Prieš kurį laiką “Omni Laike” buvo paskelbtas Algirdo Paleckio komentaras “Lyja? Vadinasi, kalta Vyriausybė...” (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_112948). Komentatorius piktinosi, kad dabartinė valdančioji dauguma per dažnai kritikuojama. Pasak pono Paleckio, nepaisoma, kad sparčiai auga Lietuvos ūkis, socialdemokratai išlieka reitingų lyderiais, o opozicija juk irgi klysta.
Komentare mane labiausiai sudomino argumentų paradoksalumas. Pavyzdžiui, teiginys, kad valdžia dirba puikiai, įtvirtinamas moralizuojančiu pasakojimu, jog nederėjo liberalcentristams per steigiamąjį suvažiavimą tyčiotis iš Rūpintojėlio. Visiškai sutinku, kad nederėjo. Tačiau opozicijos klaidos tikrai nereiškia valdančiosios partijos tobulumo. Taip pat ponui Paleckiui juokinga, kad liberalcentristai siūlo panaikinti Žemės ūkio ministeriją. Deja, nemažiau tragikomiška, kai visa žemės ūkio politika pavirsta hamletišku klausimu - duoti ar neduoti žemdirbiams pinigų, o valstybės pasamdyti žemės ūkio politikos kūrėjai bejėgiškai skėsčioja rankomis ir nesugeba pasiūlyti jokių konceptualių sprendimų. Neabejotinai originaliausias minėto komentaro priekaištas opozicijai, kad skurde gyvenančio žmogaus visai nedžiugina rekonstruotas Gedimino prospektas, apsodintas vokiškomis liepaitėmis. Kyla natūralus klausimas - ar iš tiesų viskas taip gerai trečius metus socialdemokratų lyderio vairuojamoje Lietuvos valstybėje, jei yra žmonių, besimurkdančių skurdo pelkėje? Juk ne Vilniaus meras ar Vytautas Landsbergis šiandien lemia, kaip augantis šalies ūkis virsta visos visuomenės, o ne tik atskirų klanų gerove.
Beje, apie spartų BVP augimą reikėtų pakalbėti atskirai. Net ir dabartinė finansų ministrė Dalia Grybauskaitė prisipažino, kad tai ne vien tik šios Vyriausybės nuopelnas, augimo ištakų reikėtų ieškoti griežtuose premjero Andriaus Kubiliaus veiksmuose. Taip pat ir daugelis ekonomikos ekspertų pripažįsta, kad dabartinės Vyriausybės darbo vaisius pajusime tik po kelerių metų. Tikėtina, kad tuomet Lietuva jau nebebus vadinama Baltijos regiono lydere.
Pono Paleckio tvirtinimu, valdančioji dauguma (ji komentare akivaizdžiai tapatinama vien su socialdemokratais) dirba taip gerai, kad opozicijai tenka kabinėtis prie smulkmenų. Galbūt kol kas stulbinanti Mindaugo Murzos karjera socialdemokratų vadovaujamuose Šiauliuose ar absurdo teatru virtusi VRM sekretoriaus istorija, ar mįslingos Vyriausybės garantijos “saviems” verslininkams gali būti vadinamos smulkmenomis. Tačiau kova su korupcijos voratinkliu, pasirengimas ekonominei konkurencijai Europos Sąjungoje, chaotiška kultūros politika, žemės ūkis, virtęs “juodąja skyle”, žaizdota švietimo ir leisgyvė sveikatos sistema, špagato poza sustingusi socialinė nelygybė - tai tik dalis susikaupusių problemų, kurias ryžtingai reikia spręsti. Deja, nei naujomis idėjomis, nei ryžtu valdančioji dauguma negali pasigirti.
Po metų vyksiančiuose Seimo rinkimuose socialdemokratai veikiausiai galės pasigirti, kad jų kontroliuojama Vyriausybė pokomunistinėje Lietuvoje pasiekė stabilumo rekordą. Tačiau vargu ar to pakaks daugumai Lietuvos žmonių, kurie jau patyrė skaudžius “stabiliojo” Adolfo Šleževičiaus vadovavimo padarinius. Gal todėl jau šiandien socialdemokratai karštligiškai bando fiksuoti nuveiktus gerus darbus. Jų sąrašas, palyginti su prieš rinkimus dalytais pažadais, gali būti pernelyg trumpas. Veikiausiai todėl regima socialdemokratų tendencija išpūsti savo nuopelnus. Tačiau jei giedrą orą paskelbi savo nuopelnu, ilgainiui tenka atsakyti ir už lietų.
