Laikraščiuose, televizijos laidose kartkartėmis pasirodo straipsniai, reportažai apie skriaudžiamas, mušamas moteris, apie smurtą prieš moteris. O kiek neaprašytų atvejų? Ir visa tai verčia kelti klausimą - kodėl? Kodėl pakyla vyro ranka prieš moterį?
Aiškinama įvairiai - išsilavinimo, vidinės kultūros stoka ir t.t. Tačiau yra ir kitas aspektas - tai mūsų visuomenėje egzistuojantys stereotipai, mūsų visuomenėje egzistuojančios nuostatos, kurios pateisina smurtą prieš moteris.
Mes žinome, kad žmonijos istorija - tai smurto istorija. Ko mokomės mokykloje, jei ne įvykusių karų datų? Tačiau akivaizdus ir kitas dalykas - kiekvienas smurtautojas nesijaučiau smurtaująs. Kiekvienas smurtautojas turi pateisinimą savo veiksmams. Patys žiauriausi XX amžiaus nusikaltimai vyko vardan gėrio ir žmogiškumo. Įvairios paklaikusios ideologijos ir demagogija pateisino didžiausius nusikaltimus.
Tokie pat mechanizmai veikia ir kasdieniame gyvenime. Gryno smurto pasitaiko labai mažai. Daug pavojingesnis, sunkiau išgyvendinamas yra "pateisinamas" smurtas. Kitaip tariant, tas smurtas, kurį nevalingai įteisina mūsų kultūra, mūsų visuomenėje egzistuojančios nuostatos. Svarbiausia tai, kad daugelis tokių stereotipų, nuostatų iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai "nepavojingos", "normalios". Kartais net sunku įžvelgti ryšį tarp tam tikrų nusistovėjusių nuomonių ir smurtą pateisinančių mechanizmų. Tačiau būtent tai ir daro smurtą sunkiai išgujamą iš mūsų realybės. Trumpai norėčiau pakalbėti apie vieną iš smurtą pateisinančių prieš moteris mechanizmų. Jis susijęs su "pavojingos moters" įvaizdžiu.
Viename "Stiliaus" numeryje skaitau kažkokio lietuvio vyriškio samprotavimus apie moterį: "Man baisoka, kai moteris visa atsiduoda darbui, pamiršta šeimą. Tokia moteris man atrodo nepatikima". Taigi nusprendusi siekti karjeros moteris yra "nepatikima", todėl ir pavojinga. Ir tokių pasisakymų galima rasti gausybėje laikraščių, išgirsti gausybėje laidų. Moters vieta yra šeima. Štai viena citata iš sociologinio tyrimo: "Moterims tik namie reikia tvarkytis, o ne vadovauti... Aukštus postus turėtų užimti tik vyrai, todėl, kad jie protingesni yra". Taip teigia 24 metų vyras. O tos, kurių netenkina vien toks vaidmuo, yra išsišokėlės. Štai dar viena citata iš to paties sociologinio tyrimo: "Moteris užsiėmusi, didelė visuomenininkė, politikė - daugiausia nukenčia ji pati. Jos praranda vyrus, nes tampa jiems atgrasios".
Galima pateikti begalę tokių citatų. Jos parodo visuomenės požiūrį į moteris, kurios nori aktyviai veikti visuomeninėje sferoje, siekti karjeros. Tokios moterys "lenda" į tradiciškai laikomas vyrų sferas. Ir todėl jos tampa "atgrasios", pavojingos. O pavojingas moteris reikia tramdyti. Efektyviausiai galima tramdyti fiziškai.
