REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie globalizacijos keliamą pavojų mūsų tapatybei. Valstybiniuose mokslo, švietimo, kultūros politikos dokumentuose pabrėžiamas uždavinys - tautos tapatybę saugoti, ginti. Bet kas yra toji lietuviškoji tapatybė? Gal galėtume klausti dar radikaliau: ar turime ką saugoti, ar turime ką prarasti? Su kuo mes, dabarties lietuviai, tapatinamės ar norime tapatintis?

REKLAMA
REKLAMA

Tokie klausimai aistringai svarstyti XX amžiaus pirmojoje pusėje. Per visą tuometinės nepriklausomybės dvidešimtmetį ginčytasi, kas sudaro “lietuviškąją individualybę”, kokios jos stiprybės ir silpnybės, kaip ją reikėtų “taisyti”, tobulinti, kurti. 1919 metais Stasio Šalkauskio pradėta diskusija tęsta ir išeivijoje. Juozas Girnius išskyrė Rūpintojėlį ir Vytį kaip svarbiausius “lietuvio dvasios simbolius”, teigdamas, kad “mažosios tautos gali gyventi tik idealistiniu kovos, tegu ir tragiškos nusiteikimu”. Vytautas Kavolis tradicinius tapatybės svarstymus pakreipė nauja linkme, klausdamas: kas yra lietuviškasis sąmoningumas, kaip kito istorijoje jo trajektorijos, koks jis mums reikalingas šiandien?

REKLAMA

Atrodo, kad šie klausimai rūpėjo mums ir Sąjūdžio laikais. Jie aptarinėti to meto nepriklausomoje spaudoje: “Sietynas” net atnaujino šiai temai skirtą prieškarinę “Naujosios Romuvos” anketą. Tačiau per trylika nepriklausomybės metų taip ir nebūta rimtesnių mėginimų Lietuvos tapatybę nusakyti, įvardyti. Ką jau šnekėti apie pastangas ją kritiškai vertinti ar radikaliau suabejoti ligšioliniais jos nusakymais.

Tiesa, paskutiniame, šeštajame, šių metų “Kultūros barų” numeryje pasirodę Irenos Eglės Laumenskaitės, Almanto Samalavičiaus tekstai, kaip ir “Omni Laike” neseniai paskelbtas Virginijaus Savukyno straipsnis “Trumpa istorija apie tai, kaip Europa gali išgelbėti mūsų tautinį tapatumą” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_103667), vėl mėgina Lietuvos tapatybės temą aktualizuoti, aptarti ją nauju žvilgsniu.

REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto išlieka įspūdis, kad mes vengiame bent kiek skvarbiau save kaip bendruomenę ar visuomenę analizuoti, save įvardyti. Gal tai tiesiog atgyvenę ir nebereikalingi rūpesčiai? Bet Europos intelektualai šiandien diskutuoja, rašo knygas apie Europos tapatybę, apie jos ir tautinių tapatybių santykius.

Gal nujaučiame, kad tai, kas sudaro dabartinę mūsų savastį ar mūsų sąmoningumo kontūrus, yra per daug trapu, pažeidžiama, kad bet koks analitinis mūsų tapatybės lukštenimas paliktų mus pasaulyje apgailėtinai nuogus. Gal iki šiol tebėra taip, kaip “Sietynui” 1988 metais tikino Donatas Sauka: “mūsų savimonė dar vos vos formuojasi. O kol kas tik liejasi emocijos”. Gal teisus Sigitas Geda, dar 1990 metais tame pačiame “Sietyne” tvirtinęs, kad mūsų kultūra, mūsų kultūros perlai, sykiu ir mūsų tapatybė yra išauginti vergovės, kad mus iki šiol ženklina “ypatinga apleistis, prislėgtis, baimė, galop - į pačius kaulų čiulpus įsigėrusi melancholija, kaip galutinė visų šių savybių esencija”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal tas sunkiai nusakomas lietuviškas graudulys ir sudaro mūsų plevenančią tapatybę? Ir visos pastangos ją racionaliai ištirti, dekonstruoti yra iš anksto pamerktos? Kaip ten kalbėta apie plačią rusų sielą?

Gal kitiems šiandien galėtume atsakyti taip, kaip prieš karą Europai kalbėjo ispanas Miguelis de Unamuno: mes - reakcionieriai ir kontrreformatoriai, mes nesukūrėme reikšmingų filosofinių teorijų ir visuomeninių institucijų, bet mes po savęs paliekame žmonių sielas, mūsų šventoji Teresė yra verta bet kurio instituto, bet kurios “Grynojo proto kritikos”.

REKLAMA

“Ei, jūs, europiečiai, - galėtume išrėkti ir mes, - nė nemėginkite mūsų perprasti, nes mes patys nežinome, kas esą: tiesiog žiūrėkite į Viliaus Orvido sutįstus akmenis, klausykitės Jono Meko armonikos, Juozo Erlicko dainų ir tylėkite”.

Turbūt toks atsakymas būtų nuoširdus. Bet ar pakankamas? “Ei, jūs, lietuviai, - galėtų kas riktelėti mums, - mes žinom, kad jūs graudūs iš prigimties, bet tapatybė yra ne tik paveldima, bet ir kuriama, tad pasakykite, kuo jūs siekiate būti, su kuo norite tapatintis.” Pagaliau mūsų gali pagrįstai pasiteirauti, ar turime šiandien mus, kaip lietuvius, jungiančių kultūros tekstų, mitų ir simbolių. Mus net gali ištyrinėti, apklausti ir nustatyti, kokių dalykų mūsų galvose esama.

