Šį savaitgalį Svencelėje vyks trečiasis pramoginių laivų festivalis „Boat and house show 2023“. Jau tapo įprasta, kad per festivalį į „Svencele Dunes“ uostą suplaukia įdomiausi Lietuvos ir užsienio šalių buriniai laivai, jachtos, kateriai ir jų statytojai bei pardavėjai, čia pristatomos vandens pramogos ir Kuršių kultūra.
„Atplaukus į Svencelę bus galima pajusti ir visos Mažosios Lietuvos išskirtinumą, galbūt nuplaukti į kitas, ne mažiau vertingas šalies vietas“, – sako vienas iš festivalio Pamaryje sumanytojų K. Valenta. Pokalbyje su juo – apie pramoginę laivybą Lietuvoje, festivalį, laivus ir vandens kelius.
– Nuo kada Lietuvoje skaičiuojama pramoginės laivininkystės istorija?
– Pirmoji buriavimo regata Lietuvoje startavo dar 1869 metais. Klaipėdoje ją surengė turtingi pirkliai bei mieste reziduojantys konsulai. 1884 metais Klaipėdoje įkurta pirmoji buriavimo draugija, pirmasis buriavimo klubas „Memeler Segel-Verein“.
Klubas turėjo tris jachtas, ant kurių stiebų plevėsavo tradicinių Mažosios Lietuvos spalvų – žalios, baltos ir raudonos – vimpelai. 1897 metais buriavimo draugija jau vienijo 81 narį, o rugpjūčio mėnesiais Dangės upėje ir Vilhelmo kanale vykdavo karnavaliniai plaukiojimai su muzika, į kuriuos suplaukdavo buriuotojai iš apylinkių. Būtent šį laikotarpį ir galima laikyti pramoginės laivybos pradžia Lietuvoje.
1921 metais Kaune įkurtas Lietuvos jachtų klubas, o 1926 metais Lenkijos buriavimo lygos Vilniaus skyrius įsteigė Trakų jachtklubą. 1932 metais Kaune ant pontonų pastatyta brandvachta – plaukiojantis restoranas, kuriame buvo įsikūręs „Perkūno“ jachtklubas. 1933-iaisias jachta „Gulbė“ aplankė Londoną, Oslą ir Geteborgą.
Dar po ketverių metų, 1936-aisiais, Klaipėdoje susikūrė Lietuvos buriuotojų sąjunga, kuri netrukus tapo Tarptautinės buriavimo sąjungos nare, o Lietuvos buriuotojai pirmą kartą dalyvavo tarptautinėse varžybose Švedijoje.
Kas žino, kaip viskas būtų vystęsi toliau, jei ne Antrasis pasaulinis karas. Kai Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą, buriuotojai persikėlė buriuoti į ežerus, o sovietams okupavus Lietuvą buriuotojų sąjunga išvis buvo uždaryta, kūrėsi tik buriavimo klubai, kurie entuziastingai puoselėjo šį sportą, dalyvavo sovietų rengiamose varžybose.
Lietuvos buriavimo sąjunga atkurta 1990-aisiais, po metų atkurta jos narystė tarptautinėje sąjungoje, o lietuviai buriuotojai pradėjo dalyvauti buriavimo varžybose ir stebinti pasaulį savo plaukimais. Istoriją mes turime, entuziastų – taip pat, reikia tik sąlygų, kad kuo daugiau žmonių galėtų plaukioti, mėgautis vandens sportu ir pramogomis. Kol kas tai daryti Lietuvoje nėra labai patogu.
– Ir todėl nuspręsta įkurti šalies pramoginių laivų asociaciją?
– Asociaciją sukūrėme, norėdami sujungti visus šalies plaukiotojus, tikėdamiesi, kad kartu galime siekti bendrų tikslų: populiarinti vandens turizmą, skatinti infrastruktūros plėtrą, reklamuoti Lietuvą – vandens kraštą Europos Sąjungos šalyse ir už jos ribų, kviesti užsienio turistus atrasti naują kryptį.
Asociacija „LitBOAT“ yra dviejų itin stiprių tarptautinių asociacijų EBI (European Boating Industry) ir IFBSO (Internationa Federation of Boat Show Organizers) narė. Šios dvi asociacijos jau per vienus metus padėjo mums pristatyti Lietuvą Europos Sąjungoje ir pasaulyje.
Šiais metais mūsų organizuojamas festivalis „Boat and house show 2023“ įtrauktas į pasaulinės laivų šou organizatorių federacijos renginių sąrašą. Mums tai yra puiki galimybė būti įvykių centre.
Reikia suprasti, kad vandens turizmas visame pasaulyje yra labai populiarus, į valstybių biudžetus jis generuoja milžiniškas pajamas. Lietuvą turistai, ypač pastaraisiais metais, atranda, nori ją aplankyti, tačiau vandens turistams kol kas nedaug ką turime pasiūlyti. Kol nebus infrastruktūros – ir neturėsime, toliau prarasime pajamas, kurias užsienio pramoginiai laivai galėtų atplukdyti į Lietuvą.
„LitBOAT“ šiuo metu vienija 10 narių. Tarp jų – Lietuvos laivų gamintojai, pardavėjai ir paslaugų tiekėjai. Asociacijos veikla nėra skirta laivavedžiams paslaugų gavėjams, tačiau gali būti itin naudinga vandens turizmo paslaugas teikiantiems laivavedžiams.
– Neseniai grįžote iš tarptautinės asociacijos generalinės asamblėjos. Kokios pasaulinės laivavedybos kryptys nubrėžtos? Kur link suka pramoginių laivų verslas?
– Visiškai aišku, kad laivavedyboje svarbiausias dėmesys pasaulyje skiriamas žaliajai ir mėlynajai gamybos bei paslaugų kryptims, o tai reiškia, kad pramoginių laivų gamybos pramonėje kuriamas naujas tvarumo standartas, gamintojai ieško aplinkai draugiškų, perdirbti tinkamų medžiagų, iš kurių gamina laivų korpusus ir vidaus interjero detales.
Elektriniai varikliai laivavedyboje dar sunkiai pritampa, juos riboja techninės galimybės – atviruose vandenyse kol kas neįmanoma įrengti elektros krovimo stotelių. Tačiau išeitį gamintojai mato, derindami elektrinius variklius su ekologiniais degalais, vandeniliu varomais varikliais.
2035 metais turėtų įsigalioti naujasis įstatymas, įpareigojantis gaminti automobilius su nuline CO2 emisija. Tikimasi, kad šis siekis išjudins ir lėktuvų bei laivų pramonę, gamintojai tam pradeda ruoštis jau dabar. Kai kurios kompanijos jau šiandien pramoginiams laivams kuria vandeniliu varomus variklius, tačiau kol kas papildyti tokių degalų baką yra pernelyg sudėtinga, tam reikia skirti daugiau laiko.
– Ar Lietuva jau pasirengusi šias idėjas įgyvendinti?
– Lietuvos pramoginių laivų gamintojai jau dabar stengiasi naudoti perdirbamas žaliavas ar gaminius iš perdirbtų medžiagų, tačiau joks reglamentuojantis standartas neegzistuoja. Jei jis atsirastų, standartą atitinkantiems gamintojams tai leistų įvesti specialų ženklinimą ir jį oficialiai skelbti.
– Kaip įsivaizduojate lietuvišką pramoginių laivų verslo modelį?
– Lietuva šiandien yra maža, tačiau stipriai auganti rinka. Bet, kad ir kiek ji augtų, didžioji dalis jos sukuriamų produktų iškeliauja į užsienio rinkas ir jose sėkmingai konkuruoja su užsienio gamintojais. Ir vis dėlto vos keli Lietuvos gamintojai gali girtis serijine gamyba ir didelėmis pardavimo apimtimis. Man atrodo, kad smulkieji Lietuvos laivybos gamintojai, užuot konkuravę tarpusavyje, turėtų jungtis, dalytis gamybos procesu, pasiskirstyti atsakomybėmis ir kartu ieškoti didesnių, stabilesnių užsakymų.
– Kiek šalyje skaičiuojama privačių pramoginių laivų? Ar laivai dažniausiai naudojami asmeninėms reikmėms, ar jie įsilieja į turizmo ir pramogų verslą?
– Apgailestauju, bet negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą, nes neturime oficialios statistikos. Negaliu pasakyti, nei kokie laivai yra populiariausi, nei kokio jie ilgio, nei iš kokios medžiagos pagaminti, nei kokio galingumo varikliais plaukioja.
Bendraudamas su užsienio kolegomis, kai sulaukiu panašaus klausimo, susijusio su pramoginės laivybos statistika Lietuvoje, pasijuntu tarsi sėdintis prie tuščios lėkštės, kai šalia kolegos srebia iš pilno dubenio.
Reikia pasakyti, kad palaikymo sulaukiu. Suomijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos kolegos dalijasi savo patirtimis, pataria, nuo kokių žingsnių verta pradėti veiklą mūsų asociacijai. Kiekvienos šalies atvejis yra skirtingas, negali būti taikomas identiškai, tačiau, kai žinai, ką jie patyrė, galima sukurti savo planą. Vienas iš asociacijos pirmųjų tikslų ir bus išsikovoti bent kiek statistikos apie Lietuvos laivybos sektorių. Juk, kai registruoji laivą, privalu nurodyti nemažai duomenų apie jį – laivo tipą, modelį, markę, pagaminimo metus, ilgį, plotį, svorį, grimzlę, korpuso medžiagą, variklio tipą, variklio modelį, degalų tipą, galingumą. Tai reiškia, kad tokie duomenys egzistuoja, tik niekas jais kažkodėl nesidalija. Asociacijai nusimato ilgas kelias, bet tam ir esame, kad jį nueitume.
– Jei reikėtų nurodyti geriausią laivų verslo pavyzdį ar modelį, kas tai būtų?
– Lietuvos laivų gamybos rinkos lyderiai, kad atsidurtų priekyje, nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, kuriame buvo ir pakilimų, ir nuopuolių. Svarbiausia, tikėti tuo, ką darai, užsispyrusiai siekti tikslo, dirbti nuoširdžiai, atsakingai ir kokybiškai, – nekokybiškas produktas rinkoje ilgai neišsilaiko. Smulkiesiems laivų gamintojams rekomenduočiau jungtis ir bendradarbiauti, kartu ieškoti tarptautinių užsakymų, kuriems skelbiami pirkimų konkursai.
– Kodėl Lietuvai nepavyksta visiškai išnaudoti savo vandens kelių? Kas svarbiausia yra padaryta per pastaruosius metus, kad ši sritis vystytųsi?
– Ilgą laiką buvo kalbama: nėra kam plaukioti, kam toji infrastruktūra? Tačiau realybė yra visai kita – laivų daugėja, randasi poreikis įrengti jų laikymo vietas, naujus atvykimo ir stovėjimo taškus. Juk laivais galima ne tik smagiai pasiplaukioti keletą valandų, bet ir nuplaukti iš vieno miesto į kitą, pakeliui sustoti dar keliose vietose, ten pavalgyti, pernakvoti. Ir visa tai padaryti civilizuotuose, nedideliuose uosteliuose, o ne lauko sąlygomis. Štai čia ir prasideda bėdos: neturime užtektinai infrastruktūros prie vandens, – norintieji įkurdinti savo verslus pakrantėje apkraunami neįgyvendinamais aplinkosaugos reikalavimais arba išvis blokuojami.
– Jūs pats ne tik buriuotojas, asociacijos vadovas ir didžiausio laivų festivalio organizatorius, bet ir laivų pardavėjas. Kaip vystosi ši sritis?
– Galiu pasakyti, kad laivų parduodada vis daugiau. Nepaisant sulėtėjusios ekonomikos, Lietuvoje ši rinka išliko auganti, augimas tik šiek tiek sulėtėjo. Vėlgi, oficiali statistika neegzistuoja, tai sakydami, galime remtis tik įmonių, kurios stato ir parduoda laivus, įžvalgomis. Vieniems sekasi geriau, kitiems mažiau gerai, tačiau judėjimas yra ženklas, kad lietuviai vis labiau atranda vandenį. Potencialas neabejotinai – didelis, o rinka šiandien yra lyg šokoladinis tortas, šiek tiek pakrapštytas pirštu norinčiųjų jo paragauti.
– Kokius šalies regionus įvardytumėte patogiausiais laivybai vystyti?
– Lietuvoje pramoginei laivybai vystyti turime daug vietų. Per šalį driekiasi dvi didžiausios upės – Nemunas ir Neris. Taigi, tinka visi šių upių baseine esantys rajonai, Aukštaitija ir Dzūkija su savo ežerais, Mažoji Lietuva ir, žinoma, Šventoji.
– Kokią Lietuvą – vandenų ir plaukiotojų šalį – įsivaizduojate?
– Idealus scenarijus, į kurį reikėtų įdėti daug valios ir pastangų, būtų Lietuvoje išvystyta kanalų sistema. Per kanalus būtų galima nuplaukti laivu ir į Šiaulius, Telšius, Mažeikius, Uteną. Išraizgyti po visą Lietuvą kanalai didžiuosius pramonės miestus sujungtų su Nemunu ir Nerimi, šitaip būtų galima nuimti apkrovas nuo kelių, mažėtų aplinkos tarša, vyktų mažiau avarijų, kuriose žūsta žmonės.
Turime ir daugiau upių, kurios galėtų būti pritaikytos pramoginei laivybai. Šias upes sujungus su dirbtiniais kanalais, išeitų smagus vidaus vandenų laivavimo tinklas, kuris, neabejoju, pritrauktų daugybę turistų iš viso pasaulio. Kurtųsi nauji verslai, naujos darbo vietos, laivybos rinka šautų į viršų, o valstybei atsirastų papildomos pajamos.
Suprantu, kad šitokių planų paprastai neįgyvendinsi, todėl vandens turizmas ir laivyba turėtų tapti vienu iš Lietuvos strateginių tikslų.