Štai čia ir atsiranda smurto prieš moteris pateisinimas. Vadovaujantis tokia logika, smurtas nėra "smurtas" prieš moteris. Tai tik "noras išlaikyti esamą teisingą tvarką", "sutramdyti pavojingas moteris". Išties būtų labai įdomus tyrimas, kuriame būtų apklaustos ne moterys, bet moterų, prieš kurias smurtaujama, vyrai. Kažin ar jie patys žino, kad smurtauja. Štai viena citata iš jau ne sykį minėto sociologinio tyrimo: "Aš dirbu, uždirbu pinigus, aš esu šeimos galva, o žmona tvarkosi čia, namie... Taigi turi kažkas vadovauti, antraip tvarkos nebūtų... Tegu sėdi namie ir džiaugiasi. Juo labiau aš nemanau, kad ji turi dėl ko skųstis". Tačiau jei ji turi kuo skųstis, jei jai tai nepatinka? Ar draudimas dirbti mėgstamą darbą nėra viena iš prievartos formų? Ar tai nėra žmogaus pažeminimas, kuris nemažiau skaudus už smūgius?
Beje, toks kultūros mechanizmas Lietuvos kultūroje pastebimas jau senokai. Vytautas Kavolis pažymėjo, kad nuo XVI amžiaus lietuviams vyrams moterys tampa "pavojingos". Štai Mykolas Lietuvis XVI amžiaus pabaigoje rašė: "Jos (t.y. moterys) pasidarė akiplėšos, nieku verčia dorybę, nebeklauso globėjų, tėvų, vyrų ir galvoja, kaip gyviesiems pagreitinti mirtį". Ir neužmiršta, aišku, pridėti: "Taigi ne skriaudą moterims darydami, jūsų šviesiausios didybės protėviai neduodavo joms laisvės, paveldėjimo teisių ir ištekindavo jas pagal savo, o ne jų valią". Taigi ar čia neatpažįstame to paties mechanizmo, kuris įteisina prievartą prieš moteris? Iš tiesų vyrai, smurtaudami prieš moteris, nori tik gero joms, visuomenei.
Prasidėjus religinėms kovoms, moterys tapo vyrams pavojingos todėl, kad būtent jos skleidė "ereziją". Mikalojus Daukša savo "Postilėje" rašė: "Jog kaip antai rojuje velnias pirma išvedė moteriškę ir paskui vyrą per moteriškę, taip ir dabar šitą vierą per nieką kitą neplatina didžiaus kaip per moteris". Beje, moteris XVI amžiuje religijos reikaluose lietuviams vyrams buvo itin pavojinga. Tas pats Daukša toliau rašė: "Ką viena eretikių moteriškė išvers, to daug daktarų ir sakytojų tikrųjų sugrąžinti negali".
Ir tokia susiformavusi logika iš dalies grindė raganų, kurios daugiausiai buvo moterys, deginimą. Juk jei jos tokios pavojingos, reikia jas kaip nors sutramdyti.
XIX amžiuje moterys taip pat buvo pavojingos vyrams. Tik šį kartą tautiškumo plotmėje. Vyrai lietuviai bijojo svetimtaučių moterų, - esą jos nutautins tiek juos, tiek jų vaikus. Kazimieras Jokantas rašė savo dienoraštyje apie merginą, kuri nemokėjo kalbėti lietuviškai: "Negana to, kad iš jos kraštui nebus nė šilta, nė šalta, bet kompromituojama šeimyna ir mane paverstų kokiu "ubagu dvasioje". Esant vaikams, kas iš jų būtų".
Ir tai buvo viena iš šeimyninių konfliktų priežasčių. Tačiau šiuo atveju buvo teisinamasi, kad tai daroma tautiškumo vardan.
Šis istorinis ekskursas buvo tam, kad galėtume parodyti, kaip mūsų kultūroje funkcionuoja (ir kaip anksčiau funkcionavo) prievartą pateisinantis mechanizmas. Moteris pavertus "pavojingomis", ne taip jau sunku tuomet pateisinti savo smurtą prieš jas. Gal todėl turėtume būt atidesni ne vien tik padariniams, bet ir toms nuostatoms, kurios įgalina tokius padarinius.
