„Mamų unijos“ Reabilitacijos centro kineziterapeutas Dominykas Muntrimas sako, kad, užsimezgus šiltai draugystei, galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų, rašoma pranešime spaudai.
Egzaminas visai šeimai
Akvilei buvo vos pusantrų metų, kai gydytojai tėvams pranešė negailestingą dukters diagnozę – piktybinis smegenų navikas.
„Mūsų mažylei paskaudėdavo galvytę, buvo šiek tiek sutrikusi eisena, bet kad bus nustatyta onkologinė liga, net pagalvoti negalėjome. Atlikus išsamius tyrimus, paaiškėjo, kad dukra serga itin sunkia liga. Aišku, buvo šokas. Abu su vyru kėlėme daugybę klausimų, tačiau nebuvo kada ilgai mąstyti, nes vaikui reikėjo skubios pagalbos, buvo svarbu kuo greičiau pradėti gydymą“, – prisimena Akvilės mama E. Smolskienė.
Onkologine liga susirgusiai mergaitei buvo atlikta operacija, paskirtas chemoterapijos kursas.
„Gydymas nebuvo lengvas, tačiau, laimė, praėjo sėkmingai. Per dvejus metus trukusį gydymo laikotarpį sunkiausia buvo emociškai. Reikėjo su savimi ilgai kalbėtis, kad nepalūžčiau. Tvirtas ramstis buvo vyras, kuris nesitraukdavo nuo mūsų, kartu važiuodavo į ligoninę.
Kai vaikas suserga onkologine liga, palūžti labai lengva, o visiškai išvengti depresyvių minčių tiesiog neįmanoma. Neslėpsiu, pagalvodavau, kas bus, jei dukra nepasveiks, – atvirai kalba pašnekovė. – Vis dėlto panašias mintis vydavau į šalį. Be to, paskutinėmis Akvilės gydymo savaitėmis pradėjau lauktis antrojo vaikelio.“
Mergaitė sunkiai vaikščiojo
Po operacijos ir agresyvaus chemoterapinio gydymo mažoji Akvilė sunkiai vaikščiojo, todėl jai labai reikėjo profesionalaus kineziterapeuto paslaugų. Visokeriopos pagalbos E. Smolskienė su dukrele Akvile sulaukė „Mamų unijos Šeimos namuose“.
„Čia atvykę jau nuo pirmos dienos jautėmės kaip savo namuose, – dalijasi pašnekovė. – Ypač patogu buvo tai, kad po vienu stogu radome viską: ir jaukius namus, visas būtiniausias paslaugas ir reabilitacijos centrą, kuriame galėjome kasdien lankytis. Nereikėjo papildomai ieškoti kineziterapeuto, kuris Akvilei buvo ypač reikalingas“, – dalijasi E. Smolskienė.
Mergaitė vėl pradėjo šypsotis
„Po išvarginusio gydymo dukra buvo labai įsibaiminusi, su niekuo nenorėjo bendrauti. Ji bijojo visų, ypač vyrų. Iš pradžių pas kineziterapeutą net nenorėjo eiti, tačiau labai greitai situacija pasikeitė.
Negalėjau patikėti, kad visų bijojusi mergaitė netrukus pradėjo šypsotis, – prisimena E. Smolskienė. – Man tikras stebuklas buvo, kai pamačiau, kad Akvilė su kineziterapeutu pradėjo kalbėtis kaip su šeimos nariu. Aišku, mamai tai didžiausias džiaugsmas.
„Šeimos namų reabilitacijos centro“ kineziterapeutas Dominykas Muntrimas ne tik grąžino dukrai judėjimo laisvę, bet ir – pasitikėjimą savimi bei drąsą.“
Pirmieji užsiėmimai – ryšiui sukurti
Pasak D. Muntrimo, pirmieji užsiėmimai su mažąja Akvile buvo skirti ryšiui sukurti:
„Norint, kad rezultatai būtų geri, pirmiausia reikia su vaiku susidraugauti. Daug lengviau padėti, kai tavimi pasitiki. Pirmąkart į Reabilitacijos centrą atėjusi Akvilė buvo įsibaiminusi, ne tik nenorėjo nieko daryti, bet ir nekalbėjo. Mergaitei buvo sutrikusi pusiausvyra ir koordinacija, sunku buvo net stovėti. Pratimus reikėjo pritaikyti žaidimo forma.
Iš pradžių bandydavome atlikti bent po vieną pratimą. Reikėjo kaip reikiant pasukti galvą, kaip sudominti vaiką, bet visada galima rasti būdų, kaip tai padaryti. Kaskart mergaitę reikėjo kuo nors nustebinti, paskatinti, pasiūlyti siurprizų. Į užsiėmimus ji ėjo kiekvieną dieną tris savaites.
Teigiamų rezultatų sulaukėme jau po kelių dienų – Akvilė galėjo jau ramiai išstovėti, lengviau buvo vaikščioti. Po mėnesio mergaitė šypsodamasi jau darė sunkiausius pratimus. Smagiausia, kad gimė pasitikėjimas, ji vėl pradėjo šypsotis. Teigiamos emocijos visada padeda greičiau atsigauti po sunkios ligos.“
Džiugina kiekviena smulkmena
Sunkų dvejų metų dukrelės gydymo laikotarpį išgyvenusi E. Smolskienė atvira:
„Kritiniu metu labai svarbu rasti palaikančiųjų. „Mamų unijos Šeimos namuose“ sutikome daug nuoširdžių žmonių, sulaukėme pagalbos, kurios tuo metu labiausiai reikėjo. Per visą dvejų metų gydymo laikotarpį čia lankėmės tris kartus.
Dukra taip priprato, kad net nenorėjo važiuoti namo į Biržus. Teko prižadėti, kad būdami Vilniuje visada aplankysime savo antruosius namus“.
Šiandien didžiausia dviejų dukrelių mamos svajonė – sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą, kuris kelerius metus buvo visiškai išsiderinęs.
Konditere dirbanti jauna moteris sako norinti grįžti į darbą, svajoja, kaip abi dukras rytais veš į darželį.
„Po didelių gyvenimo išbandymų džiaugiuosi kiekviena akimirka, – nuoširdžiai sako pašnekovė. –Anksčiau dėl menkiausios dukters slogos nerimaudavau. Dabar tai atrodo tokia smulkmena.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
