Daugkartinė čempionė E. Globytė pasakoja, kad lenktyniauja jau 15 metų, o su lenktynių sportu ją netikėtai supažindino lenktynininkės tėtis, kuris ir pats yra buvęs ralio vairuotojas.
Lenktynininkė atvirauja, kad tik pradėjus sportuoti jai teko susidurti su nemažai nemalonių replikų ir stigmatizavimų dėl moteriai netradicinio sporto šakos pasirinkimo.
„Tokios kalbos, kad man čia ne vieta, kad moters vieta prie puodų, kad „merga“ užsimanė lįsti į vyrišką sporto šaką ir tuoj išsigandus ir apsiverkus pasitrauks, buvo nuolatinės mano palydovės“, – prisimena E. Globytė ir priduria, kad neigiamas požiūris į moterį autosporte buvo būdingas tik Baltijos šalyse.
Nepaisant to, lenktynininkė teigia, kad tokių komentarų nesureikšmindavo ir jie kaip tik pastūmėjo dar labiau įsitraukti į lenktynių sportą ir jame tobulėti.
Su panašiu skeptišku požiūriu į moterį už vairo susidūrė ir pirmoji Dakaro ralyje dalyvavusi lietuvė, bagio vairuotoja Emilija Gelažninkienė.
Lenktynininkė dalinasi, kad jos istorija lenktynių sporte prasidėjo susipažinus su vyru, lenktynininku Arūnu Gelažninku, kurį ji paskatino sudalyvauti Dakaro ralyje.
Taip prieš 2 metus E. Gelažninkienė išvydo dvi su bagiais Dakare besirungiančias lenktynininkes, kurios ir pastūmėjo Emiliją siekti svajonės taip pat vairuoti Dakaro ralyje.
Tiesa, dėl to lenktyninkei teko susidurti ir su nemažai negiamų komentarų.
„Pirmieji iššūkiai buvo pirmosiose mano lenktynėse Lenkijos ralyje. Kiti lenktynininkai manęs klausė, kodėl aš, o ne Arūnas už vairo, kam man to išvis reikia, juk aš vairuoti nemoku.
Pats pirmas mano sezonas buvo gana prieštaringai vertinamas visų senbuvių, kurie buvo ralyje“, – pasakoja Dakaro ralio lenktynininkė.
Visgi, prisimena moteris priduria, situacija pasikeitė, kai pavyko aplenkti daugumą tokių „kalbėtojų“.
Reikalauja daug pasiruošimo
E. Globytė pasakoja, kad lenktynių sportas reikalauja itin daug fizinio pasiruošimo ir pastangų. Moteris teigia, jog lieti prakaitą sporto salėje tenka vos ne kas dieną.
„Penkis kartus per savaitę sportuoju su asmenine trenere, o ruošiantis 24 valandų ilgų distancijų lenktynėms, krūvį didinu iki dviejų treniruočių per dieną“, – dalinasi lenktynininkė.
Daug pasiruošimo skiriama ir darbui su lenktynių simuliatoriumi, o atšalus orams Lietuvoje, išbandomos ir saulėtosios Ispanijos trasos.
Didelis dėmesys skiriamas ir vairuotojo saugumo užtikrinimui, todėl ruošiantis lenktynėms E. Globytė sako, kad privalu pasirūpinti vairuotojo ekipuote bei automobilio saugumo elementais.
E. Gelažninkienė dalinasi, kad intensyviai treniruotis Dakario raliui reikėjo dvejus metus, per kuriuos moteris sportuodavo bene kiekvieną dieną. Jos teigimu, pasiruošimas reikalavo ne tik treniruočių vairuojant, bet ir fiziškai paruošiant kūną intensyvioms Dakaro ralio lenktynėms.
Lenktynininkė priduria, kad daug pasiruošimo buvo skirta ir partnerių paieškoje.
Pasiruošimas – nepigus
Lenktynininkės pasakoja, kad prisivilioti rėmėjų lenktynių sporte yra gana sudėtinga, todėl itin svarbu išpildyti vienas kitų lūkesčius.
„Manau, kad rasti rėmėjų Lietuvoje tikrai nėra lengva, tai labai sunkus darbas. Bet, žinoma, įmanoma“, – sako E. Globytė ir priduria, kad dalyvavimas aukštesniame lygyje reikalauja daug finansinio pasiruošimo.
E. Gelažninkienė dalinasi, kad teko išgirsti ne vieną „ne“, o rėmėjai dažnai atsisakydavo remti jos komandą tada, kai sužinodavo, kad prie vairo sėdės būtent ji. Tiesa, lenktynininkė pasakoja, jog itin svariai prisidėjo paprastų žmonių palaikymas.
„Tai nebuvo labai didžiulė suma, bet ji buvo labai vertinga ir buvo smagu sulaukti paprastų žmonių rėmimo. Tada, pamačius šitą mūsų kampaniją, prisijungė ir kiti partneriai“, – pasakoja E. Gelažninkienė.
Dakaro ralio lenktyninkė prideda, kad pasiruošimas lenktynėms tikrai nėra pigus, todėl itin svarbu užsitikrinti rėmėjų palaikymą.
„Jeigu motociklo finansai, Dakaras, treniruotės, kelios varžybos kainuodavo apie 100 tūkst., tai atėjus į keturių ratų sportą viską reikėjo dauginti iš keturių“, – atvirauja E. Gelažninkienė.
Norint užsidirbti reikia būti aukščiausio lygio
Abi lenktynininkės sako, kad norint užsidirbti iš lenktynių sporto, reikia būti pačio aukščiausio lygio profesionalu.
E. Globytės teigimu, tokio sportininko, kuris užsidirbtų iš lenktynių, tikriausiai nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse, išskyrus estą Ottą Tanaką – 2019 metų pasaulio ralio čempioną.
Jai antrina ir E. Gelažninkienė, kuri sako, kad būtina rodyti gerus rezultatus, norint gauti galimybę užsidirbti iš lenktyniavimo.
„Manau reikia rodyti gerus rezultatus. Turbūt tada tave gali pastebėti kokia nors komanda, tada galbūt tave pakvies nemokamai lenktyniauti ir galbūt pasiūlys ir atlyginimą“, – nuomone dalinasi Dakaro ralio lenktynininkė.
Situacija keičiasi?
Kalbėdama apie dabartinę situaciją dėl lyčių lygybės autosporte, E. Globytė sako, kad vis daugiau moterų įsitraukia ir nebebijo išbandyti šios sporto šakos.
„Po šalmais visi lygūs. Tikrai manau, kad šiai dienai viskas gerai su lygybe. Visi lenktyniauja ir dalyvauja kaip lygūs su lygiais. Niekas nebesureikšmina – vyras tu ar moteris“, – tvirtina žiedinių lenktynių čempionė.
Tuo tarpu E. Gelažninkienė mano, kad lygybės visgi nėra. Nors pritaria, kad dalyvaujant varžybose užsienyje su neigiamais komentarais susidurti netenka. Nepaisant to, lenktynininkė sako, kad tai labiau yra mentaliteto klausimas.
„Jeigu mes kalbame apie automobilių sportą, tai mes turime lygiai tas pačias sąlygas, tik, aišku, yra tas dalykas, kad rėmėjams yra žymiai sunkiau patikėti tavo sėkme“, – kalba E. Gelažninkienė.
Dakaro ralio dalyvė džiaugiasi, kad po lenktynių ralyje susilaukė moterų žinučių su klausimais, kaip tapti lenktynininkėmis.
