Anot jo, valdžia dažnai nesuvokia informacinių technologijų poveikio, todėl daro klaidų, o politikai, tokie kaip A. Brokas, tampa patogiais taikiniais.
Istorijos mokslų daktaras įvertino, kad žmogų, tokį kaip A. Broką, galima teisiškai kaltinti tik už įstatymų įrodytą nusikaltimą, o ne už priklausymą religinei grupei ar sektai, kurios Lietuvoje veikia legaliai.
„Pirmiausia – ar jis padarė nusikaltimą? Jeigu žmogus yra nusikaltėlis pagal įstatymus, jis turėtų sėdėti kalėjime arba būti suvaržytas.
Jeigu ne – vadinasi, tai tik kažkieno bobutės pasakojimai, kad jis scientologas ar dar kas nors.
Lietuvoje veikia įvairios sektos ir bažnyčios visiškai legaliai. Jehovos liudytojai, pavyzdžiui, renkasi sekmadieniais, ir nieko dėl to neatsitinka“, – dalijosi jis.
Sektos narys gali būti lengvas taikinys jį pažeminti
B. Ivanovas pastebėjo, jog žmogų, vadinimą sektos nariu, yra lengva pažeminti ir diskredituoti, o tokį persekiojimą dažnai taiko autoritariniai režimai, siekdami kontroliuoti ir bausti tikinčiuosius.
„Kovoti su sektomis labai mėgsta tokie režimai kaip Vladimiro Putino Rusija.
Priminsiu, kad totalitariniai režimai – nacistinė Vokietija, fašistinė Italija, stalininė Sovietų Sąjunga – persekiodavo Jehovos liudytojus, adventistus, anabaptistus ir kitus tikinčiuosius. Juos sodindavo į kalėjimus ar siųsdavo į koncentracijos stovyklas.
Taigi pasakyti, kad „jis iš sektos“, labai lengva – tai žmogaus stigmatizavimas, siekiant jį diskredituoti“, – įvardijo jis.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai tikėti, kol nepažeidžia įstatymų, todėl žmonės neturėtų būti teisiami ar kritikuojami dėl jų tikėjimo, nes tai subjektyvios nuomonės, o ne nusikaltimas.
„Reikia žiūrėti konkrečiai – kuo tas žmogus užsiima. Ar jis pažeidė įstatymus? Lietuvoje deklaruojama sąžinės laisvė – konstitucinė bazinė norma.
Žmogus gali tikėti net ir makaronų monstru, jei nori. Čia, kaip ir sakiau, viskas primena premjerės Ingos Ruginienės rankinuko istoriją, tik su kitu turiniu.
Jei žmogus nusikaltėlis – tegu tuo užsiima prokuratūra, o jei ne, tai tik kieno nors nuomonė apie jo tikėjimą“, – komentavo jis.
Žmogaus kritikavimas dėl jo sprendimų ir tikėjimo pasirinkimo yra neteisingas
Politologas sakė, jog kritikavimas ir kaltinimas žmogaus dėl jo tikėjimo yra neteisingas ir pažeidžia pagrindinę žmogaus teisę į sąžinės bei religijos laisvę, kurią užtikrina Lietuvos Konstitucija.
„Tai kultūrinis recidyvas – galbūt kažkam tiesiog nepatinka jo pažiūros.
Bet jei Lietuvoje legaliai veikia įvairios religijos, tai priekaištauti žmogui dėl jo tikėjimo – negalima.
Konstitucijoje, pirmajame skyriuje, aiškiai įtvirtinta sąžinės laisvė – prigimtinė žmogaus teisė.
Tad tie, kurie be jokio nusikaltimo priekaištauja žmogui dėl jo tikėjimo, iš esmės pažeidžia fundamentalias žmogaus teises, numatytas tiek Aristotelio filosofijoje, tiek Lietuvos Konstitucijoje“, – kalbėjo B. Ivanovas.
Ekspertas sako, kad opozicija ir jai artimos grupės vykdo informacinę kampaniją prieš Vyriausybę, siekdamos ją diskredituoti ir trukdyti jos darbui.
„<...> Vyksta plataus masto Vyriausybės darbo informacinio sabotažo kampanija, organizuota vadinamosios opozicijos ir su ja susijusių struktūrų.
Pavyzdžiui, ponas Stano neslepia savo politinių pažiūrų, kaip ir kiti veikėjai, tapę įvairių įstaigų vadovais, konservatorių valdymo metu“, – sakė jis.
Valdžia nesupranta, kaip veikia informacinės technologijos
Pasak politologo, valdžia nesupranta informacinių technologijų poveikio, dėl to daro klaidas valdymo sprendimuose. Tiesa, žmonės vengia eiti į valdžią, nes viešojoje erdvėje politikai dažnai sulaukia puolimo ir paniekinimo.
„Šiuolaikinė valdžia <...> neturi supratimo apie tai, kaip veikia informacinės technologijos, todėl visiškai neturi imuniteto jų poveikiui.
Po tokių dalykų kaip pensijų sistemos „Lohotrono reforma“, bandymai keisti „Igničio“ ar kitų projektų veiklą, visa tai, be abejo, tęsiasi.
Lietuvoje žmonės nuodėmingi, o į valdžią eiti beveik niekas nenori, nes kiekvienas bus išvoliojamas purve, sutrintas ir sumindžiotas. Todėl turime, ką turime“, – akcentavo pašnekovas.
Anot B. Ivanovo, silpni politikai pasiduoda, o stiprūs, tokie kaip Ingrida Šimonytė, išlaiko tvirtumą ir toliau dirba nepaisydami spaudimo.
„Užduotis griauti Vyriausybės reputaciją nėra sudėtinga, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip valdžia į tai reaguoja. Jei jie per daug pergyvena, reikėtų tiesiog atsistoti ir išeiti.
O jeigu turi politinį stuburą, kaip I. Šimonytė, gali pasakyti: „Eikit jūs į rinkimus po trejų metų“ – ir dirbti toliau“, – kalbėjo istorijos mokslų daktaras.
Anot B. Iavonvo, artimiausiu metu galėsime matyti valstybės diskreditaciją, nes informacinės kampanijos prieš valdžią kenkia visai šaliai.
Ivanovas: Lietuvoje vyksta neapykantos ir susiskaldymo kelias
Lietuvoje vyksta valstybės menkinimas ir visuomenės skaldymas, politologo nuomone, ir tai yra naudinga priešams, nes toks neapykantos kelias gali vesti šalį nuo demokratijos link atsilikimo.
„Tai to paties kūno ir kraujo klausimas. Šiuo metu vyksta gana negatyvus valstybės diskreditavimo ir visuomenės skaidymo darbas, kuriuo, manau, labai džiaugiasi Lukašenka ir Rusijos agentai.
Kuo daugiau purvo, skaldymosi ir neapykantos Lietuvoje – tuo jiems geriau.
Mes einame ne Suomijos, ne socialinio susitarimo, o, kaip sakė Vytautas Kavolis [sociologas – red. pastaba], baudžiavinės sąmonės keliu.
Ir, atrodo, istorijos paraštėse ten ir atsidursime“, – apie susiskaldymą visuomenėje samprotavo jis.
Brokas teigia pats pasisiūlęs būti kultūros viceministru
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad A. Brokas sako pats pasisiūlęs premjerės komandai būti kultūros viceministru.
Visuomenėje svarstyta, jog politikas į šias pareigas deleguotas „Nemuno aušros“. Pastarosios buvimui Kultūros ministerijoje priešinasi kultūros bendruomenė.
„Aš bendravau su premjerės komanda ir pasiūliau savo kandidatūrą, – LRT trečiadienį sakė viceministras. – Aš tiesiog pasiūliau kaip variantą, mane pakvietė susitikti, susitikimo metu pristačiau savo kompetencijas ir tada, kaip ir turbūt kiti kandidatai, laukėme kvietimo, ir to kvietimo aš sulaukiau.“
Politikas teigė kalbėjęs su premjerės patarėju Tadu Vinokuru. Jis sakė pažįstantis „aušriečių“ lyderį Remigijų Žemaitaitį „iš kažkokio bendro lauko“, tačiau galimu įsitraukimu į kultūros politikos formavimą susidomėjęs kultūrininkams ėmus protestuoti.
„Į patį procesą įsitraukiau, kai pamačiau, kad yra vienijamas kultūros bendruomenės balsas“, – teigė A. Brokas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
