Lapkričio 4 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvyks Maskvos akademinio A. Čechovo vardo teatro spektaklis „Vasa Železnova". Šiuo spektakliu po metų pertraukos į sostinę sugrįžta festivalis „Auksinė kaukė Vilniuje", rengiama drauge su prestižiškiausiu Rusijos teatro festivaliu „Auksinė kaukė" ir Lietuvos rusų dramos teatru.
Net keturioms „Auksinės kaukės" premijoms (geriausias didelės formos spektaklis, geriausias režisieriaus ir dailininko darbas, geriausias moters vaidmuo) nominuoto spektaklio „Vasa Železnova" režisierius Levas Erenburgas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš „Auksine kauke" apdovanoto Magnitogorsko teatro spektaklio pagal A. Ostrovskį „Audra", kuris buvo parodytas pirmojo festivalio „Auksinė kaukė Vilniuje" metu 2009 metais. Šį kartą jis drąsiai, neįprastai ir išradingai interpretuoja Maksimo Gorkio pjesę „Vasa Železnova". Ne šiaip sau kritikai juokauja, kad pas šį režisierių aktoriai patenka kaip į gydytojo priimamąjį, mat paraleliai teatro mokslams Erenburgas yra baigęs ir medicinos kolegiją, tad teatrinę medžiagą visada nagrinėja chirurgiškai – be skupulų ir giliai. Apie „Vasos Železnovos pasirinkimą režisierius sako: „Tai viena iš tų pjesių, kurios mane iš tikrųjų domina. Daug kas niekina Gorkį, o man jis patinka. Kadaise jis buvo nepelnytai išaukštintas kaip asmenybė ir kaip menininkas. O vėliau gero tono ženklu tapo jį žeminti. Bet man atrodo, kad Gorkio pjesėse, nepaisant visų jose pasitaikančių stiliaus ir kalbos netikslumų, labai daug „pastatyta“ ant turinio lygmens. Ant jausmų ir jausmingumo lygmens".
Spektaklyje Volgos garlaivių verslo valdytojos Vasos Borisovnos Železnovos namas erdvus ir tuštokas, sienų jame apskritai nėra, šviesos kerta erdvę kiaurai, o dailios juodos kolonos remia ne lubas, o tuštumą. Ne namas, o laivas: tam tikrą akimirką kolonos tampa kaminais, leidžiančiais dūmus ir gaudžiančiais, o pakyla vis labiau primena denį. Gorkio pjesė pasakoja apie dramatišką šeimyninių aistrų ir dalykinių interesų susidūrimą. Tačiau atrodo, kad režisierių mažiausiai domina „kapitalizmo raidos Rusijoje“ tematika. O štai pati Rusija – net labai domina. Tiksliau, rusiška šeima, vietiniai charakteriai ir savitas gyvenimo būdas – palaidas, nuodėmingas, apgirtęs, neprotingas.
Svarbiausia spektaklio sėkmės priežastis ir didžiausias „nervas“ – garsios rusų aktorės Marinos Golub atliekamas Vasos vaidmuo. Jos kuriamai herojei tenka būti įvairialypei, ir aktorė šiuos pasikeitimus pateisina, nepaversdama Vasos nei permaininga isterike, nei apsukria klastūne. Marinai Golub pavyko sukurti iš tiesų talpų Vasos Železnovos paveikslą – čia ji nuolat triūsianti šneki tetulė, čia nuo nepakeliamos naštos mirtinai nuvargusi moteris, čia geležinė namų valdytoja. Nesiseka Vasai tik vienas dalykas – būti laiminga.
Iš pirmo žvilgsnio komiško spektaklio tragizmą atskleidžia visi Maskvos dailės teatro aktoriai, kuriantys aiškius, kartais grubius, bet kartais iki poezijos užaugančius paveikslus, kurie jį paverčia ne tik namų šeimininkės Vasos, bet ir paties žmogiškumo niūriomis įkapėmis.
