Prieš pora metų pradėta Lietuvos mokyklų tinklo pertvarka sukėlė nemažai sumašties, nes dalis provincijos mokyklų buvo naikinamos, mažinamas klasių skaičius, jungiamos pačios udymo įstaigos. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad vis daugiau šalies mokyklų ryžtasi tapti katalikiškomis.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, į klausimą, ar tiesa, kad vis dažniau gimnazijos siekia katalikiškų mokyklų statuso, taip tapdamos nevalstybinėmis švietimo įstaigomis, atsakė: „Galbūt šiuo apsektu vertėtų daugiau kalbėti apie Kauno miestą, nei apie visą Lietuvą, nes būtent jame šie procesai intensyvesni. Šiuo metu situacija yra stabili ir kol kas neturime žinių, apie mokyklas, kurios pretenduoja tapti katalikiškomis.“
Tarp vertybių ir racionalumo
Apie tai, kas paskatina ugdymo įstaigų administraciją imtis tokių veiksmų, viceministras sakė: „Priežasčių tokiems pokyčiams yra nemažai, viena jų – žmonių įsitikinimai, jų vertybės. Kitas siekis, kurį vis tik reikia įvardyti atvirai – tai noras išlaikyti tam tikrą mokyklos struktūrą. Kalbant apskritai, kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir esama tik jam būdingų priežasčių.“.
Sunkmečiu, kai daug organizacijų ir įstaigų yra priverstos veržtis diržus, keliamas ir mokyklų finansavimo klausimas: mokytojai neptenkinti gaunamais atlyginimais, kai kuriose mokyklose stinga ugdymui reikalingų priemonių, perkama mažiau knygų, vadovėlių. Paklaustas apie tai, ar skiriasi valstybinių ir nevalstybinių mokyklų finansavimas V. Bacys patikino, kad jokių privilegijų ir finansavimo skirtumų nėra.
Dėl mokinių skaičiaus mokyklos turi susitarti
Apie tai, ar statuso keitimo suintensyvėjimas gali būti susijęs su mokyklų siekiu gauti didesnį finansavimą veiklai iš įvairių katalikiškų organizacijų, viceministras sakė: „Šios informacijos negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, man tai naujiena, dažniau tenka girdėti apie mokyklų stuktūros nei apie finansavimo dalykus.“
Paprašytas pakomentuoti situaciją plačiau V. Bacys sakė: „Kai man tenka susidurti su tokiais atvejais, kai mokyklos keičia savo statusą, visuomet paklausiu vadovų: jei jūs tai darote dėl vertybių, tuomet, čia ministerija kištis negali, belieka džiaugtis, kad žmonės turi tam tikras nuostatas. Svarbus klausimas, ar tokių mokyklų vadovai mato kitas to regiono mokyklas, nes vaikų sumažėjimas yra visų šalies mokyklų problema. Bet kuriuo atveju prie šios diskusijos dar bus sugrįžtama, nes egzistuoja nuostata, kad turi būti mokyklų įvairovė, tėvai turi turėti galimybę rinktis iš įvairių mokyklų, bet tokie pokyčiai neturi įvykti kitų regione esančių ugdymo įstaigų sąskaita.“
Viceministro teigimu, problemos esmė yra ta, kad regione ėmus dominuoti vienas mokyklai, gali neužtekti moksleivių kitoms: „Mokyklos turi susitarti dėl mokinių skaičiaus.“
Į klausimą, ar tokio statuso įgijimas yra savotiškas gelbėjimosi ratas mokykloms, viceministras sakė: „Galbūt ir taip, bet labai svarbu skatinti tarimosi procesą tarp mokyklų, akcentuojant mokylų tinklo išlaikymas yra lanksčios viuomenės reikalas. Žinoma, visuomet galima visus mokinius suburti į vieną mokyklą ir dirbti dviem pamainom, o kaimyninėje mokykloje turėti vos 200 mokinių, bet akivaizdu, kad tokią mokyklą išlaikyti nėra efektyvu.“
Mokyklose – 20 tūkst. moksleivių mažiau
Viceministro teigimu, net ir steigiantis katalikiškoms mokykloms, vaikai iš šeimų, kurios nėra tikinčios, taip pat galės lankyti šias mokyklas: „Pasaulinė praktika rodo, kad katalikiškos mokyklos priima moksleivius visai nesitikėdamos juos perauklėti ar tendencigai diegti savo vertybių sistemą, nes tuomet būtų doktrinacija, o ne švietimas.“
Viceministras, kalbėdamas apie mažėjantį mokinių skaičių mokyklose ir šių dienų emigracijos strautus, pateikė ne itin džiugių prognozių: „Kasmet šalies mokyklose mokinių skaičius sumažėja apie 20 tūkst. Ir tokie rodikliai bus dar apie trejus metus. Jau turime prognozes, numatančias mokinių skaičių aštuoniolikai metų: pagal šių dienų gimstamumą galime spėti kaip kis mokinių skaičius ateityje. Šiuo metu vyskta gana aktyvi migracija šalies viduje – kėlimasis į didžiuosius šalies miestus ir emigracija į užsienį. Tai, kad nemažai tėvų kartu pasiima ir savo savo vaikus rodo didesnį šeimos vertybių pagrindą, žinoma, problemų kyla įvairių, bet tai geriau, nei kad jie paliktų vaikus Lietuvoje vienus.“
Lietuvoje katalikiškų mokyklų nedaug
Lietuvos katalikiškų mokyklų asociacijos pirmininkas ir Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorius brolis jėzuitas Virgilijus Saulius kalbėdamas apie katalikiškų mokyklų situaciją Lietuvoje sakė: „Jeigu katalikiškų mokyklų skaičių lyginsime su gyventojų katalikų skaičiumi, tai šių mokyklų Lietuvoje yra labai mažai. Pavyzdžiui Šoktijoje gyventojų katalikų nėra daug, bet katalikiškos mokyklos sudaro apie 20 proc. visų šalies ugdymo įstaigų. Europos šalyse esama labai daug skirtumų.“
Pašnekovo teigimu, šiuo metu šalyje yra 35 institucijos, kurios užsiima katalikišku švietimu ir priklauso katalikiškų mokyklų asociacijai.
Į klausimą, ar darbo sąlygos katalikiškose mokyklose mokytojams ir mokiniams skiriasi nuo tų, kurios yra bendrojo lavinimo valstybinėse mokyklose, pašnekovas sakė: „Tai labai sunku palyginti, nes daug dalykų priklauso nuo pečių institucijų iniciatyvos. Valstybinės mokyklos yra linkusios sėdėti ir laukti, kol kas nors ką duos, o katalikiškos mokyklos yra ieškančios galimybių. Kalbant apie jėzuitų mokyklas: mes iš valstybės negauname didelių pinigų, kuriuos investuojame, tarkime, į pastatus, bet didžioji dalis mūsų investicijų yra iš rėmėjų lėšų, kurių labai aktyviai ieškome. Kartais katalikiškose mokyklose situacija atrodo geresnė, bet lyginti yra neteisinga vien dėl to, kad galima sėdėti rankas sudėjau ir ko nors tikėtis, arba imtis darbo patiems.“
Savivaldybės nenori katalikiškų mokyklų
Apie katališkiškų mokyklų skaičiaus Lietuvoje didėjimą pašnekovas sakė: „Lietuvoje katalikiškų mokyklų situacija nėra aiški, nes kai kurios valdžios institucijos neturi konkrečios pozicijos šiuo klausimu arba kaip tik siekia, kad mokyklos pavadinime neliktų žodžio „katalikiška“. Kai kurios šalys leidžia, kad valstybinės mokyklos būtų katalikiškos ir tame jokios problemos neįžvelgia. Kartais katalikiškomis mokyklomis tampa jau esamos mokyklos, tam tikra prasme išgrynina savo statusą. Pavyzdys galėtų būti mokykla Kretingoje, kuri priklausė dviems steigėjams – pastatų savininkė – katalikiška organizacija, o mokyklos – savivaldybės. Iškilus mokyklos identiteto klausimui ir norint išlaikyti katalikišką liniją mokyklai parankiau tapti nevalstybine ir veikti kaip katalikiškai.“
Pašnekovos teigimu, dažniausiai nauja mokykla neįsikuria, bet pasikeičia jos statusas, sudaromos naujos sutartys su vyskupijomis, savivaldybėmis.
V. Saulius teigė taip pat girdėjęs tokią nuomonę, kad mokyklos statuso pakeitimas – iš valstybinės tapimas nevalstybine katalikiška – yra vienas iš būdų išsaugoti infrastruktūrą, pedagogų darbo vietas vykstant mokyklų tinklo pertvarkai. „Apie tai daug diskutuojama viešai, bet įvertinti kiekvienos mokyklos esmines tokių pokyčių intencijas labai sunku. Tiesioginių išvadų daryti nesiryžčiau, bet mes, kaip katalikiškos mokyklos, keliame klausimą, kas yra katalikiška mokykla ir koks mokslas joje turėtų būti, nes nenorime turėti tik formalių katalikiškų mokyklų. Sunku kartais būna nuspėti, ar žmogus tam tikrus sprendimus priima iš širdies, ar dėl kokios nors vykstančios reformos.“
Dažnai tėvai, kurie ruošiasi leisti vaiką į mokyklą ar savo atžalai nori pakeisti ugdymo įstaigą, dvejoja rinkdamiesi tarp valstybinės ir katalikiškos mokyklos. Paprašytas įvardyti esminius šių ugdymo įstaigų skirtumus katalikiškų mokyklų asociacijos pirmininkas sakė: „Kiekviena institucija yra savita ir bendro kriterijaus įvertinimui nėra, bet nevalstybinėse katalikiškose mokyklose nėra pasirenkamojo dalyko – etikos, turime tik tikybą. Mūsų mokyklos programose yra daugiau sielovadai skirtų kursų, kurių neturi kitos mokyklos. Daug dėmesio skiriama vertybių formavimui, bendruomenės kūrimui, vienijame ne tik mokinius, bet siūlome specialias programas tėvams. Norime, kad mokytojai, mokiniai ir tėvai jaustųsi bendruomene ir nesiekiame, kad tai būtų koks nors konkurentų būrelis, susibėgęs į vieną vietą.“
