Emociškai lietuviui nėra dėkinga tema aptarinėti Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo verpetuose, nes tie verpetai, priešingai nei Pirmojo pasaulinio karo, įtraukė valstybę pražūtingon užmiršimo gelmėn.
Net jeigu ir turėsime galvoje tuos sunkumus, su kuriais Lietuva susidūrė 1918m iškilusi į tarptautinę areną, ir pripažinsime, jog tai, kas atsitiko po dvidešimties metų, buvo gana tikėtina tų sunkumų išdava, visa tai nenuneigs Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje įvykusios tragedijos masto - dėl žuvusiųjų bei ištremtųjų, dėl sugriovimų bei apiplėšimų ir, galų gale, dėl to, kad išlikusiems gyventi Lietuvoje buvo atimta svarbiausia žmogiška vertybė - būti savimi.
Vis dėlto, jeigu pasistengsime atsipalaiduoti nuo emocijų ir pabandysime pasekti Lietuvos raidą Antrojo pasaulinio karo metais, tai, atrodo, galėsime prieiti vienos svarbios ir pamokančios išvados, kad valstybės sunaikinimas nėra lengvas ir paprastas dalykas, net jeigu tam sunaikinimui tam tikru momentu ir susidaro gana palankios arba net gundančiai viliojančios aplinkybės. Taigi, galėsime pastebėti, kad net tuo atveju, kai pačios valstybės gyventojai dėl naivumo arba dėl nepakankamo atsakingumo nesugeba parodyti reikiamu momentu pasipriešinimo, valstybę nuo sunaikinimo dar gina kiti, kur kas labiau objektyvesni, nors ir labiau neapibrėžti veiksniai, o būtent, gina ją tarptautinis jėgų balansas ir tarptautiniai teisiniai bei moraliniai principai. Beje, jėgų balanso požiūriu Lietuvos atvejis ypač išsiskirtų net ir jos likimo draugių – Latvijos bei Estijos atžvilgiu, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvą nuo sunaikinimo paradoksaliai ėmė „ginti“ net ir Lenkijos veiksnys, tai yra, būtent tas, kuris labiausiai komplikavo Lietuvos egzistavimą tarpukaryje. Taigi, pasekime tą Lietuvos valstybės raidą Antrojo pasaulinio karo verpetuose.
**
Jau rašantis pirmąjį slaptą Molotovo – Ribbentropo protokolą Lietuva nebuvo priskirta prie jos šiaurinių kaimynių didžia dalimi dėl lenkiško veiksnio. Žinia, dėl Lenkijos išsiplėtojimo Vilniaus krašte Lietuva neturėjo bendros sienos su Sovietų Sąjunga, ir regis dėl to sovietai reikšdami pretenzijas į Rytų Pabaltijį kurį laiką Lietuvos neminėjo. Be to, verta galėjo būti dar ir ta aplinkybė, kad Didžioji Britanija, 1939m suteikdama garantijas Lenkijai, tuo pačiu buvo pasiruošusi tas savo garantijas išplėsti ir Lietuvai. Hitleris, pradėjęs karą prieš Lenkiją, matyt, tikėjos, kad Lietuva neatsilaikydama pagundai iš griūvančios Lenkijos atsiimti savo sostinę Vilnių tuo pačiu pati atsidurs jo rankose. Tačiau Lietuva karo veiksmų prieš Lenkiją nepradėjo ir tuo metu išsaugojo suverenitetą.
Pagal antrąjį slaptą Molotovo – Ribbentropo protokolą Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, didžia dalimi dėl to, kad sovietai jau turėjo savo rankose pagrindinį lietuvių viliojimo įrankį Vilnių. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis sovietams užvaldyti Lietuvą neatrodė paprastas uždavinys. Jeigu estus bei latvius Stalinas palaužė šantažuodamas karine jėga, tai su lietuviais derybas pradėjo kaip geravalis dėdė, pasiūlydamas abipusiai naudingus mainus. Jis lietuviams, kaip ypatingam partneriui, atskleidė pačią sferų pasidalinimo su vokiečiais paslaptį ir konkrečiai nurodė, kad vokiečiai, deja, nepaisant visų Stalino pastangų, išsireikalavę sau Lietuvos teritorijos juostą Suvalkijoje. Gi pats Stalinas sutinkąs atiduoti Lietuvai Vilnių, bet už tai bendram saugumo labui Lietuvoje turėjo būti įkurdintos sovietų bazės.
Akivaizdu, kad Stalino taktika buvo prisivilioti lietuvius nukreipiant juos prieš vokiečius ir tuo pačiu stengiantis palaikyti pozityvų savo paties įvaizdį Vakarų akyse. Todėl nenuostabu, kad apie tokią Stalino taktiką sužinojęs Ribbentropas ėmėsi atsakomųjų veiksmų: jo nurodymu Kaunui buvo pranešta, kad slaptose sovietų – nacių derybose Maskvoje būtent Ribbentropas išreikalavęs fiksuoti lietuvių teises į Vilnių, o juostos Suvalkijoje klausimą vokiečiai lietuviams patarė laikyti nebeaktualiu. Taigi, Ribbentropas perdavė Kaunui Stalino argumentų neutralizavimo galimybę, ir tokiu būdu lietuviams vėrėsi prielaidos derybose su sovietais užimti kietesnę poziciją. Tačiau Lietuvos vyriausybė atsiveriančia balansavimo galimybe net nepabandė pasinaudoti, matyt, dėl savo vidinio silpnumo, ir išdavoje sutartis su SSRS buvo pasirašyta pagal Stalino sąlygas.
Tačiau ir po to Lietuvai neišnyko manevro galimybė. Nors Vilniaus perėjimo Lietuvos valdžion nepripažino nei Lenkijos Emigrantinė vyriausybė, nei Prancūzija su Didžiąja Britanija, tačiau apskritai Lietuvos santykiai su Vakarų sąjungininkėmis nepablogėjo. Netgi priešingai. Pavyzdžiui, Lenkijos vyriausybė nuo 1939m rudens ėmė demonstruoti ypatingą draugiškumą Lietuvai nekreipdama dėmasio arba pro pirštus žiūrėdama net į tai, kokios kietos politikos Lietuvos vyriausybė ėmėsi lenkų visuomenės atžvilgiu Vilniaus krašte.
Tokiai Lenkijos vyriausybės pozicijai galėjo būti keli motyvai. Vienas iš jų tas, kad rėžimas Lietuvoje vis viena liko santykinai nuosaikus palyginus su tuo, kas dėjosi ją supusiose nacių Vokietijoje bei bolševikinėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau svarbiausias motyvas, matyt, buvo tarptautinis. Tuo metu tarp Vakarų sąjungininkių ir Vokietijos aštresnių susirėmimų nevyko, o Vakarų santykiai su Sovietų Sąjunga ženkliai blogėjo ryšium su sovietų agresija prieš Suomiją. Tokiame kontekste išliekantis Lietuvos valstybingumas tenkino Vakarų sąjungininkes, ir palanki jų pozicija Lietuvos atžvilgiu atliko tam tikrą stabdantį vaidmenį sovietų atžvilgiu.
Tačiau 1940 m. pavasarį tarptautinė padėtis keitėsi, nes sovietai pasirašė taikos sutartį su Suomija, o Vokietija ėmėsi aktyvių karo veiksmų Vakaruose. Vakarų sąjungininkėms augo poreikis pervilioti į savo pusę Sovietų Sąjungą, ir tokia situacija atpalaidavo sovietų rankas Pabaltijyje. Ar Lietuvos diplomatai gerai suvokė kintančią situaciją – abejotina. Štai vienas pavyzdys: 1940m balandžio pradžioje Tautų Sąjungos arenoje Lietuvos biurokratinė mašina išmetė vadinamą atsakymą Lenkijai Vilniaus klausimu, atsakymą, ruoštą dar nuo 1939m spalio, nors 1940m pavasario situacijoje toks veiksmas jau akivaizdžiai turėjo ne tik smarkiai pavėluotą, bet ir provokacinį pobūdį. Netrukus po to sekė Lenkijos vyriausybės emocinga reakcija. Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Lenkijos pats premjeras Sikorskis padarė eilę pareiškimų, kuriuose Lietuvos politiką Vilniaus krašte prilygino naciams bei bolševikams, ir tie pareiškimai komentarais nuvilnijo per Vakarų sąjungininkų masinės informacijos priemones.
Lietuvių diplomatai buvo priblokšti netikėto jiems išpuolio. Tačiau kai jie pabandė Vakarų spaudoje išplatinti savo atsakymą Sikorskiui, nei prancūzų, nei anglų cenzūra to padaryti neleido. Galima, žinoma, ginčytis dėl įvykių priežastinės sekos politiniame lygmeny, tačiau geopolitiniu požiūriu netektų daug abejoti, kad Sikorskio mesti kaltinimai Lietuvai 1940.m pavasarį Kremliuje buvo suprasti kaip žalios šviesos žybsnys iš Vakarų pusės. 1940m birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą kartu su Latvija bei Estija ir, beje, beveik tuo pačiu metu pradėjo švelninti savo politiką lenkiškojo veiksnio atžvilgiu.
Tačiau Lietuvos klausimas ir ties tuo etapu nesibaigė. Nepaisant Prancūzijos ir net Britanijos pasiruošimo susitaikyti su Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos valstybių sunaikinimu, veto tarė Jungtinės Amerikos Valstijos. 1940m liepos 23d., tai yra, praėjus dviem dienom po vadinamųjų Liaudies Seimų sprendimų dėl Baltijos tautų įsijungimo į SSRS, JAV valstybės departamentas padarė pareiškimą, kad jėga įvykdyti teritoriniai prijungimai prieštarauja svarbiausiems tarptautinės bendruomenės principams ir negali būti pripažinti.
Tai, regis, buvo netikėta sovietams, ir jie pradėjo dėti energingas pastangas savo užgrobimų legitimacijai. Kurį laiką SSRS ambasadorius Vašingtone periodiškai mindė valstybės departamento slenkstį tikėdamasis įrodyti ten sėdintiems pareigūnams, kad Baltijos valstybių absorbcija, esą, buvęs pribrendęs ir pagrįstas veiksmas. Jo mandagiai buvo išklausoma, o po to reikšmingai atsakoma: „Susitarkime, kad tuo klausimu nesusitarsime“.
Tam tikras viltis sovietai dėjo ir į Lenkijos vyriausybę, ypač po to, kai su ja buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai 1941m liepos 30d. Mat, susitarimas dėl Lenkijos rytinės sienos pakeitimo būtų tapęs reikšmingu precedentu ir Pabaltijo atžvilgiu. Tačiau lenkų premjeras Sikorskis, nepaisant Stalino pastangų, neskubėjo pradėti derybų dėl sienų.
Tuomet sovietai sukoncentravo savo dėmesį į britus, su kuriais 1941m pabaigoje buvo pradėta ruošti sąjunginė sutartis. Kaip neatimamą sąlygą sutarčiai sovietai iškėlė SSRS 1941m sienos pripažinimą, kuris kartu būtų laiminęs ir Pabaltijo aneksiją. Po ilgų diskusijų britai galiausia pareiškė, kad jie negalį už akių spręsti Lenkijos, savo pagrindinio sąjungininko sienų pakeitimo, bet sutiko daryti išimtis dėl Baltijos valstybių. Juo labiau, kad vienu metu ir JAV prezidentas Ruzveltas buvo linkęs priimti vadinamą kompromisą Baltijos valstybių atžvilgiu. Tačiau, jeigu Baltijos valstybės būtų pripažintos Sovietų Sąjungai tuo pačiu paliekant juridinį galiojimą Lenkijos rytinės sienos, tai aišku, kad Vilnius būtų likęs už SSRS ribų, o tokiu atveju neabejotinai būtų susikomplikavęs ir visos Lietuvos aneksijos pripažinimas. Sovietai po tam tikrų dvejonių siūlytą kompromisą atmetė ir galiausiai pasirašė su britais sutartį, kurioje sienų klausimas išviso neminėtas. Tuo pačiu sovietai neprarado vilties ateity paimti visą Pabaltijį, juo labiau, kad žinojo, jog tarp lietuvių ir lenkų nebrendo rimtesnis sutarimas nei krašte, nei emigracijoje.
1943m santykiai tarp SSRS ir Lenkijos nutrūko dėl iškilusios Katynės bylos, ir tai atvėrė kelią sovietams pradėti spaudimą Vakarų sąjungininkėms už lenkų akių spręsti Lenkijos sienų pakeitimo klausimą. Teherano konferencijoje trys didieji sąjungininkai sutarė dėl būsimos Lenkijos rytinės sienos nukėlimo į vakarus pagal vadinamą Curzono liniją. Be to, buvo nepaprieštarauta ir dėl Stalino išreikštos pretenzijos prisijungti Rytų Prūsijos dalį su Kenigsbergu. Tokioje situacijoje Stalinas Teherane net nebematė reikalo kelti Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo klausimą. Užteko žvilgsnio į žemėlapį supratimui, kad sutarti teritoriniai pertvarkymai natūraliai visą Pabaltijį paliko Sovietų Sąjungai.
