REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iš Europos čempionato į Krasnodarą Lietuvos rinktinės įžaidėjas ir lyderis Mantas Kalnietis grįžo kaip didvyris. Čia jo laukia nauji iššūkiai – ne tik gražios viltys, susijusios su „Lokomotiv“ ekipos debiutu Eurolygoje, rašo lokobasket.com.

REKLAMA
REKLAMA

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą „Eurobasket 2013“ turnyre?

– Žinoma, likome patenkinti galutiniu rezultatu, tačiau pralaimėjimas finale tapo savotišku šaukštu deguto medaus statinėje. Tačiau Lietuva didžiuojasi sidabro medaliais ir laukia naujų mūsų pergalių.

REKLAMA

– Daugelis ekspertų pripažino jus geriausiu nacionalinės komandos žaidėju. Sutinkate?

– Iš šalies geriau matosi (šypsosi). Žinau viena – dėl įžaidėjo trūkumo pagrindinė našta užgulė mano pečius – teko organizuoti puolimą. Nepurkštauju – per pastarąjį sezoną pagerėjo mano žaidimo „skaitymas“ ir perdavimų pojūtis, patobulinau ir gynybos sugebėjimus. Tikiuosi, kad sukaupta patirtis padės mano klubui pasiekti visus iškeltus tikslus.

REKLAMA
REKLAMA

– Ar jautėte padidėjusį spaudimą dėl to, kad nebuvo kas jus pakeičia?

– Lietuvos spauda ir sirgaliai mate mane rinktinės lyderiu, laukė žaidimo be klaidų. Stengiausi apie tai negalvoti, koncentravausi į žaidimą ir kaip padėti komandai laimėti. Susirinko patyrę krepšininkai, kovojo negailėdami savęs. Galbūt tai ir tapo sėkmės priežastimi.

– Lygiaverčio keitimo neturėdamas treneris jus laikė aikštėje 33–35 minutes. Ar realu išlaikyti tokį krūvį, kai rungtynės vyksta vos ne kasdien?

– Neslėpsiu, kartais buvo sunku. Prisimenu, vienu momentu net pagalvojau, kad man neužteks jėgų atkrintamosioms rungtynėms. Per 19 dienų 11 rungtynių – niekam neliks nei fizinių, nei moralinių jėgų. Gerai, kad „Lokomotiv-Kuban“ vadovybė“ suteikė man savaitę poilsio. Kraujo analizė, padaryta man atvykus į klubą, parodė, kad dar neatgavau jėgų po tų krūvių, nors praėjo jau kelios savaitės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ar greitai radote bendrą kalbą su Jonu Kazlausku, ar sunku buvo priprasti prie jo schemų?

– Visuomet jauti diskomfortą, kai karjeroje pasirodo naujas treneris. Niekada nežaidžiau vadovaujant Jonui ir nebuvau susipažinęs su jo filosofija. Viską statėme nuo nulio ir su kiekviena diena savitarpio supratimas komandoje vis kilo į naują lygmenį. J. Kazlauskas padėjo mums, o mes jam.

– Jautėtės rinktinėje ypatingas?

– Jokiais būdais. Lietuvoje nėra Dirko Nowitzkio ar Tony Parkerio kalibro žaidėjų. Pagrindine jėga tapo susitelkimas, bet kuriuo momentu bet kas gali imtis iniciatyvos. Pažiūrėkite į mūsų statistiką – net šeši žaidėjai turi panašų rezultatyvumą, skirtumo beveik nėra. Varžovai tiesiog nežinojo, kas gali „iššauti“ atskirose rungtynėse.

REKLAMA

– Kas labiausiai įsiminė iš viso turnyro?

– Jausmas, kai rungtynėse atiduodi širdį, nustoji galvoti apie varžovą, jo regalijas ir laimėjimus. Tiesiog kamuolys, parketas, lankas ir tavo komandos draugai. Kai atsirasdavo pašalinės mintys, iš karto pamesdavau žaidimo giją. Stengiausi išlaikyti dėmesį per visą turnyrą.

– Su kuo buvo sunkiausia žaisti?

– Negaliu išskirti ko nors vieno. Europos čempionate silpnų krepšininkų nėra. Kiekvienas treneris turėjo mažiausiai po du įžaidėjus, todėl rungtynių eigoje teko žaisti su kiekvienu iš jų. Jei jau reikia išskirti ką nors konkretų, tai – Tony Parkeris.

REKLAMA

– Kas, jūsų nuomone, nutiko finale?

– Prancūzai pademonstravo patirtį, jie žino, kaip reikia elgtis tokiose svarbiose rungtynėse. Jų ekipoje – aukštos klasės žaidėjai, jie daug metų žaidžia kartu. Mūsų rinktinėje atitinkamai dar jauna, daugelis žaidėjų pirmą kartą žaidė tokio rango varžybose.

– Susidarė įspūdis, kad nebuvote pasirengę prancūzų planui „B“ kovoje dėl titulo?

– Ruošėmės šiai dvikovai, nagrinėjome varžovų žaidimą, galvojome, kaip sustabdyti T. Parkerį, ir didžiąja dalimi mums tai pavyko. Tačiau tuomet atėjo kiti žaidėjai – Nicolas Batumas ir Borisas Diaw. Pirmasis sužaidė geriausias rungtynes Slovėnijoje, o Borisas surinko tiek taškų, kiek pelnė iki tol per visą turnyrą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje pastaruoju metu daug problemų kyla dėl įžaidėjų. Kodėl?

– Dėl to reikia kreiptis į Lietuvos krepšinio federaciją. Aš – krepšininkas, ir mano darbas eiti ant parketo ir žaisti, o ne rengti jaunimą. Per pastaruosius 10 metų daugelis kalba apie šią problemą. Kartais horizonte pasirodo talentingų vaikinų, tačiau iki nacionalinės komandos lygio nė vienas iš jų nenužengia.

– Kaip praleidote užtarnautą poilsį?

– Šventėme Lietuvoje, tačiau su galva (juokiasi). Mus priėmė šalies prezidentė, kitos valdžios institucijos. Keletą dienų praleidau Kaune su šeima ir draugais. Mano žmona šiuo metu laukiasi ir jai neleido piktnaudžiauti skrydžiais lėktuvu, ji daugiau laiko leidžia namie. Žodžiu, beveik visą laisvą laiką paleidau su ja.

REKLAMA

– Ko tikitės iš šio sezono? Kaip klubo naujokai?

– Malonūs vaikinai. Praėjusį sezoną mačiau keletą „Unicaja“ rungtynių su Marcusu Williamsu ir Krunoslavu Simonu. Jie tinkamai pakeis Nicką Calathesą ir Jimmy Baroną. Gerai, kad komandos branduolys liko tas pats.

– Ar jums svarbu išeiti į starto penketą?

– Bet kuriam žaidėjui malonu, kai treneris juo pasitiki ir laiko aikštėje. Man komandos tikslai svarbiau nei asmeninės ambicijos, todėl visiškai nesvarbu, žaisiu starto penkete ar išeisiu nuo atsarginių žaidėjų suolo.

REKLAMA

– Susidaro įspūdis, kad „Lokomotiv“ komandoje itin šilti santykiai tarp žaidėjų.

– Esate visiškai teisūs. Atmosfera – unikali. Nėra grupuočių, skirstymo į amerikiečius, rusus ir lietuvius. Su pagarba elgiamės vienas su kitu ant parketo ir už aikštės ribų. Tikiuosi tai padės mus siekti pergalių.

– Kas komandoje pats linksmiausias ir kas – rimčiausias?

– Vienareikšmiškai – pagrindinis linksmintojas – Simas Jasaitis. O Sergejus Bykovas, atvirkščiai, visuomet susikaupęs. Tikriausiai taip ir turi būti, juk jis mūsų kapitonas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų