Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dr. Mariusz Antonowicz, Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai: Remigijus Motuzas ir Žygimantas Pavilionis.
Kaip jūs apibūdintumėt Karolį Nawrockį kaip politinę asmenybę?
M. Antonowicz: Na, mes nedaug apie jį žinome. Kol kas, sprendžiant iš pirmųjų jo prezidentavimo dienų, galime patvirtinti, kad tai yra labai konfrontacinė asmenybė, kuri labai linkusi eiti į konfliktą ir nori eiti į tą konfliktą.
Iš esmės jis dabar save per tas dvi dienas, ir panašu artimiausią mėnesį, pozicionuoja save kaip alternatyvų premjerą, kaip alternatyvią vyriausybę iš savo prezidento rūmų, bando daryti. Čia buvo minėta, kad jis istorikas. Nu, tai jo, vienas dalykas, čia dar prie to pridėti prie tų jo istorinių pažiūrų, kad jis ne tik jas turi, bet, kaip ir viena tokia publicistė sakė, jis jas nori išrėkti.
Tai mes turime tokią asmenybę. Tai tiek mes kol kas jau matome ir žinome, na, ir gal dar toks antras dalykas, ką pridėti, ir čia Lenkijos spaudoje diskutuojama, nėra iki galo aišku, kiek jis bus priklausomas nuo Jaroslavo Kačinskio, nes jis bando daryti viražus ir į kraštutinę dešinę, konfederaciją.
Ta prasme, nėra iki galo aišku ir nėra visi, net ir patys Teisės ir teisingumo žmonės, nėra iki galo įsitikinę, kad jis bus tiesiog jų partijos notaras, jeigu jie ateitų vėl į valdžią.
Ar apie požiūrį į Lietuvą Nawrockio, yra jau kažkas žinoma?
M. Antonowicz: Čia reikėtų pono Bubnio klausti, nes jis turbūt yra žmogus, kuris geriausiai jį pažįsta, su juo yra bendravęs, bet rinkiminėje kampanijoje Lietuva buvo pasirodžiusi tokiu vienu kurioziniu metu, kai jo paklausė, ar Lenkija gintų Baltijos valstybes,
užpuolimo atveju.
Nu, ir jis pradėjo labai kažkaip keistai kalbėti, kad jis siųs kariuomenes tik į tas šalis, kurios pačios rūpinasi savo gynyba. Vėlgi, ką galima sakyti apie Vengriją, Ispaniją, Portugaliją, bet ne apie Baltijos valstybes.
Jis labai buvo smarkiai sukritikuotas dėl to ir čia jau buvo pripažintas, kad yra lapsusas šioje vietoje. Na, tai vėlgi nei kažkokie labai ten geri dalykai plaukia iš jo, nei kažkokie labai blogi, bet verta pabrėžti, pirmasis prezidentas, išvis užsienio valstybių vadovas, kuris jam paskambino, tai buvo Gitanas Nausėda.
Kai jis jau buvo išrinktas. Tai, kaip čia sakyti, neplaukia nei geri, nei blogi dalykai, yra matomi iš Lietuvos pusės kažkokie žingsneliai, kad plauktų labiau geri dalykai negu, negu kad blogi dalykai.
Pone Pavilioni, kaip jūs vertintumėt, ką mes čia turėtume dabar daryti, kad su Nawrockiu kažkokį ryšį surastume?
Ž. Pavilionis: Kiekvienas naujas prezidentas yra nauja galimybė, ir kažkada, atsimenu, mes labai panašiai bijojome amžiną atilsį Lecho Kačinskio išrinkimo, tačiau tai pasirodė vos ne vienas iš tų aukso amžiaus kūrėjų, tačiau, manau, kad būtų gera proga, bent jau čia jeigu būtų prezidentas Adamkus, jis surinktų visas institucijas.
Galbūt naują vyriausybės vadovę, Seimo pirmininką, opozicines partijas ir pagalvotų, kaip perkrauti tuos santykius, kurie šiaip stagnuoja. Man ta simbolinė siena, kuri dar, atrodo, iki spalio ketvirtos bent galios, ir po to lenkai žiūrės, ar ją nuimti, ar ne, tie nesusitikimai, Liublino iššaldymas, nevykstantis Liublinas, man sukelia nerimo jausmus, nes šiaip, būtent ką paminėjo Mariušas – pirmas skambutis ir, atsimenat, jau buvo pažadas naujojo prezidento vos ne pirmas vizitas, kad bus į Lietuvą.
Būtų labai faina, kad taip įvyktų, nes aš girdžiu, kad jis turbūt vyks į Ameriką vos ne pirmuoju vizitu, ir ten būtų smagu kartu nuvykti, bet gal net realistiškiausia būtų susitikti Ukrainoje. Artėja nacionalinė diena, rugpjūčio 24, paprastai tokie draugai kaip lietuviai ir lenkai stovi kartu su ukrainiečiais tą dieną, o Lenkija gi paprastai yra pakeliui, taip pat ir naujoji premjerė.
Aš jau girdėjau jos pasisakymus lenkų spaudoje. Ji prisistato, kad būtent Vilniaus rajono meras jį atvedė į politiką ir ji bus labai palanki Lenkijai. Tai aš tikrai daryčiau viską, kad pirmas vizitas būtų į Lenkiją, jeigu, aišku, ji bus patvirtinta, parodant tą kažkokį, na, išskirtinumą tų strateginių ryšių, nes jis mums labai svarbus.
Lenkija yra esminė karinė galia ir ekonominis partneris mūsų, ir galų gale, ji dalyvauja visuose auksiniuose pasaulio klubuose, kurie sprendžia karą ir taiką. Jeigu tiesiai šviesiai pasakius, man nelabai patinka, kad dvišalei asamblėjai vadovauja iš mūsų pusės Nemuno aušra – man tai yra nesusipratimas, tai yra ne užsienio politika, o užribis.
Galbūt socdemokratai perkratys koaliciją arba perims bent jau vadovavimą tai asamblėjai, nes ir socdemai, galų gale Seimo pirmininkas Skvernelis, na, jie turi įdirbį gan rimtą su lenkais. Visą tai apibendrinus, aš pasiūlyčiau tą dalyką, kurį įgarsino, beje, ir mūsų ambasadorius Lenkijoje Valdemaras Sarapinas.
Yra 31 metai mūsų tos draugystės sutarties, na, galime sakyti, tris dešimtmečius pragyvenom, pasaulis pasikeitė iš esmės – galbūt atėjo laikas mums padaryti naują, rimtą sutartį, dvišalę su Lenkija, kuri apimtų tuos karinius aspektus, apie kuriuos jūs kalbėjot, nes iš tikrųjų iki šiol egzistuoja lenkų karinėj doktrinoj kariniai apribojimai, kad jeigu lietuvius pultų, iš esmės, aš manau, aš suprantu, lenkai stovėtų ant sienos ir žiūrėtų.
Taip, kaip kažkada juos stebėjo sąjungininkai, kai Varšuvos sukilimas buvo ir jie visi žuvo. Aš suprantu tą lenkišką traumą, bet kažkaip reikėtų įrodyti lenkams, kad tiesą pasakius, esame tame pačiame laive ir būtų gerai mūsų neprilygint kokiems vokiečiams, nekurt sienų, o kaip, taip sakant, Žalgirio ar Liublino ar kitom Krėvos unijos laikais, sujungti tas jėgas, bet tam reikia apsiversti aukštyn kojom.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