Tačiau net ir tokioje situacijoje Lietuvos, o tuo pačiu ir Latvijos bei Estijos klausimas neišsisėmė. Nes nepaisant Teherano sutarimų Sovietų Sąjungai dar reikėjo praktiškai užvaldyti Pabaltijį. O tam reikėjo peržengti buvusią Lenkijos sieną, įveikti ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų pasipriešinimą ir tuo pačiu atsižvelgti į Lenkijos vyriausybės, vis dar tebepalaikomos Vakarų sąjungininkių, poziciją. Todėl net ir 1944m. Pabaltijo klausimas dar tebebuvo dinamikoje, ir bent jau Lietuvos atžvilgiu Kremlius turėjo, regis, visą eilę sprendimo modelių, pradedant nuo varianto ištremti iš Lietuvos visus gyventojus, kaip priešišką Raudonajai armijai elementą (t.y., kaip, pavyzdžiui, buvo padaryta Krymo totorių atžvilgiu) iki vadinamos liaudies demokratijos modelio, o gal net ir iki pakankamai savarankiškos - kaip ir tarpukaryje - valstybės, kur lietuviai vėl būtų traukę savo tradicines giesmes – ne tik Kudirkos, bet ir „mes be Vilniaus nenurimsim...“. Ir tik Jaltos konferencija, kurioje buvo nulemtas būsimosios Lenkijos vyriausybės klausimas, tuo pačiu įrėmino ir Lietuvos, kaip eilinės 13 – os sovietinės respublikos, statusą.
Bet ir vėl negalutinai. Liko dar principinis Lietuvos bei Latvijos ir Estijos aneksavimo juridinis nepripažinimas. Ir toji aplinkybė darė pažeidžiamą visą vakarinį sovietinės imperijos flangą. 1953m. mirus diktatoriui Stalinui jo sukurta imperija rimtai suklibėjo. Pretendentas į naujus diktatorius Berija, neturėdamas vilčių, kad sugebės atlaikyti Vakarų spaudimą, buvo pasinešęs atsisakyti Vokietijos okupuotosios dalies. O toks sprendimas domino principu neišvengiamai būtų palietęs ir Lietuvą. 1953m gegužės 26d. SSKP CK nutarimas „LTSR klausimu“ akivaizdžiai liudijo apie paieškas plėsti sovietinio rėžimo Lietuvoje socialinę bazę, o kartu su tuo – ir keisti valstybinį statusą. Tačiau Beriją pašalinus imperinės jėgos stabilizavosi, ir iš visų Berijos suponuotų eventualių pokyčių liko tik sustabdytas beatodairiškas Lietuvos rusinimas.
1975m. rašantis baigiamąjį Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Aktą iškilo rimta grėsmė, kad pripažįstant po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusias sienas tuo pačiu bus juridiškai pripažinta ir Pabaltijo aneksija. Tačiau tai neįvyko. Ir ne tik dėl JAV delegacijos padaryto specialaus pareiškimo Baltijos valstybių klausimu, bet ir dėl to, kad visuotinu visų šalių sutarimu galutinis Aktas neįgavo griežtai juridinio ir ratifikuotino dokumento statuso. O ties tokiu dokumento variantu buvo apsistota dėl likusių nesureguliuotų Antrojo pasaulinio karo klausimų – Vokietijos ir Baltijos valstybių.
***
Taigi, visa ši Lietuvos klausimo istorija, regis, gerai liudija vieną svarbią tiesą – koks svarbus bei reikšmingas dalykas yra valstybė. Kokios gilios ir gyvybingos jos šaknys net tuomet, kai iš paviršiaus atrodo, kad viskas sunaikinta ir niekada nebeatgims. Vadinasi, toks liudijimas turėtų nuolatos visus piliečius telkti atsakingam rūpinimuisi savo valstybe; net ir tada, kai ta valstybė nuvilia.
Pranešimas skaitytas konferencijoje „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“.
