Sovietmečiu buvo populiarus anekdotas apie dvi problemas, kurios kamuoja rusų moteris: “Kaip gauti ką nors užkrimsti ir kaip suplonėti”. Regis, dabar susiduriame su tokiomis pat problemomis prabilę apie Lietuvos elitą. Kitaip tariant, kaip jį išsiugdyti ir kaip jo atsikratyti...
Keliolika metų vienaip ar kitaip plėtojosi kalba, ar yra kokia nors nauja Lietuvos aukštuomenė. Žinoma, buvo suprantama, kad visuomenės, valdžios ir pinigų piramidė viršuje nori nenori turi viršūnėlę. Tad elitas visada yra, bet jo ypatybės būna skirtingos. Nors retai, bet gali atsitikti taip, kad toje viršūnėlėje įsitvirtins vienas kitas mulkis. Neabejokim, praustis ir puoštis jis išmoks greitai, o štai kultūrinę savimonę dažniausiai jau bus per vėlu puoselėti. Per keliolika metų neretai buvo skundžiamasi, kad pagal asmenines kultūrines ir intelektines savybes to elito kaip ir nėra.
Gal ir taip. Negi išlavėjusio skonio žmogus galėjo eiti į Vilniaus operos ir baleto teatro naujametį spektaklį, išgirdęs reklamuojantis, kad “pirmą kartą Lietuvoje” bus parodyta Franzo Leharo “Linksmoji našlė”, ir dar sumokėti krūvą litų? Juk seniai praeityje keli pastatymai Kaune, kurie jau išsėmė entuziazmo indą ir paliko šio tipo operetes tik tam tikrai publikai. Puikūs atgarsiai apie šį kūrinį girdisi iš Klaipėdos, kur “Linksmoji našlė” ant scenos buvo užkelta prieš Vilnių. Bet kadangi Vilniuje - tai tik “pirmą kartą” ir tik elitui. Apskritai naujoji elitomanija vis labiau panašėja į bandymą pridengti centralizacinės, biurokratinės politikos padarinius, greta daugelio ydų sukūrusius ir naujosios Maskvos - Vilniaus reiškinį. Svarbiausia - pranašumas bet kuria kaina. Tiesiog imk galvoti, kad nieko kita be tavęs nėra. Nei TV ekrane, nei “Stiliaus” viršelyje. Tai lyg kelių policininko teisė nesilaikyti vairavimo taisyklių, arba valdžiažmogio galimybė nemokėti šimtamilijoninių mokesčių, kurie kitiems yra mirtinai privalomi. Labiausiai prie tos padėties susiklostymo prisidėjo buvęs sostinės meras Rolandas Paksas, dabar vaidinantis nuskriaustos provincijos Jekateriną II...
Pasimiršusi R. Pakso rinkimų kampanija ir dar labiau Paksogeitas bei įsibėgėjantis pirmasis (ar antrasis?) libdemų žygis į valdžią “elito” temai suteikė labai daug išskirtinio prieštaringumo bruožų. Reikia sutikti su tais politikos analitikais, kurie neabejoja, kad dabartinis “runkelių” ir “elito” priešpriešinimas yra prasto valstybės valdymo vaisius, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į nuostabą keliantį reiškinį: šiandien tais vaisiais naudojasi tie, kurie prisidėjo prie jų nokinimo.
Kita vertus, jei jau prabilome apie politiką, vertėtų pasigilinti į įvairias sudėtingesnes kombinacijas, kurias lyg rytietiškas dovanėles į vatą įvyniojo libdemų konsultantai. Tai slaptos politikos ženklai. Kokia viso to esmė? Per kelis šimtmečius bene svarbiausia rusų neginkluoto įsitvirtinimo Lietuvoje taktika buvo grindžiama tamsioms ir užguitoms masėms paveikiu triuku: demonstratyviai ginama liaudis nuo kraugerių vietinių ponų. Net tada, kai pati Rusija tapo neeilinės despotijos ir kone vergiškos baudžiavos buveine. XIX a. viduryje tą puikiai darė M. Muravjovo komanda. Svarbiausia - iškirsti Lietuvos elitą, kuris anuomet, be kita ko, išties buvo aukštuomenė. Tada buvo manoma, jog tai, kas krašte liks - tai tiesiog politinių manipuliacijų mėsa.
Nieko šėtoniško tame nėra - tai tiesiog paprasta slapto valdymo ir įtakos darymo taisyklė. Jei šiuolaikinės Rusijos slaptosios tarnybos gerai išmoko pirmtakų pamokas, tuomet pirmiausia turėtų jas pakartoti iš imperijos išslydusių Baltijos šalių atžvilgiu. Tai pigus ir patikimas būdas: tiesiog suardomas bet koks vietinės tradicijos, išsilavinimo, proto ir garbės kodekso autoritetas. Visa kita - išties tik technikos klausimas.
Šiandien “elitas” tariamas arba ironiškai, arba neigiamai. Net jei žinome, kad jis lyg gyvam žmogui galva. Ne visos galvos prigimties ir Dievo yra apdovanotos. Daugiausia jos yra per kruopštų ir kantrų lavinimąsi prikraunamos egzistencinių programų, užsipildo patirtimis ir principais. Šalia nuvorišų ir prasimušėlių juk randasi ir tikri savo laikmečio riteriai. Tai lyg kokie vėlyvųjų viduramžių kariai, susimaišę į vieną mūšio skruzdėlyną. Yra keli elgsenos būdai, susidūrus su tokia kovos scena. Laukti - gal gerieji laimės. Arba, kaip mėgo sakyti Henriko Senkevičiaus herojus, pasielgti rusiškai: artilerija nušluoti visus. Rusų, bent prie vakarinės imperijos sienos, visad buvo daugiau... Taigi yra lemtingas pasirinkimo momentas, kuris padės išsiaiškinti, koks tas Lietuvos elitas - su šakėmis ar ant šakių.
