vytautas kavolis

Alantoje vykstančiame 19-jame Santaros-Šviesos suvažiavime sveikinimo kalbą sakydamas prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo: „Tie, kuriems rūpi kasdiena, žmogus, visuomenė ir pati valstybė. Sveikinu suvažiavimą ir džiaugiuosi, kad jis reprezentuoja daug mums svarbių dalykų. Prieš 58 metus mintis, pasėta už Lietuvos ribų... Jau 19 kartą susirenkam čia, svarstom, bandom įžvelgti problemas. Esame čia, nes mums rūpi, gyvename aiškiais savo tikslais, stengiamės ieškoti kelio.

Per praėjusią knygų mugę be džiaugsmingų nuolaidų ir knygų pardavimų bei renginių, kuriuos lankant kartais nebelikdavo laiko parūkyti ir dar dažniau – vietos patogiai įsitaisyti tarp publikos, pasisakė daug rimtų kalbėtojų, bet du žmonės, du profesoriai, net jeigu jiedu šnekėjo skirtingu metu ir skirtingose salėse, kažkodėl pavadintose penketu ir kitu skaičiumi po taško, taigi tiedu profesoriai nematomai ir nejučiomis buvo sujungti tos pačios nuotaikos, minties polėkio ir linijos, panašių įžvalg...

Minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį vis dažniau kalbame apie šv. Brunoną. Bet ar, apmąstant mūsų valstybės gyvenimą, ši misija yra svarbesnė nei garbingi tūkstantinės Lietuvos istorijos ir kultūros raidos puslapiai: mįslingas pagonybės palikimas, šimtmečius trukusi kova su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos jungtinės valstybės praeitis, kultūros, mokslo pasiekimai Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpiu, tautinis atgimimas, sukilimai prieš pavergė...

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse intelektualai nebuvo ir nėra mėgstama socialinė kategorija. Net terminas „intelektualai“, tiesą sakant, mūsuose nėra rimtai įsitvirtinęs.

Antanas Kulakauskas taikliai pastebėjo, kad sunku suvešėti demokratijai šalyje, kurioje akivaizdžiai trūksta pačių demokratų. Mūsų politikos didžiojoje scenoje iš tikrųjų demokratiškų politikų, kurie demokratiją suvokia ne kaip 50% plius vienas ir daugumos diktatą, o kaip savivaldą, realios galios atidavimą visuomenei ir platų visuomenės įtraukimą į politinių sprendimų priėmimą, yra tiek nedaug, kad juos galima nesunkiai suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.

Demagogas antikinėje Graikijoje buvo apibrėžiamas kaip minios vedlys. Skirtingai nuo viskuo abejojančio ir sąžiningoje diskusijoje tiesos ieškančio filosofo, demagogas buvo nusitaikęs tik į rezultatą, kurio esmė buvo visada ta pati – priversti minią patikėti savo tiesa, nors jei ir pats demagogas dažniausiai ja netikėdavo nė per nago juodymą.

Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.

Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.