REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šaltojo karo metais amerikiečiai Sovietų Sąjungos atžvilgiu taikė sulaikymo strategiją, kurios tikslas buvo užkirsti kelią bet kokio pobūdžio sovietų ekspansijai karine, ekonomine ar ideologine prasme. Dabar, kad ir kaip baigtųsi Kremliaus sukeltas karas Ukrainoje, Vakarams vėl reikės ilgo laikotarpio strategijos Rusijos atžvilgiu.

Šaltojo karo metais amerikiečiai Sovietų Sąjungos atžvilgiu taikė sulaikymo strategiją, kurios tikslas buvo užkirsti kelią bet kokio pobūdžio sovietų ekspansijai karine, ekonomine ar ideologine prasme. Dabar, kad ir kaip baigtųsi Kremliaus sukeltas karas Ukrainoje, Vakarams vėl reikės ilgo laikotarpio strategijos Rusijos atžvilgiu.

REKLAMA

Kaip elgsimės su Ukrainą užpuolusia Rusija, jei karas užsitęs? Kaip elgsimės, kai jis baigsis? Kiek bendrausime? Ar prekiausime? O gal laikysime nuleistą geležinę uždangą? Ar dėsime pastangas režimo silpninimui ir šalies demokratizacijai? Į šiuos klausimus Vakarai turėtų atsakyti jau šiandien, kad būtų pasiruošę rytoj.

„Iš tikrųjų šis klausimas vienas svarbiausių ir kol kas iš europiečių pusės aš nematau atsakymo, kad jie žinotų, kokios jie nori Rusijos ir kaip nori su ja kalbėtis. Iš vienos pusės yra lietuviai, lenkai, kurie nori kaip įmanoma labiau nubausti Rusiją, sužlugdyti ją iki tokio lygio, kad ji neturėtų kito pasirinkimo kaip tik paklusti demokratizacijos siūlymams. Iš kitos pusės yra tokie, kaip vokiečiai, prancūzai, italai, kurie įsivaizduoja, kad ir koks priešininkas ar konkurentas bebūtų baisus, su juo reikia kalbėtis, reikia įsiklausyti į jo interesus, ir, atitinkamai, net ir su Rusija reikės palaikyti santykius, kai tas karas pasibaigs“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.

REKLAMA
REKLAMA

Konservatorius, europarlamentaras Andrius Kubilius sako, kad Vakarai turėtų ruoštis Rusijos demokratizavimui ir dirbti su iš šalies pabėgusia opozicija, nes netikėtai kritiniu momentu gali atsiverti galimybių langas. Kaip argumentą, kad visko gali nutikti Rusijoje, politikas paminėjo 2020 metų įvykius Baltarusijoje, kai po suklastotų prezidento rinkimų į gatves išėjo daugybė žmonių, trokštančių permainų, nors niekas nė neįsivaizdavo, kad Baltarusijoje jų tiek esama.

REKLAMA

Bet kuriuo atveju reikia pripažinti du dalykus: net ir po karo, kad ir kaip jis baigtųsi, Rusija iš žemėlapio neišnyks ir nebus nugalėta taip, kaip buvo nugalėta nacių Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais, nes Ukraina tik gina save ir neužpuls Rusijos jos pačios teritorijoje. Tai reiškia, kad Maskvai nebus įmanoma primesti taikos sąlygų.

Rusija taip pat greičiausiai po karo liks autoritarinė valstybė ir toliau kels grėsmę Europos saugumui. Režimo kaita netiki nei profesorius T. Janeliūnas, nei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė.

REKLAMA
REKLAMA

Geležinė uždanga-2

Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau daugiau nei mėnesį. Rusija tikėjosi žaibo karo, bet jis nepavyko, todėl šiuo metu Maskva koncentruosis į rytinę Ukrainos dalį ir sausumos koridorių į Krymą. Ukraina norėtų išstumti Rusijos pajėgas iš savo šalies, tačiau greitai tai neįvyks. Nors Rusijai Ukrainoje nesiseka taip, kaip ji planavo, bet rusų resursai dar nėra visiškai išeikvoti.

Tai lemia, kad labiausiai tikėtina, jog Rusijos ir Ukrainos karas tęsis dar kurį laiką, kiekvienai iš pusių pasislenkant tai į vieną, tai į kitą pusę, o net ir sutarus dėl paliaubų nėra jokių garantijų, kad rusai jų laikytųsi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vadinasi, Vakarai bus priversti tęsti sankcijas ir galbūt jas stiprinti palaipsniui atsisakant priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių. Neleisti Vakarams grįžti prie buvusio bendravimo turėtų Rusiją pažįstančios Rytų Europos valstybės ir Rusijos karių karo nusikaltimai, kurie, pavyzdžiui, buvo atskleisti Kijevo regione – Bučoje ir Irpinėje. Užsimerkti būtų tiesiog nepadoru.

