Pats grafas atskleidė, kad iš pradžių buvo parašęs „visiškai kitokią“ – daug formalesnę ir tradiciškesnę – kalbos versiją. Tik paskutinę akimirką jis suprato, kad turi kalbėti ne apie Dianą, o už ją.
Iš pradžių buvo sugalvojęs kitokią kalbą
61-erių grafas C. Spenceris, kalbėdamas tinklalaidėje „Rosebud“, pasakojo, kad ruošdamasis laidotuvėms skrido iš Keiptauno į Londoną, vis dar būdamas sukrėstas tragiškos žinios, rašoma mirror.co.uk.
„Turėjau didelę, storą adresų knygą ir pagalvojau: „Noriu rasti ką nors, kas pasakytų kalbą už ją.“ Nuėjau iki „Z“ raidės adresų knygoje ir neradau nė vieno žmogaus, galinčio tai padaryti“, – prisiminė jis.
Galiausiai, paskambinęs motinai, išgirdo jos raminantį, bet aiškų atsakymą: „Na, tai būsi tu [kuris sakys kalbą]. Tavo seserys ir aš jau nusprendėme.“
Tuo metu grafas buvo parašęs, kaip pats sakė, „labai tradicinę panegiriką, apie vaikystės prisiminimus“, tačiau netrukus suprato, kad tokia kalba visiškai neatspindėtų tikrosios Dianos dvasios.
Kalba, kuri sukrėtė pasaulį
Vos per pusantros valandos grafas C. Spenceris perrašė kalbą, kuri tapo viena įsimintiniausių visų laikų laidotuvių kalbų. Jis nusprendė kalbėti ne tik apie princesės gyvenimą, bet ir apie tai, ką ji reiškė žmonėms visame pasaulyje.
„Diana buvo pati užuojautos, pareigos, stiliaus, grožio esmė. Visame pasaulyje ji buvo nesavanaudiško žmogiškumo simbolis“, – sakė grafas per ceremoniją. Jis gyrė sesers atsidavimą humanitarinei veiklai ir jos gebėjimą įkvėpti žmones visame pasaulyje.
Jo žodžiai „ji įrodė, kad jai nereikia karališkojo titulo, kad galėtų toliau kurti savo ypatingą magiją“ buvo suprasti kaip subtilus smūgis karališkajai šeimai, iš kurios Diana buvo pasitraukusi po skyrybų su karaliumi Karoliu III.
C. Spenceris: „Turėjau kalbėti už ją“
C. Spenceris prisipažino, kad tikra jo užduotis buvo tapti sesers balsu.
„Aš žinojau, kad buvau paliktas kaip jos sūnų [Williamo ir Harry] globėjas. Tai neturėjo jokio teisinio pagrindo, bet man tai reiškė pareigą“, – sakė jis.
Kalboje jis pažadėjo, kad šeima padarys viską, jog Dianos sūnūs neužaugtų „vien tik pareigos ir tradicijų šešėlyje“.
„Mes visiškai gerbiame paveldą, kuriame jie abu gimė, bet pripažįstame, kad jiems reikia kuo daugiau skirtingų gyvenimo aspektų, kad jie būtų dvasiškai ir emociškai pasiruošę ateičiai“, – tąkart teigė grafas.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos pasaulis prisimins amžinai
Dianos brolio žodžiai tą rugsėjo dieną nepaliko abejingų. Jie virto istoriniu momentu, kai milijonai žmonių jautėsi taip, lyg būtų girdėję balsą pačios princesės.
„Šiandien turime progą padėkoti už tai, kaip [princesė Diana] praskaidrino mūsų gyvenimus. Nors Dievas jai davė tik pusę gyvenimo, mes turime išmokti būti dėkingi, kad ji apskritai buvo“, – sakė jis.
Tą kalbą grafas C. Spenceris parašė vos per pusantros valandos – be pagalbos, be kalbų rašytojų, vedamas vien emocijų ir atsakomybės jausmo.
Ir nors iš jos išbraukė kai kuriuos aštresnius momentus, šie žodžiai iki šiol išlieka simboliu ne tik princesės Dianos atminimui, bet ir žmogaus, drįsusio ištarti tai, ką tuo metu galvojo visas pasaulis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
