšmas, todėl ir tą naktį, kai vyko lemtingieji įvykiai, mes su žmona nieko neįprasto negirdėjom.
Kaip į automobilį buvo perneštas ir išvežtas Sergejaus kūnas, nei Ivanas, nei jo pati nematė. Tik gerokai vėliau į jų namus atėjo pastebimai susierzinusi Galia ir nieko neaiškindama paprašė cigaretės, tačiau Ivanas jos neturėjo, tad kiek pasiblaškiusi po kiemą moteris per langą įlipo į Sergejaus kambarį (jis visuomet rakindavo savo duris) ir tuo pačiu keliu sugrįžo jau su cigaretėmis. Atvykę teisėsaugininkai G. Minkevičienę sulaikė ir po apklausos nuvežė į areštinę. Visą parą drauge su automobiliu pradingusio Andriaus laukusi pasala lauktų rezultatų nedavė. Pasak Ivano, sėkmingai nuo karo policijos besislapstęs Andrius mokės "išgyventi" ir dabar. Į apniukusią Vilniaus apylinkių padangę tą dieną kilo ir policijos sraigtasparnis, iš kurio tikėtasi aptikti pradingusį S. Minkevičiaus automobilį. Po pietų nužudytojo lavoną aptiko Rudaminos nuovados pareigūnai, atkreipę dėmesį į šviežius, miško gilumon vedančius automobilio padangų pėdsakus. S. Minkevičiaus kūnas gulėjo apkrautas plastmasinėmis automobilio detalėmis.