Kaip pastebi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas, kartu su Rusijos karu Ukrainoje žlugo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono konceptas, esą reikia įtraukti Rusiją į vakarietiškas struktūras tam, kad ji būtų atitolinta nuo Kinijos, kuri yra strateginė ir esminė Vakarų šalių priešininkė ilguoju laikotarpiu.

REKLAMA

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, o Vakarams atsakius sankcijomis bei ginklų tiekimu Ukrainai, tarp Vakarų ir Rusijos nusileido antroji geležinė uždanga – tai natūraliai suartina Maskva ir Pekiną. Tik tiek, kad Kinija šioje poroje yra stiprioji pusė, o Rusija – silpnoji.

„Geležinė uždanga po truputėlį leidžiasi. Gal šį kartą ne geležinė, gal bus pavadinta kitaip. Realiai dabartinis Vakarų užsidarymas nuo Rusijos beveik prilygsta Šaltojo karo metui, išskyrus tai, kad dabar piliečiams nėra uždarytos sienos, bet čia dar irgi klausimas, ar pati Rusija neuždarys tų sienų. O visa kita jau iš esmės prilygsta. Diplomatinis atstovavimas mažėja, ekonominiai ryšiai trūkinėja, atsiskaitymai trūkinėja. Iš organizacijų Rusija išmetama. Geležinė uždanga leisis, tik tiek, kad situacija yra kiek kitokia ir Vakarai nebeturi to svorio, kokį turėjo Šaltojo karo metais. Ekonomine prasme yra žymiai daugiau rinkų Rusijai nei buvo Sovietų Sąjungai Šaltojo karo laikais. Ta pati Kinija, Indija, kai kurios Azijos šalys yra pakankamai prorusiškos. Jei pažiūrėsime, kaip reagavo tos šalys į konfliktą, tai jos reagavo labai atsargiai ir tas jų atsargumas susijęs su tuo, kad yra priklausomybė nuo Rusijos ginklų tiekimo“, – pastebi T. Janeliūnas.

REKLAMA

Politologas mano, kad nors šiuolaikinė geležinė uždanga nebus tokia aklina, kaip kad buvo Šaltojo karo metais, bet Rusijai gresia nusiristi į trečio pasaulio šalių lygmenį ekonominėje, technologinėje ir karinėje srityje, mat šalis bus atribota nuo pažangiausių sprendimų. Tokiu būdu labai tikėtina politinė sąjunga tarp Rusijos ir Kinijos, augs Kinijos ekonominis ir technologinis įsiskverbimas į Rusiją, o Vakarai jau turės kurti strategiją ne prieš Rusiją ir Kiniją atskirai, o prieš abi valstybes bendrai.

„Aš manau, kad Vakarai prie to prisitaikys, patys kinai irgi neskubės gelbėti Rusijos, jeigu jiems tai nebus naudinga, arba gelbės tik tiek, kiek gaus geros naudos. Po kurio laiko Vakarai labai aiškiai pamirš Rusiją ir atsigręš į Kiniją. Kinija bus artimiausių dešimtmečių priešininkas ir konkurentas, o Rusija bus toks labai erzinantis priedėlis, kuris ir toliau kels sumaištis, bet turės mažiau instrumentų daryti kažką radikalaus. Dėl to Rusijos svarba apskritai tarptautinėje sistemoje mažės“, – mano T. Janeliūnas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europa mažins priklausomybę nuo rusiškų išteklių

Rytų Europos valstybės, tokios kaip Lietuva ar Lenkija, aiškiai regi, kad Rusija net ir po karo kels grėsmę Europoje, nes paprasčiausiai liks autoritarinė su tomis pačiomis grobuoniškomis intencijomis. Ji nebus nugalėta taip, kad būtų priversta keistis iš vidaus, o visuomenės sukilimas, pasak T. Janeliūno ir M. Šešelgytės, sunkiai įsivaizduojamas.  

„Aišku, siurprizų visą laiką gali būti. Niekas nežino, kas ten vyksta Kremliaus ar kitų institucijų koridoriuose bei karinėse struktūrose. Perversmų tikimybė autoritariniuose režimuose yra pakankamai nemaža. Bet aš labai ant to nestatyčiau, o ant Rusijos visuomenės juo labiau nestatyčiau. Aš manau, kad tas autoritarinis režimas net ir po Vladimiro Putino išliks dar pakankamai ilgai, gali išlikti dešimtmečiais, todėl kažkokių optimistinių transformacijų iš Rusijos aš nelabai tikiuosi“, – sako T. Janeliūnas.

REKLAMA

„Menkai tikėtina, kad Rusija pasikeistų iš esmės, kad visuomenė sukiltų iš apačios ir nuverstų režimą. Toks scenarijus labai menkai tikėtinas. Jeigu būtų galima įsivaizduoti potencialius pokyčius, tai galbūt persistumdymus režimo viduje, bet tada nereiškia, kad Rusija yra nugalėta ar pasikeitusi, vadinasi, mes vis dar bendrausime su režimu“, – teigia M. Šešelgytė.

Jeigu režimas lieka toks pat, elgsena nesikeičia, tuomet natūraliai atrodo, kad turi keistis Vakarų elgsena Rusijos atžvilgiu. Regis, reikia palaidoti prancūzišką svajonę įtraukti Rusiją į Vakarų struktūras, reikia spausti šalies ekonomiką kuo skaudesnėmis sankcijomis, mažinti Vakarų valstybių priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių.

REKLAMA

„Kol Rusija esmingai nepakeitė savo požiūrio į pasaulį, mes neturime jokiais būdais grįžti prie įprasto bendravimo, visa strategija turi būti pastatyta ant naujos realybės, kurioje Rusija yra pavojingas priešininkas, kurio turime saugotis ir kuo labiau mažinti savo priklausomybę“, – mano Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė M. Šešelgytė.

JAV ir Jungtinė Karalystė iškart pritaikė sankcijas Rusijos naftos ir dujų eksportui, nes šios šalys menkai nuo Rusijos priklausomos. Regis, iš dalies panašūs procesai vyksta ir Europos Sąjungoje, tik lėčiau, nes ir priklausomybė didesnė. Lietuva, Latvija ir Estija paskelbė jau atsisakiusios rusiškų gamtinių dujų. Bet ne naftos. Kitos valstybės irgi juda priklausomybės mažinimo linkme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europos Komisija kovo mėnesio pradžioje pristatė pirminį planą, pagal kurį Europos Sąjunga turėtų tapti nepriklausoma nuo rusiškų dujų, naftos bei anglies tiekimo iki 2030 metų, pradedant gamtinėmis dujomis. Remiantis pirminiu sumanymu, diversifikavus tiekimą, dar iki šių metų pabaigos būtų galima sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų dviem trečdaliais.

Europos Sąjungos valstybės iš Rusijos gauna apie 45 proc. nuo visų importuojamų gamtinių dujų, apie 25 proc. naftos ir apie 45 proc. anglies, bet šie kiekiai varijuoja pagal kiekvieną valstybę skirtingai.

„Grįžtant prie pagrindinio klausimo, kaip bus bandoma su Rusija toliau gyventi, aš įsivaizduoju, kad bus padaryti gana reikšmingi sprendimai mažinti priklausomybę nuo Rusijos energetine prasme. Čia ilgalaikėje perspektyvoje labai bloga žinia Rusijai, nes vargu, ar tai bus galima atsukti atgal. „Nord Stream 2“, manau, jau yra palaidotas projektas, lenkai atsisakys „Gazprom“ artimiausiu metu, regis, nuo 2023 metų. Ukraina, aišku, ir toliau liks priklausoma“, – sako T. Janeliūnas.

REKLAMA

Tačiau šiuo atveju paradoksas tas, kad Ukraina yra energijos išteklių tranzito valstybė iš Rusijos į Europą. Kuo sėkmingiau Europa atsisakys rusiškų dujų ir naftos, tuo labiau tai pakenks ir Ukrainai, nes ši šalis vis tiek liks priklausoma ir Kremlius ją galės šantažuoti pasitelkdamas energijos išteklius. To negali labai laisvai daryti dabar, nes reikia pasiekti rinkas Europoje.

„Patiems rusams greitai pakeisti Europos rinkos nebus kaip. Nors jie turi susitarimus su Kinija dėl didelės naftos ir dujų tiekimo plėtros, bet tos galimybės yra gana ribotos techniškai. Ten tokiais atstumais labai greitai naujų dujotiekių ar naftotiekių nenutiesi“, – priduria politologas T. Janeliūnas.  

REKLAMA

Kaip pašalinti Rusijos grėsmę visiems laikams?

Vis tik europarlamentaras, buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius pastebi, kad svarstymuose, ką daryti su Rusija, beveik niekas nepaliečia klausimo, kaip visiems laikams pašalinti Rusijos grėsmę Europai. Šiuo metu atrodo, kad Vakarai šiek tiek kosėdami eina atsiribojimo nuo Rusijos link, kas irgi yra gerai. Bet to, anot politiko, nepakanka.

„Ko trūksta visose diskusijose, kad reikia ne tik Rusiją atgrasinti, ne tik išmokti tinkamai nuo jos gintis, bet Europos Sąjunga turi galvoti ir apie tai, kaip šią grėsmę apskritai pašalinti. Ir pašalinti reikia ne išbraukiant Rusiją iš žemėlapio, bet padedant Rusijos žmonėms siekti transformacijos pačioje Rusijoje. Nes autoritarinės Rusijos grėsmė visada liks, jeigu Rusija nesikeis. Ilgalaikis sprendimas, kaip Europai nebeturėti Rusijos grėsmės, tai demokratijos Rusijoje įsitvirtinimas. Apie tai, mano manymu, reikia žymiai daugiau kalbėti, svarstyti, tartis su Rusijos opozicijos žmonėmis. Jų nemažai yra pabėgę iš Rusijos, reikia išmokti su jais dirbti, reikia sugebėti siųsti aiškias žinias Rusijos žmonėms. Čia laukia didelis politinis ir geopolitinis darbas, kurio nereikia užmiršti ir nereikia galvoti, kad Rusijai visą laiką lemta būti su tokiais kaip kad V. Putinas“, – pasakoja A. Kubilius.  

REKLAMA
REKLAMA

Pasak pašnekovo, buvo neįtikėtina, kai 2020 metų rugpjūtį žmonės Baltarusijoje taip vieningai išėjo ginti demokratijos. Juk atrodė, kad Baltarusija yra tarsi demokratinių procesų nematęs užkampis. Ir nors Aliaksandras Lukašenka didžiulėmis smurto pastangomis išsilaikė, bet tai įrodo, kad net visiškai autoritarinėse valstybėse gali subręsti laisvę mylinčių žmonių minios.

„Man tai įrodymas, kad ir apie Rusijos transformaciją mes negalime kalbėti taip, tarsi tai tik tolimo horizonto reikalas. Įvykiai gali pasisukti labai greitai. O vienas iš faktorių gali būti šio karo pasekmės“, – pastebi politikas.

„Jeigu iš tiesų šis karas V. Putinui bus visiška nesėkmė (jis jau atsitraukė nuo Kyjivo ir nuo kitur, nes nieko negalėjo ten pasiekti), tai klausimas, kuo visa tai baigsis jam pačiam darosi vis aktualesnis. Čia sunku prognozuoti. Bet netgi ir Joe Bideno Varšuvoje pasakyta frazė, kad V. Putinas negali būti Rusijos vadovu, yra labai charakteringa. J. Bidenas labai aiškiai formuluoja doktriną, kad vienas iš tikslų gali būti pokyčiai pačioje Rusijoje. Aš nesiimu spėlioti, kas įvyks, bet mes tokios galimybės negalime atmesti ir turime tam skirti strateginio dėmesio“, – teigia A. Kubilius.

Kitaip tariant, A. Kubilius norėtų, kad Vakarų valstybės turėtų aiškią strategiją Rusijos atžvilgiu ir nepaliktų visko savieigai, kaip kad paliko Rytų partnerystės regioną. Rytų partnerystės programai priklauso Ukraina, Baltarusija, Moldova, Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas, tačiau pastaruoju metu šis formatas yra praradęs savo pirminę prasmę.

REKLAMA

„Mano manymu, Europos Sąjunga darė didelę klaidą, nes šį regioną paliko stagnacijai, savieigai ir tai galbūt paskatino V. Putiną galvoti, kad jis turi galimybių toje pačioje Ukrainoje siekti savo interesų, esą Vakarai jo nestabdys, nes su integracija Europos Sąjunga niekur nepajudama“, – sako politikas.

Šiuo metu derantis Rusijai ir Ukrainai galvojama apie tai, kad Ukraina galėtų atsisakyti siekio tapti NATO nare mainais į Vakarų valstybių saugumo garantijas, tačiau Rusija nesipriešintų jos narystei Europos Sąjungoje. Panašiai Suomija yra Europos Sąjungos narė, tačiau nėra prisijungusi prie NATO, nors itin glaudžiai bendradarbiauja su Aljansu.

Pasak A. Kubiliaus, jeigu ilguoju laikotarpiu pavyktų integruoti Ukrainą į Europos Sąjungą, tai būtų tarsi pavyzdys Rusijos žmonėms siekti demokratijos bei gerai veikiančios valstybės. Tik problema, kad šiame kare Rusija nebus parklupdyta, todėl režimo žlugimo tikėtis sunku.

Tačiau politikas teigia, kad daug kas priklauso ir nuo Vakarų. Jeigu Vakarai pasirinktų tiekti Ukrainai dar daugiau ginkluotės, ir ne tik gynybinės, bet ir puolamosios, tai karo lauke reikalai judėtų greičiau Rusijos nenaudai. Kitas dalykas, kad jeigu Vakarai neatidėliodami uždraustų Rusijos naftos ir dujų importą, tai Vakarų ekonomikų augimas šiek tiek sumažėtų, bet tai turėtų kur kas skaudesnį poveikį Rusijai.

REKLAMA

„Tai galėtų būti tas faktorius, kuris priverstų Rusiją pripažinti, kad ji pralaimėjo karą prieš Ukrainą ir sankcijų karą prieš Vakarus. Kokios būtų pasekmės V. Putino režimui, galima tik spėlioti. Bet, kaip jau sakiau, nebūčiau nustebęs, kad nepaisant apklausų, esą rusai remia karą ir V. Putiną, pasirodytų, jog taip nėra. Lygiai taip pat apklausos rodydavo, kad baltarusiai remia A. Lukešenką“, – sako A. Kubilius.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas kiek skeptiškai vertino galimybes ilguoju laikotarpiu demokratizuoti Rusiją, nes šioje šalyje buvo visiškai sunaikinta opozicija.

„Skeptiškai į tai žiūrėčiau. Net jeigu žmonės neigiamai vertina karą Ukrainoje ar V. Putiną, bet jie neturi užsiauginę stiprių opozicijos lyderių. O be jų, net ir didelės protestuojančių žmonių masės labai išskydusios, jas galima nesunkiai išskaidyti taikant prievartą. Rusijoje šita galimybė yra keleriopai didesnė nei buvo Baltarusijoje. Rusai viską matė, viską registravo, dėjosi į galvas ir dabar užspaudžia net pačius minimaliausius protesto bandymus. Tai rodo, kad Kremlius tikrai neleis tikrai susiformuoti jokioms didesnėms masėms. Ir nebus jokių demokratizacijos galimybių iš visuomenės pusės, jeigu nebus stiprių lyderių. Arba jeigu nebus iš paties režimo atskylančių lyderių, gal net su kariniais pajėgumais. Šituo atveju tada taip. Jeigu tą masę kažkas pasiruošęs ginti, ją galima nukreipti prieš režimą. Bet jei nėra lyderių, nėra pasiryžusių naudoti jėgos arba gintis jėga, tai agresyvus represinis režimas turi visas priemones tą beformę masę išskaidyti ir ištirpdyti propagandoje“, – mano profesorius.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė M. Šešelgytė atkreipė dėmesį, kad Vakarai jau dėjo pastangas, prekiavo su Rusija, siekė įtraukti ją į visas struktūras, bet strategija žlugo. Norint demokratizuoti tokią šalį, reiktų labai daug ir ilgai dirbti su visuomene, o dabar tai bus dar sunkiau, nes leidžiasi geležinė uždanga. Sankcijos paprastai režimo nepakeičia ir visuomenės netransformuoja, tik didina ginkluoto konflikto kainą.

Kokia gėda, kad LIETUVOJE yra tokių kaimiečių-daunų..
Ar žinai, kad priimtas įstatymas tokiems šlovinantiems karą invalidams kelti baudžiamąją bylą, o tokio nevisprovio tapatybę greitai nustato
Jau bandėme nešti demokratiją į Afganistaną, Libiją ir kit. šalis. Kiekviena šalis turi savo papročius, tikėjimą, tradicijas. Kitos šalys bandė atiminėti vaikus iš laukinių genčių ir auklėti juos civilizuotose šeimose. Niekam nieko neišėjo. Visi žmonės skirtingi, istorijos skirtingos, vieno recepto nėra. Iki demokratijos reikia priaugti, o ir ją daugelis supranta skirtingai.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų