Jau kelinta savaitė žiūriu LNK “Barą”. Žiūriu ir svarstau: kur čia šou pakastas? Nepasakyčiau, kad alpstu nuo šio reginio, bet nėra taip, kad likčiau abejingas. Intriguoja vien tai, kad sumanymui vadovauja Egidijus Knispelis - atlaidumo ir susitaikymo asas.
Ne naujiena, kad realybės šou žanras yra toks pat solidus oksimoronas kaip ugninis vanduo, gyvas lavonas ar tylus griaustinis. Būtent šis nesuderinamumas skatina parazitinę trauką kuo dažniau žvilgtelėti į pokyčius LNK mėgintuvėlyje, kur veiksmas plėtojamas in vitro, tačiau pateikimo būdas sukuria stiprią in vivo iliuziją. Tuomet prasideda pasaka be galo apie tai, kas tikra, o kas butaforiška. Iš esmės svarstyti panašaus pobūdžio reiškinius yra pakankamai rizikinga - jie tuoj pat pražysta ir nuvysta, sukelia šurmulį ir netrukus užsimiršta, bet nužymėti kai kuriuos stabilesnius taškus įmanoma.
Kontaktas
Dažnai įprasta analizuoti, kuris iš ekrane pasirodančių žmogystų yra žaidėjas, o kuris - ne. Kadangi simuliavimo identifikacijos procedūra pakankamai kebli ir su nemenkomis paklaidomis, apmąstymus pradėkime nuo žiūrovo.
Asmuo neabejotinai yra įnikęs į žaidimą, jei: a) žino dalyvių vardus, b) “projektuoja” ten esančiųjų draugystes ir susidūrimus, c) kartkartėmis griebiasi telefono ką nors išbalsuoti. Žiūrovas su kaupu realizuoja savo kaip dievybės funkcijas naudodamasis privilegijuota galia lemti: pašalinti arba sugrąžinti žaidėjus atgal, nubausti juos arba apdovanoti. Be to, dievybei periodiškai (šiuo atveju kas savaitę) rengiama šviežių aukų misterija ant “karštųjų kėdžių”. Galbūt šiame akte ir glūdi kosminio “atleisk” ypatumai?
Reikia pasakyti, kad “Baro” pranašumas prieš, tarkim, ankstesnius “Akvariumus” yra akivaizdus. Konkrečiu atveju žiūrovai ir dalyviai neišsibarsto kas sau, jie gali įveikti televizijos inicijuojamus barjerus ir susimesti draugėn į “Kupetą”. Žiūrovai nėra pašaliniai, jiems nebereikia priploti savo nosių prie stiklinės “Akropolio” sienos ir ganyti dalyvius tarsi gupijas. Tai pagirtinas postūmis realaus kontakto linkme.
Kasdienybė
“Baras” rodo konkrečių asmenų kasdienybę? “Baras” pasakoja kasdienybę. Tai kelių mėnesių retarduotas pasakojimas apie atskirus kasdienybės segmentus - miegą, prausimąsi, valgymą, tvarkymąsi, barnius. Kai vyksmas prislopsta, įmetamas vienas kitas gyvasis katalizatorius. Tačiau tikrosios kasdienybės nedrąsu net ieškoti, mat ji slepiasi nuo smalsių akių ir nori būti išgyventa. Baras savaime yra toks toposas, kuris siekia apsvaiginti ir perkeisti kasdienybę. Šio reginio užsklandoje akcentuojama: “kažkam čia pragaras, kažkam čia rojus…” - tuo pabrėžiamas “Baro” nežemiškumas, neprognozuojamumas, įspūdingų stebuklų tikimybė (šou elementai).
Bene įdomiausias motyvas, pasireiškiantis eufemizmais bei nekrologizmais, liudija tokių ir panašių realybės šou kitoniškumą bei anapusiškumą: praeitą savaitę netekome x žaidėjo, o šiandien mus paliks dar vienas, kai sugrįšiu pas savo draugus į ankstesnį gyvenimą, tai…, prisiminkime, ką ji/jis veikė čia paskutinėmis savo buvimo dienomis ir t.t.
Kitas paminėtinas dalykas nukreiptas į kalbą apveliančius piktžodžius - “skaitau”, “vadinasi”, “reiškia”, “sakykim”. “Baro” atstumtasis Laimis (vardas implikuoja laimę? laimėjimą?), vis dėlto pelno žiūrovų (=dievybių) palankumą ir nuolatos kaišo savo firminį priežodį “realiai”, stipriai ištęsdamas pirmąją “a”. Negali nepripažinti, kad šiame kontekste, kur “realiai” išsitrina ribos tarp realumo ir dirbtinumo, minėtoji ištara absorbuoja magines galias.
Kriterijai
Kuo remdamiesi žaidėjai kabina vieni kitiems “+” ir “-“ ? Iš dalies asmeninėmis simpatijomis, tačiau vienas “Baro” lyderių - disko barmenas Dainius vertinimą apibrėžia labai konkrečiai - pagal darbą. Profesionalumą? Meistriškumą? Arbatpinigius? Paprastai dirbama taikos metu, kai nėra pagrindo karui ir nesutarimams. Darbas (o ne “plaukiojimas” kaip buvo “Akvariume”) padeda išlaikyti santaiką ir signalizuoja rutiną. Šis baras ypatingas vien tuo, kad jam beveik nereikalinga papildoma reklama ir savaime pritraukiami smalsūs klientai. Tačiau darbas bare, čia pasiremkime K. Marxu, vis dėlto stumia barmenus į susvetimėjimą. Ne meilė, ne kova ir ne darbas yra visa apimantys fenomenai, bet žaidimas. Todėl įmanoma, kad net jų uždirbamos “babkės” yra nerealios! Nejaugi “gerai dirbti”, “padaryti apyvartą” reiškia “laimėti” žaidimą? O kur daugybė kitų sunkiai žodžiais perteikiamų faktorių? Akivaizdu, kad tai stilizuotas užimtumas; maskuotė, demaskuojanti polinkį į linksmybes, amžiną šventę ir išduodanti tariamos realybės pertrūkius. Taigi darbo kriterijus veikiausiai tėra fiktyvi priedanga ir dar vienas miražas šalia visų kitų.
Jie ateina čia įtikrovinti savo svajonių, žybtelėti žvaigždėmis perpildytame vasaros danguje.
Juos stebi daugybė mažųjų brolių, nesidrovinčių skaidyti jų gyvenimą į atskirus epizodus.
Jie pasirašo laikino tylėjimo įžadus, mainais gaudami viešumo ginklą mikrofoną.
Jie savanoriškai verbuojasi į nelaisve trenkiančias realybės šou laboratorijas, kuriose vieninteliai testuojami mėginiai yra jie patys.
Jiems atsiuntė verslininką Apoloną, kuris visuose savo gyvenimo baruose yra gaivališkas Dionisas.
Jiems reikalinga parapauzė (paros pauzė), kad galėtų suvokti skirtumus tarp kelių kontingentiškų realybių ir susigrąžintų pamestas tapatybes.
Jie apgaubiami kai kurių individualių mitų: Dainius - šeimos žmogus ir darbininkas, Laimis - atstumtas mylimasis, Ieva - scenos “vilkė”, Robertas ir Jolita - neperskiriama pora ir t.t.
www.akiraciai.lt
