• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kokia turėtų būti opozicija, ir kokia opozicijos tikroji politinė vertė? Seimo statute yra numatyta, kad partija, siekianti oponuoti esamai valdžiai, privalo pasiskelbti opozicine. Bet ar užtenka pasiskelbti opozicija, kad ja būti iš tiesų?

REKLAMA
REKLAMA

Paprastai, opozicija formuojasi stipriausios partijos, nesančios valdžioje pagrindu. Tokios partijos lyderis tampa opozicijos lyderiu. Opozicija kiekvienu momentu turėtų būti pasiruošusi perimti valdžią. Susiklosčius palankiai politiniai konjunktūrai, opozicija formuoja naują parlamentinę daugumą, o jos lyderis ir vadinamasis „šešėlinis kabinetas“ dažniausiai perima vadovavimą Vyriausybei.

REKLAMA

Apie lyderystę

Šiuo metu nelabai aišku, kas mūsų Seime realiai yra opozicija ir juo labiau, kas jos lyderis. Tiesa, oficialiai opozicijos lyderio vaidmuo patikėtas Darbo partijos atstovui V. Gapšiui. Akivaizdu, kad beveik niekam šalyje nežinomas žmogus, atstovaujantis partijai, turinčiai Seime viso labo tik dešimt mandatų, nėra ir negali būti parlamentinės opozicijos lyderiu tikrąja to žodžio prasme. Jis tėra tik „pilkasis asiliukas“ užimantis aukštą krėslą, kurio dėl įvairių priežasčių negalėjo ar nenorėjo užimti žinomi ir įtakingi šalies politikai.

REKLAMA
REKLAMA

O gal vadinamoji opozicija labai žavisi „pereinamojo“ opozicijos lyderio idėja (kai „lyderiai“ kas kažkiek laiko yra rotuojami), kad priima tokius blankius sprendimus? Kodėl opozicijoje „nerasta“ tikro lyderio (pvz., didžiausios opozicinės socialdemokratų partijos narių tarpe), ir tenkinamasi tik „pereinamąja vėliava“? Gal tai liudija opozicionierių nenorą, baimę ir nepasiruošimą perimti valdžią iš dabartinės daugumos? Visa tai sukelia nykų įspūdį. Lyderių „rotacija“, manyčiau – tiesiog politinis absurdas. Nesimato ryškaus centro. Nėra kam formuoti aiškios suderintos programos. Visų „opozicionierių“ siekiai skirtingi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš ko formuoti naują daugumą?

Politinė kultūra, daugiau ar mažiau normalus politinis elgesys Lietuvoje pamažu formavosi nuo nepriklausomybės atgavimo iki maždaug 2000 metų. Po to staiga kažkas „įlūžo“. Prasidėjo dar ir šiaip tvirtai nesukalto šalies politinio laivo erozija. Su lyg kiekvienais rinkimais kurdavosi ir kaip grybai dygo bei valdžion veržėsi įvairios partijos, sąjungos ir judėjimai. Kai kurioms pavykdavo ir frakcijas Seime suformuoti. Esant nestabiliai politinei situacijai, šie nedideli dariniai kartais tapdavo žaisliuku galingųjų partijų rankose, tačiau ne taip retai ir labai įtakingais politiniais žaidėjais, galinčiais netgi diktuoti savo sąlygas tradicinėms politinėms jėgoms. Nuo jų valios kartais priklausydavo ir Vyriausybių likimai. Kokia dabar situacija mūsų „politinėje padangėje“?

REKLAMA

Teoriškai (galvojant grynai aritmetiškai), suformuoti naują daugumą yra įmanoma keliais būdais: subūrus dabar nesančias valdžioje partijas ir atskirus Seimo narius, ar tiesiog pertempus opozicijos pusėn vieną ar kelias smulkesnes valdžios frakcijas. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti, jog naujoji dauguma (jei realiai apskritai tokią įmanomą sulypdyti) nors per nago juodymą galėtų būti stabilesnė, darbingesnė, „geresnė“ nei esamoji?

