„Oskaras“ lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos darbui „Katynė“ būtų geras atsakymas Rusijoje skleidžiamam melui apie 20 tūkst. lenkų žudynes.
Jo praėjusių metų filmas paremtas aukų laiškais ir dienoraščiais, kuriuos 1943-aisiais iškasė masinius kapus Lenkijoje aptikę naciai, rašo „The Economist“.
„Nuodugni apieška. Jie nerado mano vestuvinio žiedo. Paėmė mano diržą, mano peiliuką ir mano laikrodį. Jis rodė 6:30 Lenkijos laiku. Kas mums bus?“ – paskutinysis įrašas vienos iš aukų užrašuose.
Katynės miške 1940-aisiais buvo nužudytas ir A. Wajdos tėvas Jakubas bei kai kurių kitų filmo kūrėjų artimieji. Žudymas vyksta paskutiniame sekinančiame penkiolikos minučių epizode.
Prieš tai filme klaustrofobiškai rodoma lenkų karo belaisvių kelionė į Golgotą, jų artimųjų kankinimas ir šuoliai į pokario Lenkiją, parodantys valdžios pastangas nuslėpti istorinę tiesą.
Filmas apie „neužgydytą Lenkijos istorijos žaizdą“ – taip Katynės žudynes vadina pats režisierius – nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio darbas.
81-erių A. Wajda – vienas ryškiausių vardų lenkų kino istorijoje, daugybės apdovanojimų laureatas.
Jis sukūrė politinius hitus „Žmogus iš marmuro“ („Czlowek z marmuru“) apie režimo apgautą jaunuolį, tapusį disidentu, ir „Žmogus iš plieno“ („Czlowek z zeleza“), kuris pratęsia istoriją „Solidarumo“ užgimimo laikais.
Profesionali „Katynės“ kinematografija bei įtikinama vaidyba verčia žiūrovą jausti ir gailestį, ir pyktį.
Tai stipri kombinacija. Tačiau ji gali būti nepakankama, kad įtikintų „Oskarų“ komisiją, pastebi „The Economist“.
Filmą, anot žurnalo, kiek gadina melodramos gija bei nevienalytis kasdienybės paveikslas: balti aktorių dantys, sveikai raudoni veidai, tvarkingi drabužiai. Šios detalės labiau primena šiandieną, o ne varganus ir alkanus karo metus.
Tačiau filme gerai atskleistos pokario dilemos. Jei gerbti Katynės aukas reiškia būti pasmerktam – ar reikia tylėti? Lenkai po 1945-ųjų su šia dilema susidurdavo vėl ir vėl, o valdžia, tikrindama lojalumą, naudojo Katynę kaip lakmuso popierėlį.
„Stulbinama tai, kad šių dienų Rusijoje kai kurie bando atgaivinti melą, jog Katynės žudikai buvo ne NKVD, o naciai. Tokia versija buvo palaikoma komunistinėje eroje, žiauriai baudžiant bandančius sakyti tiesą“, – rašo „The Economist“.
Kai praeitais metais tėvynėje buvo pradėta rodyti A. Wajdos juosta, Rusijos laikraštyje „Rosijskaja Gazeta“ pasirodė komentaras, kuriame sovietų dalyvavimo Katynės žudynėse įrodymai vadinami „nepatikimais“.
Henrikas Šimkauskas
