Visais amžiais laisvo elgesio merginos, paklaustos, kodėl jos pasirinko prostitučių verslą, atsakydavo (ir tebeatsako) vienodai: „Gyvenimas privertė...“
Ne išimtis ir antikos laikai. Štai I a. prieš mūsų erą Lukano rašytuose “Heterų pokalbiuose” yra epizodas, kuriame motina ragina dukrą tapti paleistuve:
- Kitaip mes neišgyvensime, mieloji dukra. Kai dar buvo gyvas tavo tėvas, geriausias Pirėjų dailidė, mūsų šeima buvo visko pertekusi. Tačiau maitintojas prieš dvylika metų mirė, ir reikalai ritasi vis žemyn... Buvau priversta parduoti vos už dvi minas tėvo dirbtuves.
Verpdama ir ausdama uždirbu labai mažai, tik keletą smulkių monetų. Bet ar ilgam viso to užteks? Dėl tavęs atsisakiau visko, auginau tave tikėdamasi, kad kada nors tu man padėsi. Tau tereikia leisti laiką su jaunais vyrais, o jie dosniai mokės.Kad būtų įtikimiau, mamytė kaip pavyzdį pateikė vienos garsios miesto heteros gyvenimą:
- Ji visada gerai rengiasi, viešumoje atrodo esanti linksma ir miela. Veltui niekada nekikena, visur elgiasi protingai, jos lūpose šypsena - nuolat aistringa ir viliojanti. Ypač jos protas spindi, kai ji bendrauja su vyrais. Ji iš pusės žvilgsnio nuspėja jų norus, įgeidžius ir nė vieno nenuvilia. Niekas nėra matęs jos nusigėrusios. Pobūviuose ji vos vos priliečia puodelį prie lūpų ir geria gurkšneliais. Per daug nekalba, o jos dėmesį patraukia tik tie vyrai, kurie ją pakviečia.
Išties idealas, kuriuo reikėtų sekti! Argi vargšė mergina galėjo atsispirti įsprausta į kampą tokių viliojančių perspektyvų?
“Bendro naudojimo moteris”
Vienas istorijai žinomas sąvadautojas buvo VII-VI a. pr. m. e. gyvenęs graikas Solonas. Jis pirko moteris ir siūlė “bendrai naudotis jų paslaugomis, nes tos moterys pasirengusios teikti jas už vieną obolą”. (Įsiminkite šį vienetą!) “Bendro naudojimo moteris” – bene seniausias prostitutės apibūdinimas. Sutikite, jis gana tikslus. Namas, į kurį galėdavo užeiti visi meilės ištroškę vyrai, vadintas direktoriada. Jame gyveno nupirktos ir valstybės išlaikomos sekso vergės.
Bene geriausiai direktoriadose gyvenusias moteris yra aprašę Euklidas ir Senarchas. Pasak metraštininkų, viešnamiuose gyvenusios moterys dėvėjo permatomo audinio sukneles, todėl galėjai matyti visas “paslėptas” grožybes. Kai kurios iš tų moterų stengėsi siekti tam tikro paslaptingumo: veidą slėpė po nepermatomu šydu, užtat likusio kūno net figos lapeliu nepridengdavo.
Įdomu, kad direktoriados buvo tarp tų vietų, kurioms taikyta neliečiamumo privilegija.
Senovės Graikijoje viešnamiai laikyti slėptuvėmis, kurias aplankęs pilietis buvo ginamas visuomenės svetingumo įstatymo. Direktoriadose niekas neturėjo teisės griebtis smurto, suimti nusikaltėlių. Panašiai kaip šiandienos bažnyčiose!
“Svetingumo namų” įkūrėjui Solonui ditirambus skyrė daug to meto žymių plunksnos meistrų. Vienas jų buvo poetas Filemonas:
O Solone!Tu tapai tikru liaudies guodėju!Tavo įstaigose, tavo puikiosedirektoriadoseLiaudis suranda ramybęir malonumų!Tu įkūrei namus, -Tu įkūrei puikius namus,Kuriuose gyvenaBendroms reikmėms nupirktos moterys.Jos tarnauja visuomenei,Jos tarnauja vyrams.Tiktai jiems jos skiria savošvelnumą ir glamones.Užmokėk –ir būsi pamalonintas.Užmokėk – ir numaldysivisas aistras.Taip tu, garbusis Solone,užkirtai kelią žalai,Kurią gali pridarytinemaldomi geismai ir aistros.
Štai toks geras buvo senovės civilizacijų požiūris į viešuosius namus.
Pigiau nei Vilniuje
Obolas buvo toks piniginis vienetas, kurį turėdamas galėjai netrukdomas patekti į direktoriadas. Kai kas teigia, kad tai buvo pats menkiausias Elados pinigas. Tai nėra tiesa. Vieną obolą sudarė aštuonios chalkos, šeši obolai buvo lygūs vienai drachmai. Cirkuliavo ir kur kas stambesnis piniginis vienetas – minas (100 drachmų) ir talantas (60 minų). Įstabu, kad už tą patį obolą mitinis herojus Charonas plukdydavo mirusiuosius per Stikso upę į Fadą, mirties karalystę. Senovės graikų laivo jūreivis, kuris tuo pat metu buvo ir laisvas pilietis, per dieną gaudavo 2-3 obolus, be to, jį už dyką valgydindavo. Matome, kad jūreiviams direktoriados būdavo visai pagal kišenę.
Jei sulygintume šiandieninius Lietuvos ir senovės Graikijos pinigus, kiek litais kainuotų obolas? Tai nustatyti nepaprastai sunku, bet pamėginti galima. Atlikęs kai kuriuos aritmetikos veiksmus, šių eilučių autorius suskaičiavo: vieną obolą šiandien keistų maždaug į trisdešimt litų. Aiškiai matyti, kad priešistorės prostitutės buvo daug pigesnės nei dabartinės. Juk šiandien, tarkim, Vilniuje be šimto litų nesusitarsi... Nors žiūrint kur... Sako, Pietryčių Azijoje prostitutė mūsų pinigais atsieina vos dvidešimt litų.
Valstybės turtas
Be šių moterų, Eladoje seksualines paslaugas teikė ir heteros. Tai buvo savita praėjusių amžių kurtizanių arba šiandienos “aukštos klasės prostitučių” rūšis. Savaime suprantama, heteros negyveno direktoriadose, vyrus aptarnavo laisvai ir viešai. Jei kokiam graikui patikdavo kuri, jis paprasčiausiai jos vardą užrašydavo ant vienos šventovės sienos, prie užrašo pridėdavo ir keletą komplimentų. Kiekvieną rytą heteros siųsdavo savo verges peržiūrėti užrašų. Jei vergė rasdavo ant sienos vardą, tuoj pat tai pranešdavo savo šeimininkei. Ši eidavo prie šventyklos, susirasdavo savo vardą ir stovėdavo prie jo, kol pasirodydavo “užsakovas”.
Kartais meilės derybos vykdavo ir tiesiog prie kokio nors žinomo valstybės piliečio paminklo.
Vis dėlto Elados heteroms buvo taikomi kai kurie ribojimai. Tarkim, jos neatsiklaususios valdžios negalėdavo palikti šalies. Leidimą kirsti valstybės sieną hetera gaudavo tik tada, kai įrodydavo, kad sugrįš ir savo nebuvimu nenuskriaus graikų vyrų.
Merginų paslaugos – į bendrą sąskaitą
Kai, sakykim, Romoje koks nors atvykėlis užsukdavo į nakvynės namus, jų šeimininkas paprastai svečio paklausdavo:
- Kambarį... su ar be?
Čia neturėta omeny “su dušu” ar “be dušo”. Šeimininkas paprasčiausiai svečio teiraudavosi, ar jam reikalinga mergina. Prostitutės paslaugos dažniausiai būdavo įtraukiamos į bendrą sąskaitą. Kasinėjant Pompėjos griuvėsius, rasta gyva galybė tokių sąskaitų.
Štai viena jų:“Už vyną – 1/6 aso.Už duoną – 1 asas.Už karštą patiekalą – 2 asai.Už šieną asilui – 2 asai.Už merginą – 8 asai.
Kokia buvo aso – tos smulkios Romos valstybės monetos perkamoji galia, galime spręsti iš pateiktos sąskaitos. Stambesni romėnų pinigai vadinti sestercijais. Taigi ir Romoje prostitutė kainavo ne daugiau kaip 20-30 litų.
Į bordelį – su abonentiniu bilietu rankose
Senovės Romoje labai populiarus buvo toks posakis: “Kas nemoka pasitenkinti pats, tas negali patenkinti kitų”.
Galbūt todėl čia viešnamiai, kitaip dar vadinti lupanarijais, buvo labai populiarūs.
Tarkim, Pompėjos mieste, kuris turėjo vos 20 tūkst. gyventojų, buvo net septyni lupanarijai! Ant kai kurių durų užrašydavo to ar kito lupanarijaus šūkį: kartais jie būdavo gana įmantrūs, viliojantys.
Tarkim: “Mylintiems gyvenimas toks saldus kaip bitėms medus”, “Čia viešpatauja malonumas”, “Pasitenkink – ir būsi išganytas” ir t.t.
Romėnai sugalvojo tai, ko daugiau nepakartos nė viena pasaulio tauta: norintieji pigiau ir nuolat lankytis lupanarijuose galėjo įsigyti savitą “abonentinį bilietą”, kuris buvo visai nepanašus į įprastą bilietą. Veikiau jis priminė iš terakotos ar dramblio kaulo pagamintą monetą.
Pirmiausia nauda, visa kita – paskui
Prostitutės dirba dėl naudos. Šią tiesą jau puikiai žinojo ir senovės graikai, ir romėnai.
Štai ant vienos Pompėjos lupanarijaus sienos didelėmis raidėmis išgraviruota: “Liucila peša naudą vien iš savo kūno”. Didysis priešistorės laikų dainius Ovidijus savo “Meilės elegijose” kalba dar griežčiau:
Paleistuvė už pinigusSu bet kuo susipažinsIr bet kam atsiduos.Jos kūnas yr nelaisvėjPikta lemiančių turtų.
Taikliai pasakė vienas geriausių graikų kultūros specialistų:
- O ko jūs norite? Prostitucija – tai verslas. Apie jausmus ar meilę čia negali būti nė kalbos. Tai būdinga šioms dienoms, tai buvo būdinga ir antikai.
„Klaipėda“(www.klaipeda.daily.lt)