REKLAMA

Štai 1991 ir 1992 metais tuometinio Filosofijos ir sociologijos instituto atlikti lietuvių istorinės sąmonės tyrimai išryškino pagrindinius tautos istorijos herojus. Vytautas Didysis ir Antanas Smetona pasirodo esą svarbiausi mūsų “tautinio tapatumo simboliai”: su jais mes siejome ne tik valstybės nepriklausomybę, bet ir pageidaujamą tvirtą tvarką. Įdomu tai, kad tautinių herojų sąraše Tarybų Lietuvos statytojas Antanas Sniečkus aplenkė Maironį - romantinio Lietuvos mito autorių.

Tiesa, nesena kultūros mėnraščių skaitytojų apklausa rodo, kad didžiausiais praėjusio amžiaus rašytojais laikome Maironį, Bernardą Brazdžionį ir Justiną Marcinkevičių - poetus, “vedusius tautą” ir kryptingai kūrusius bendruomenę telkiančius, jungiančius tekstus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas klausimas: ar mūsų istoriniai simboliai ir mitai, praėjusio šimtmečio bendrieji tekstai šiuo metu yra pakankamai gyvi, ar jie gali mums padėti įsitvirtinti dabartyje, ar jie skatina projektuoti bendrą ateitį? Gal teisus Virginijus Savukynas, tikinantis, kad savo tapatybę mums gali tekti iš naujo sukurti ar perkurti naujoje europinėje erdvėje (http://www.omni.lt/index.php?base/z_1036670?

Juk iš tikrųjų, ar sentimentalioji mūsų tapatybė mus bent kiek tvirčiau sieja su atkurtąja valstybe? Ar mūsų visuomenė turi pilietinį identitetą? Į šiuos klausimus vargiai įmanoma atsakyti vienareikšmiškai: demokratinėmis institucijomis nepasitikime, išsisukinėjimą nuo tarnystės kariuomenėje laikome savaime suprantamu, beveik padoriu dalyku.

REKLAMA

Beje, būtent pilietinė, laisvo, savarankiško lietuvio tapatybė dar prieškaryje kėlė didžiausią rūpestį Stasiui Šalkauskiui. 1939 metais rašydamas “Naujajai Romuvai”, jis sielojosi, kad per nepriklausomybės metus taip ir nebuvo įveiktas “nelaisvo lietuvio tipas”, kad lietuvio pasyvumas ir servilizmas A. Smetonos režimo sąlygomis rado palankiausią dirvą ir stiprėjo. S. Šalkauskio perspėjimu, jei kultūros priemonėmis nebus keičiama priklausomybės sąlygomis susiformavusi lietuviškoji tapatybė, “tautinė katastrofa bus mums visai neišvengiama”: “dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui ir nuo visiško žlugimo”.

REKLAMA

Po pusės šimtmečio, 1989-aisiais, rašydamas “Sietynui”, Algirdas Julius Greimas pripažįsta: “Visiškai pritariu Stasio Šalkauskio aptarimams. Keistas, susimąstymo vertas reiškinys: kodėl, per 50 metų, jie nepaseno? Kodėl, su visai skirtingomis premisomis, jiems pritariu?”

Gal šiandien apie Lietuvos tapatybę turėtume kalbėti taip pat, kaip apie Europos tapatybę kalba prancūzų filosofas Remi Brague. Pasak jo, europiečių tiesiog nėra, jais negalime gimti, bet mes galime ugdyti save, kad europiečiais taptume. Europietiškumas nėra paveldimas: jis įgyjamas. Jis - ne šilta vietelė, kurioje galime prisiglausti, bet nuolatinis kultūros žygis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokiai nuostatai atitaria ir Almanto Samalavičiaus primintas filosofas bei sociologas Zygmuntas Baumanas, raginantis tapatumą suvokti ne kaip paveldėtą ar vienąkart įgytą dalyką, bet kaip nuolatinį tapatinimosi procesą.

Beje, labai panašiai savo patirtį yra nusakęs Vytautas Kavolis: “išeivijoje atsidūrusiai manajai kartai savojo lietuviškumo turinį reikėjo atrasti kaip kokį nežinomą žemyną, tuštokus tautinės tapatybės rėmus pripildant savo pačių iš įvairių šaltinių, dažnai atsitiktinai sugraibstytais istorijos ir dabarties fragmentais. Mes nieko, kas mums būtų reikšminga, neturėjome paveldėję ir nematėme aplink save, viską turėjome patys surasti ir sukraustyti nuomojamon mūsų sielų erdvėn”.

REKLAMA

Tapatybė kurtina ne siekiant atrodyti ar pasirodyti, bet siekiant būti. “Būti lietuviu mums reiškė būti kritišku, visų pirma sau patiems. […] Mums rūpėjo ne pasaulyje paskleisti geriausią galimą nuomonę apie save, bet atlaikyti savo pačių kritinį sprendimą”, - teigė V. Kavolis “Sietynui” 1988-aisiais.

Jau kitas klausimas: ar tokia “šalta aistra”, būdinga nepriklausomiesiems, gali būti pakeliama šiandieninei lietuvių visuomenei? Ar šiuolaikinė Lietuvos tapatybė gali būti kuriama be mitų ir simbolių šilumos?

Ir pagaliau paskutinis klausimas, keltinas galimoms diskusijoms lietuviškosios tapatybės tema: ar mūsų tapatybės saugojimas ir kūrimas, kaip bendras projektas, šiais laikais dar įmanomas? Ar išvis įmanomi bendri, visuomenę “surišantys”, laike ir erdvėje įšaknijantys projektai globalizacijos ištiktame pasaulyje? Pasaulyje, kuriame, pasak Z. Baumano, viskas slysta iš rankų, kuriame mūsų gyvenimas vis labiau tampa virtine epizodų, higieniškai atskirtų nuo praeities ir ateities.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų