Lietuvoje dauguma žmonių vis sunkiau suduria galą su galu ir gerokai padidėjo atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančių piliečių. Net 21 proc. gyventojų gyvena santykiniame skurde. 18 proc. darbingo amžiaus žmonių neturi darbo. Šimtai tūkstančių darbingo amžiaus asmenų emigravo iš Lietuvos. Nyksta buvusi ir taip maža vidurinioji gyventojų klasė. Atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje. Skirtumas tarp penktadalio turtingiausių ir penktadalio neturtingiausių gyventojų - 8 kartai, kai ES vidurkis yra tik 5. Per šį trumpą laikotarpį atsirado daugiau kaip 1000 milijonierių ir milijardierių.
Lietuva tapo viena iš labiausiai atsiliekančių socialine prasme valstybių Europoje. Socialinei politikai išleidžiama mažiausiai bendrojo vidaus produkto. Socialinės sanglaudos, solidarumo ir socialinės lygybės prasme, Lietuva kaip niekada toli atsidūrė nuo savo kaimynių – Šiaurės valstybių. Lietuva ne tik neturi kiek žymesnių socialinių pasiekimų, bet prarado ir sunkiai iškovotus ekonominio pagerėjimo metu pasiektus pasiekimus.
Lietuvos ūkio subjektuose 2010 metais sukurta beveik 94 milijardai litų bendrojo vidaus produkto. Jis gali užtikrinti palyginti neblogą žmonių pragyvenimo lygį. Tačiau šito nėra, nes labai neteisingai perskirstoma bendru visų darbu sukurta pridėtinė vertė pirmajame – jos kurimo procese tarp įmonių savininkų ir samdomų darbuotojų ir antrajame – per mokesčius. Kapitalo savininkai (darbdaviai), kurie sudaro tik 2 procentus versle dalyvaujančių asmenų, pasilieka sau 57 procentus ir tik 43 procentus pridėtinės vertės išmoka samdomiesiems darbuotojams darbo užmokesčio ir įmokų jų socialiniam draudimui ir sveikatos draudimui formomis. Mažiau nei lietuviai uždirba tik rumunai ir bulgarai. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešasias paslaugas.
Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo procesas. Nustatyta labai maža minimali mėnesinė algą, kuri šiuo metu yra 800 litų.
Didelė nelygybė perskirstant pridedamąją vertę yra ir antrajame etape – per mokesčius. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje gerokai mažiau apmokestinamos kapitalo pajamos, palyginti su ES vidurkiu, o darbo pajamos apmokestinamos maždaug tokiu pat lygiu. Dėl to mokesčių našta (mokesčių santykis su BVP) Lietuvoje yra 29,7 procento, o Europos Sąjungos vidurkis – 39,9 procento (yra valstybių, kuriose santykis – 50 ir didesnis). Pelnas apmokestinamas 15 procentų tarifu, tačiau dėl suteiktų lengvatų jo mokama gerokai mažiau. Tuo tarpu darbo pajamas gaunantys asmenys turi mokėti 21 procentą pajamų ir sveikatos draudimo mokesčius, 21 procentą pridėtinės vertės mokestį ir didžiąją dalį akcizų. Gyventojų sumokėti mokesčiai pasiekė labai aukštą lygį – jie sudaro daugiau kaip 90 procentų biudžeto mokestinių pajamų. Neįvedami progresiniai mokesčiai kapitalo (pelno) ir darbo pajamoms, kurie leistų mokesčius sumažinti mažoms ir vidutinėms įmonėms, individualią veiklą vykdantiems asmenims, nustoti šelpti turtingesnes valstybes ir padidinti biudžeto pajamas
Lietuvą valdančios partijos vykdo laukinio kapitalizmo ekonominę politiką, gina stambaus kapitalo interesus. Sudarytos palankios sąlygos privataus kapitalo ūkio subjektams pasiglemžti Europos Sąjungos paramos lėšas, neduodant naudos valstybei. Didelė visuomenės dalis liko pralaimėtojų padėtyje. Eliminuotas iš gyvensenos socialinio solidarumo principas. Reguliariai pažeidinėjamas 46 Lietuvos Konstitucijos straipsnis, reikalaujantis, kad valstybė reguliuotų ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Faktiškai šalyje susiformavo oligarchinė valdžia, kuri nejaučia atsakomybės už Lietuvoje gyvenančius žmones.
Žmonės daug vilčių tikėjosi iš Jungtinio demokratinį judėjimo, kurį prieš porą metų įsteigė žinomas teisininkas K. Čilinskas. Užsimota daug padaryti, pašalinti esamas negeroves valstybėje. Tačiau greitai patosas ištirpo, prasidėjo rietenos judėjimo viduje, kurios palaidojo šį visuomeninį darinį. Vietoj jo įkūrė Nepartinis demokratinis judėjimas (NDJ), kuris į savo gretas priima tik partijoms nepriklausančius asmenis. Nors skelbiasi, kad siekia koordinuoti asmenų veiklas, tačiau į savo sudėtį nepriima progresyvių neparlamentinių partijų ir judėjimų, kurių tikslai neprieštarauja NDJ tikslams.
Praėjo metai kai įsteigtas NDJ, tačiau nematyti jo konkrečios veiklos. Suorganizuoti du negausūs piketai Vilniuje, K. Čilinsko pasiafišuota televizijose bei spaudoje. Judėjimo gretos menkos ir nedidėja. Pavyzdžiui, sostinės skyriuje yra apie 20 narių, kurių tik pusė dalyvauja skyriaus veikloje. Dar yra skyriai Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Mažeikiuose, Telšiuose, Alytuje, Alytaus rajone ir N. Akmenėje. Bet jų nėra Kaune, Utenoje, Ukmergėje, Marijampolėje ir kituose miestuose bei visuose rajonuose
NDJ aukščiausias organas - Taryba beveik nevadovauja judėjimui, jo skyriams. Neaiškūs ir NDJ tikslai, ko siekia šis judėjimas. Įstatuose nurodyta, kad NDJ tikslas yra inicijuoti, koordinuoti ir plėtoti asmenų veiklas ir rengti priemones bei veiksmus tam, kad: a) tauta turėtų aukščiausią suverenią galią valstybėje bei galimybes tą galią įgyvendinti tiesiogiai ir per demokratiškus, teisingus ir lygius rinkimus; b) nebūtų diskriminuojami atskiri asmenys ir visuomenės veiklos sritys, o valdžios atstovai nepiktnaudžiautų savo pareigomis, c) oligarchinės monopolijos neslėgtų verslo, žmonių ir valstybės bei panašiai. Tai daugiau politinio pobūdžio tikslai. Tačiau įstatuose nenurodyti tikslai ekonomikos ir socialinėse srityse, kurios ypač aktualios žmonėms.
Taigi NDJ, kaip ir kiti judėjimai, kurių pastaraisiais metais atsirado, kaip grybų po lietaus, neturi aiškių tikslų ir jų įgyvendinimo programos, švelniai tariant, yra karjeristų sambūriai, arba idealistiniai būreliai, kuriuos labai lengva sutraiškyti valdžioje įsitvirtinusioms partijoms, piniguotiems asmenims.
Lietuvos padangėje pasirodė visuomeninis diskusijų forumas „Tauta, piliečiai, visuomenė“. Mokslų Akademijoje surengė keletą forumų aktualiais valstybės klausimais. Juose dalyvavo ir pareiškė savo nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmonės, studentijos atstovai, visuomeninių organizacijų nariai, tie, kurie nėra abejingi Lietuvos ateičiai. Būtų gerai, kad šis visuomeninis judėjimas pavirstų galinga politine jėga, pereitų nuo kalbų prie veiksmų. Nušluotų oligarchinę valdžią, įgyvendintų velionio Kazimiero Antanavičiaus propaguotą skandinaviškąjį valstybės gerovės modelį, kuris suderina rinkos ekonomikos ir socialinio teisingumo principus.
