„Stokholme yra vietų, kur net policija bijo įvažiuoti“ – Benkunskas ragina spręsti migrantų klausimą

Apie tai portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

Europą užplūdo migrantai ir miestuose pradėjo kurti savo getus, kai kur darosi tikrai nesaugu, Vilniuje migrantų taip pat daugėja. Ar galėtumėte papasakoti kokia situacija Vilniuje, ką matome? 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Budbergytė: pagal ES solidarumo mechanizmą Lietuva dalį migrantų priims, o už dalį – susimokės

„Žmonėms tiesiog yra nesaugu“ – ekspertas išklojo, kas vyksta Europoje ir ko gali sulaukti Lietuva

Praėjusią parą neteisėtų migrantų pasienyje su Baltarusija nefiksuota

V. Benkunskas: Iš tikrųjų Vakarų Europos miestuose ir sostinėse migracijos procesai vyko daug anksčiau – ir prieš trisdešimt, ir prieš keturiasdešimt metų, kai pradėjo natūraliai augti gyvenimo lygis ir kažkam reikėjo dirbti tuos, mažiau apmokamus darbus, reikėjo pigios darbo jėgos, natūraliai valstybės atsidarė sienas. Panašia linkme mūsų ekonomika ir mūsų pragyvenimo lygis taip pat eina po dvidešimt penkerių metų nepriklausomybės. Akivaizdu, kad migrantų skaičius didėja, ypač ekonominių migrantų. Čia labai svarbu valstybei ir miestams aktyviai veikti, nepramiegoti to lemiamo lūžio, kai procesai dėl saugumo, švaros ir integracijos gali būti negrįžtamai prarasti.

Šiai dienai mes skaičiuojame, kad Vilniaus mieste yra apie 60 tūkst. kitataučių, jeigu pridėtume Europos Sąjungos valstybių narių gyventojus, tai būtų ir 75 tūkst. Turbūt didžiausias klausimas yra su tais rusakalbiais migrantais iš Ukrainos, iš Baltarusijos, iš Vidurio Azijos valstybių. Šiuo atveju labai svarbi ta integracinė politika, ką valstybė pirmiausiai mano apie tai, kaip ji reguliuoja migracijos srautus, prižiūri. Tiesa sakant, reikia pripažinti, kad mūsų migracijos politika atsilieka nuo to realaus gyvenimo, kiek žmonių įvažiuoja į Lietuvą.

Aš esu pateikęs pasiūlymus, ką nedelsiant reikia keisti mūsų įstatyminei bazei, kalbant apie leidimus gyventi ir dirbti Lietuvoje, apie leidimą atsivežti savo šeimos narius. Dabar procesai yra nekontroliuojami ta prasme, kad žmogus, norintis atvykti į Lietuvą, gauna leidimą gyventi čia ir dirbti penkerius metus. Tą leidimą gali prasitęsti neribojamą kartų skaičių, ir jokių reikalavimų, tame tarpe ir mokytis kalbą, integruotis, mes, kaip valstybė, iš esmės nekeliam. Vienintelis atvejis, kada atsiranda tie reikalavimai, yra kai kalbama apie nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, bet tokių prašymų mes turime vienetus.

Dėl to pasiūlymai yra labai aiškiai išplaukę, kad mes turime riboti laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje leidimų pratęsimų skaičių. Turime labai atidžiai peržiūrėti, kaip galioja leidimas atsivežti savo šeimos narius, nes Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kad atvažiuoja dešimt šeimos narių, iš jų vienas dirba, o kiti yra socialiai išlaikytiniai. Taip pat socialinė politika turi būti peržiūrėta.

Iš miesto pusės mes jau rodome pavyzdį ir paskelbėme labai aiškų planą, kad tie žmonės, kurie nori dirbti Vilniaus miestui, jie nedelsiant, net ir su laikinais leidimais, turi pradėti mokytis lietuvių kalbos. Tam galimybės bus suteiktos, bet ta prievolė atsiranda iš karto. Visa integracija, visas įsiliejimas į miesto gyvenimą, į visuomenę pirmiausiai prasideda nuo kalbos mokėjimo. Taip jau yra, kad rusų kalba Vilniuje galima susišnekėti, ir tas spaudimas mokytis lietuvių kalbos iš esmės yra pakankamai nedidelis. Dėl to reikalingos labai aiškios spaudimo priemonės iš valstybės, kad leidimas gyventi būtų surištas su realiais reikalavimais tokiems žmonėms.

Ar yra kokia nors data, nuo kada jau būtų tie reikalavimai mokėti lietuvių kalbą?

V. Benkunskas: Mes rodome pavyzdį ir verslui, ir valstybei, ir sakome, kad imigrantai, norintys dirbti Vilniaus miestui, turi nedelsiant pradėti mokytis lietuvių kalbos. Tam yra sudarytos galimybės, organizuojami kursai, ir šiuo atveju ta prievolė yra reikalinga iš karto.

Aš suprantu kai kurių sektorių nenorą, ypač, pavyzdžiui, statybų sektoriaus, kad darbo imigrantai jiems kainuotų papildomus kaštus ar laiko sąnaudas, kur turėtų leisti žmonėms mokytis, tačiau tai yra labai svarbūs dalykai, žiūrint ne į trumpalaikį pelną čia ir dabar ar apyvartines lėšas, bet į ilgalaikius procesus, kuriuos mes turime kontroliuoti, bet, kaip minėjau, pirmiausia reikalingi tam tikri įstatyminiai pakeitimai, reglamentuojantys mūsų migracijos politiką.

Kadangi Vilnius automatiškai yra traukos centras, ekonomikos ašis Lietuvoje, čia daugiausiai plūsta ir pasilieka migrantų. Mūsų pasiūlymai yra labai aiškūs: turėti „botago ir meduolio“ principą. Mes suteikiame galimybę, duodame visas priemones, bet jeigu jos neįgyvendinamos, jeigu jų nesilaikoma, jeigu yra kiti pažeidimai, tarkim, tam tikro lygio viešosios tvarkos pažeidimai, tai su tokiais žmonėmis reikia labai greitai atsisveikinti ir paprašyti grįžti ten, iš kur jie atvyko.

O kaip dėl saugumo situacijos?

V. Benkunskas: Čia, matyt, kyla visų problemų kompleksas, kai nesureguliuoji migrantų srautų, jų integracijos į darbo rinką, į socialinį ir kultūrinį gyvenimą – toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Paimkime Stokholmą – yra vietų, kur net policija jau bijo įvažiuoti, ir tik su kariuomenės pajėgomis galima iš valstybės pusės daryti kažkokias intervencijas.

Tokių getų, uždarų teritorijų, kur tampa valstybė valstybėje, pavyzdžių iš tikrųjų yra. Aišku, mums dar toli iki to, ir aš tikiu, kad niekada taip neatsitiks, bet dabar mes turime veikti nieko nelaukdami. Iš tikrųjų ir saugumas, ir švara mieste, ir visi kultūriniai dalykai eina viename pakete.

Jeigu paleidi kontrolę, viskas kaip sniego gniūžtė pasileidžia nuo kalno ir tampa nebekontroliuojama. Dabar, sakykime taip, požymių tokioms problemoms atsirasti yra, ir dėl to mes spaudžiame „raudoną šviesą“, sakydami, kad turime susiimti ir peržiūrėti visą teisinę bazę, politiką, priemones, kad viskas veiktų ant žemės, ne ant popieriaus, bet panikos tikrai nekeliam.

Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.