REKLAMA

Ką mes turime? „Valstiečių fenomenas“. Lyg ir būdami opozicijoje, remia valdžią. Prieš tai, žinoma išsikauliję iš konservatorių kai kurių sau palankių sprendimų. Be to pareiškia, kad kartu derasi ir derina savo veiksmus su opozicija. Kvepia nelabai skaniai. „Valstiečių“ naujasis šūkis: „neleisim griauti Lietuvos“ – dar viena skambi ir tuščia deklaracija. Bandymas tapti reikšmingais ir įsiterpti į sprendimų priėmimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai kurie „Naujų krikščionių“ atstovai, dar nespėję apšilti kojų Seime, spėjo ne tik atskilti nuo savo motininės, A. Valinsko „prisikėlėlių“ partijos ir inkorporuotis į naujai sukurtą, G. Vagnoriaus vadovaujamą Krikščionių partiją (kuri, beje, laikytina gana perspektyvia politine jega stiprejanciame chaose), bet ir spėjo „užsidirbti“  apkaltos organizavimą. Nors apkaltos inicijavimas A. Sacharukui bei L. Karaliui didžia dalimi turėtų būti vertinamas kaip bandymas susilpninti ką tik užgimusią naują politinę jėgą, visgi prasižengusių parlamentarų „balsavimai už draugą“, o ypač užsienio vojažai darbo metu bei pinigų „išmušinėjimas“ giminaičių vadovaujamoms įstaigoms, taip pat viešas netiesos sakymas negraziai spalvina kai kuriuos „naujuosius krikščionis“.

REKLAMA

Mišri Simo narių grupė tam ir yra mišri, kad kiekvienas ambicingas ir nepatenkintas kuo nors parlamentaras galėtų iš kur nors (iš bet kur) „kada nori“ perbėgti į ją, ir „kada nori“ vėl galėtų palikti „mišrūnus“, kai tik iš kurios nors kitos „normalios“ frakcijos gauna satisfakciją.

Tai liečia ne tik vadinamąją opoziciją, bet ir valdančiuosius. A.Valinsko „prisikėlėlių“ partija – ar šis darinys iš viso gali būti vadinamas partija?

REKLAMA

Tęsti būtų galima dar ilgai...

Tokios struktūros greitai aižėja ir fragmentuojasi, sukeldamos politinį nestabilumą ir neapibrėžtumą. Neįvardinta pilkoji zona? Politiniai konformistai neapsisprendėliai? Ar pradėjus tokiems vadovauti, liks kokia nors politika? Prisiminkime Krylovo pasakėčią, kai kiekvienas traukia į savo pusę. Taip įsigalėja chaosas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugiau klausimų nei atsakymų

Šalies politinėje veikloje dalyvauja virš 30 partijų. Tai pakankamai didelis skaičius. Tradicijas diegti ir išlaikyti yra paprasčiau, kur jų mažiau. Tačiau yra kaip yra. Mūsų šalis neturi dvipartinės sistemos, ir tai tam tikra prasme galėtų būti laikoma trūkumu. Iš kitos pusės, suvokiant mūsų politinę realybę, partijų gausa užtikrina bent šiokią tokią politinių procesų kaitą ir nuomonių pliuralizmą. Grynos dvipartinės sistemos Lietuvoje netgi mūsų vadinamosios demokratijos fasadas greičiausiai atrodytų kaip parodija.

REKLAMA

Šiandien Lietuvoje turime mišrų variantą: dvipartinė sistema yra atskiesta daugiapartiškumu. Iš šios fragmentuotos gausos formuojasi sprendžiamųjų balsų skaičius parlamente. Siekiant mažiukus prisišaukti į valdančiąją koaliciją, daromos nuolaidos, prieštaraujančios rinkimus laimėjusios vienos iš didžiųjų partijų (šiuo metu konservatorių) programai. Nepatenkinti marginalai ima žaisti politinius žaidimus, grąsina išeiti į opoziciją.

REKLAMA

Ką daryti? Iš esmės keisti rinkimų sistemą? Tai gali būti labai pavojinga. Kelti rinkiminę procentų kartelę partijoms? Gali nukentėti demokratijos likučiai šalyje. Palikti kandidatus rungtis vien vienmandatėse apygardose? Galima visiškai ir ilgam išbalansuoti politinę sistemą. Į parlamentą gali susirinkti įvairūs šaumenai, neturintys politinės bei parlamentinio darbo patirties. Seimas taptų dar labiau fragmentuotu, sunkiai priimančia sprendimus,  pusiau paralyžuota struktūra. Ilgam įsivyrautų politinis chaosas.

Gal visgi problemos esmė yra ne rinkimų sistemoje, o šalies politinėje kultūroje? Ne visas taisykles galima užrašyti. Jei nėra elementarios politinio elgesio kultūros, jokie įstatymai ar rašytiniai politikų elgesio kodeksai nepadės.

Klausimų daugiau nei atsakymų...

Valerijus Pečiulevičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų