Rugsėjo 8 dieną įvyko filmų „Keturios susikertančios tiesės“ (rež. Kęstutis Gudavičius) ir „Zero“ (Emilis Vėlyvis) premjera.

Kaip Vėlyviui pabaisos nutraukė galvą

Kiekvieną rytą atsidarau langą į pasaulį ir beveik kiekvieną kartą pasigailiu, kad netikėjau tais, kurie dievagojos, jog pasaulis baigiasi ties “Delfi” komentarais. Už to lango ropoja sekvojos storio žvynuoti kirminai, nekaltų mergelių mėgėjai drakonai susimetę į gniužulą ritinėjasi nuo kalno, o giltinė savo fermoje vaikosi iš avilio pabėgusį vampyrų spiečių. Turi būti stiprus, kad tavęs nesuėstų. Kai įsivaizduoju čionai įžengiantį Emilį Vėlyvį, jam greitai paleidžia vidurius. Per priekį.

Jis buvo per silpnas, jis išsidavė jau savo povyza. Nesuprantu žmonių, kurie neturi ambicijų užkariauti ar lėtu, tačiau gerai apgalvotu sąmokslu užgrobti pasaulį. Emilis iškart bejėgiškai suklupo prieš savo autoritetą ir puolė jam bučiuoti kojas - “Zero” yra ilgas ilgas meilės laiškas Guy Ritchie. Su tokiomis panegirikomis, kad kartais “Zero” buvo sunku žiūrėti. Nors už drąsą rodyti savo jausmus Emilį labia gerbiu – šiais laikais vyrai apskritai vengia rodyti jausmus kitiems vyrams dėl šventos ramybės, kad tik jiems kas nors ko nors nepriinterpretuotų.

REKLAMA

Aš Emilį ne tik gerbiu, bet ir puikiai suprantu, nes pats kadais buvau Ritchie fanas. Tačiau tai, ką mačiau penktadienį, buvo ne žanras ir ne įtaka, tai buvo nuožmus klonas. Mazginis siužetas, vaizduojantis dėl pinigų užpakalį dervon įkišusį bėdžių nusikaltėlių pasaulyje, netašyta kalba, kadruotės, montažas, garso takelis – viskas klykia Emilio meilę Guy.

Emilio meilė tikra ir įstabi, apie ją galima statyti filmus ir kurti eiles, kadangi kitas tokius skatikus (po kiek jie ten turėjo? Po keliasdešimt tūkstančių?) būtų sudeginęs dar pradiniams titrams nepradėjus bėgti. Daug gražių žodžių bturėjo būti ištarta kūrybinės komandos ir menkiausia pažintis išpūsta iki didžiausios draugystės. Įspūdinga, tačiau vis tiek nepateisina Emilio kūrybinio bedantiškumo.

Nors “Zero” ir klonas, jis išpirktų savo nuodėmes, kad egzistuoja, jeigu pagriebtų Zeitgeistą už paklodės. Vėlyvis, rodos, bando būti tikras ir tikroviškas, ne toks, kaip tas vadovėlinis Lietuvos kinas, kuris gražiai kirčiuoja ir visas balses suvalkietiškai suartikuliuoja. Prie daiktų sąvasties j filme mus priartina žodis “na...uj”. Na...uj, na...uj, na...uj (ir mandagus Skirmanto Valiulio personažo „po velnių“), kaip viskas tikra, ir tas savitikslis heroino procedūrų vaizdavimas, tačiau vidury dienos veikiantis striptizo klubas ir vilnietis, kuris taksi gaudo sušvilpdamas? Tranzuojančios pakelių prostitutės? Po na...uj einantis puikus linksnių derinimas ir taisyklingos vietininko formos? Niekad tokių nemačiau ir apie tokias negirdėjau. Nu ir na...uj tokį na...uj.

REKLAMA

Pats tikriausias visgi yra tas, kuris daugiausiai kartų na...uj ištaria – malonioji staigmena Donatas Ivanauskas, tikriausia padugnė iš visų keturių parodytų. Nors jo vaidmuo gan paprastas, pagrindinis reikalavimas daug rėkti, tačiau iš po šių skarmalų lenda talento plastika. Epizodiškai šmėkštelėjęs Egidijus Dragūnas taip pat nustebina, nors jo pavardė iš anksto nuteikia sarkazmui.

Egidijus Dragūnas, Algis Ramanauskas, Aurimas Juodiškis, Skirmantas Valiulis... Daugiau su kinu nesusijusių žiniasklaidos personažų „Zero“ lyg ir nėra, todėl tai galima laikyti netgi filmo privalumu. Saikingai lyg Ritchie filmuose. Pirmajame AXX etape buvo pamiršusių, kad ne žvaigždės daro kiną, o kinas daro žvaigždes.

“Negalim komentuoti, atiduodam filmus žiūrovų teismui”, iškart po premjeros abi juostas bandė ginti AXX organizatoriai, lyg nujausdami mano šnypščiančią teisuolišką mintį. Tačiau tačiau! Juk ar ne patys prieš tris valandas laidė užuominas Kultūros ministerijos pusėn? Jeigu nori Kultūros ministerijos pinigų, nesislėpk po laisvosios rinkos skydu.

Aišku, Kultūros ministerija yra vienintelis būdas išvengti neišvengiamo Algio Ramanausko, vienintelis kelias į ekraną pabėgant nuo neskoningos reklamos inkliuzų. AXX atveju, kinas tapo nuolankiu vergu, „Zero“ ir „Keturios susikertančios tiesos“ lenktyniavo, kuris originaliau į siužetą įterps „Čili“ picų išvežiotoją. Aš balsuoju už Gudavičių, kuris išvežiotoją kyštelėjo kulminacinėje ir meditacinėje siužeto vietoje, keturių tiesių susikirtime. Salė juokėsi, aš verkiau (salė kažkodėl dažniausiai juokiasi ten, kur visiškai nejuokinga). Net bendrame filmų plakate – tas pats cholesterolio pranašas iš „Čili“. Molotovo kokteilius rytais vis dar siurbčiojančios sielos gali džiaugtis, nes nors sovietija išėjo, dar liko prieš ką kovoti.

REKLAMA

Čia itin simboliškas picų berniuku apsirengusio Algio Ramanausko vaidmuo. Kadaise Ramanauskas nuolat kaltino, tiesiog neurotiškai replikomis persekiojo sovietinio propagandinio kino aktorius dėl perspaustos mimikos. Dabar pats tarnauja konjunktūrai, atlieka garbingą produkto įterpio („product placement“) vaidmenį ir gan negrabiai šaržuoja provincialą ir nelaimėlį. Panašu, kad jam kinas ir toliau liks tik hobiu.

Jums neatrodo, kad aš visiškai pamiršau kur kas ryškiau save kūryboje išreiškusį Gudavičių ir jo kolegą scenarijuje Mantą Gimžauską? Perėję dantytosios Lietuvos publikos peržiūrą, jie tikriausiai lygiai taip pat bus nustumti į aptarimų paantraštes. Jie konceptualesni ir filosofiškesni, niekad nėra kovingai akivaizdūs, nieko netvirtina tvirtai, visada pasiruošę pranykti po nematomąja kepure. Kaip ir kiekvienas postmodernistas (kas man yra tik itin techniškas žodis romantikui pavadinti), jie kiekvieną akimirką pasiruošę ištraukti pamatinę pilies kaladėlę, vienu mostu nubraukti mandalą. Todėl Gudavičių (nesupaisysiu, kur baigiasi Gudavičius, kur prasideda Gimžauskas, todėl juos vadinsiu vienu asmeniu) galima apkaltinti ir elegancija. Techniškai jis neatrodo toks tvarkingas kaip Vėlyvis, dažnai netgi aplaidus, tačiau jo pasakojama istorija turi požiūrio bruožų.

Gudavičius kaip ir Vėlyvis tęsia festivalio pradžioje pradėtą vagą, toliau čiupinėja meilės rakursus. Keturios tiesės yra keturi dviejų porų veikėjai, nuolat teatrališkai perspaudžiami juos vaidinančių aktorių. Viena pora apsinešus purvu, vadinamoji paprasta, kita, įžymybių šeima, skraido televizijos padebesiuose. Tiesės susikirs pas žynį, kuris išaiškins amžinąsias tiesas, o jo ezoterišką aurą sutrypia tas pats „Čili“. Bent šioks toks pasiteisinimas dėl tarnavimo kapitalui, ar ne?

REKLAMA

Geriausiai metaforinis Gudavičiaus mąstymas skleidžiasi TV pokalbių laidos scenoje, kur satyros nagais jis žnybia žvaigždėms ir jas sureikšminančiai auditorijai. Jaučiu, kad kur nors kino kūrėjų rojuje, kur kino studijos gelbėja muziejais virtusias picerijas nuo bankrotų, Gudavičius galėtų išskleisti demoniškus sparnus ir parklupdyti prieš jį minias. Tačiau tai tik potencialas.

Vėlyvis... Nežinau, neįsivaizduoju, kur toliau galėtų eiti Vėlyvis. Neduok Dieve, laumės jam nuvys Ritchie likimą. Tiesa, tokio filmo kaip naujasis Vėlyvio “Zero” Lietuvoje dar nebuvo. Tai geriausias visų laikų kovinis Lietuvos filmas. Tai gatviškiausias visų laikų Lietuvos filmas. Lietuvos, Lietuvos… Mūsų tėvynė mums yra kaip inkaras. Konkuruojame tik tarpusavy ir užuot nedarę kaip kiti daro, darom kaip kažkas jau darė. Taip mes patys save pasmerkiam provincijos likimui.

Jis turi šimtą pasiteisinimų ir beveik visi jie yra tinkami. Su tokiais skatikais

Draugai aktoriai, kinas daro žvaigždes, krito partizanai, dabar aukojas dėl prekės ženklo

Organizatoriai sako, negalį komentuoti, atiduoda filmus žiūrovų teismui, laisvosios rinkos logikai, tačiau darydami įžanginį žodį patys laidė užuominas Kultūros ministerijos adresu. Jeigu norit pašalpos iš Vyriausybės, nesislėpkit po laisvosios rinkos skydu.

Kartais vienintelis kelias į ekraną būna per neskoningumo aurą turinčius produktų įterpius.

Vėlyvis, atrodo, bandė išvengti senojo lietuviško kino. Visi ten kalba netikrai ir beveik jablonskiškai taisyklingai artikuliuoja visus balsius. Atrodo, pas Emilį viskas turi būti tikra ir nėra nieko realiau negu žodis „nachuj“, kuris priartina prie mūsų daiktų sąvastį. Nachuj, nachuj, nachuj kaip viskas tikra, tačiau vidury dienos dirbantis striptizo klubas ir vilnietis, kuris taksi gaudo švilpdamas? nu ir nachuj tą nachuj.

REKLAMA

Vėlyvis – viskas, ką mes matėm „stilingo“ devyniasdešimtais.

Gudavičius nestoja į akivaizdžią kovą, jis nieko tvirtai netvirtina ir visada pasiruošęs pranykti po nematomąja kepure. Kaip ir kiekvienas postmodernistas, kas man yra tik itin techniškas žodis romantikui pavadinti, jis kiekvieną akimirką pasiruošęs ištraukti pamatinę kaladėlę ir nupūsti mandalą.

Gudavičius man žymiai artimesnis, nes jis konceptualesnis ir metaforiškesnis. Čia pirmiausiai stoja siužeto idėja.

Lady in the water kritikas miršta.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų