Virginijus Savukynas

Nenumaldomai artėjantys Seimo rinkimai dar kartą pateisino seną Lietuvos politinio gyvenimo taisyklę: prieš kiekvienus rinkimus pasipila naujų partijų projektai. Vilniaus meras Artūras Zuokas garsiai kalba apie naują partiją. Tautininkų sąjungą žada atgaivinti su konservatoriais bendros kalbos neberandantis Gintaras Songaila. O pedofilijos skandalą eskaluojantys Drąsiaus Kedžio artimieji ir jiems prijaučiantys taip pat rengiasi eiti į politiką su „Drąsos kelio“ partija.

Daugeliui politikų ir kai kuriems visuomenės veikėjams patinka kartoti, kad Valdovų rūmai yra paminklas ne mūsų istorijai, bet korupcijai. Kokie didžiausi įtarimai dėl Valdovų rūmų? Paskutiniu metu juos metė keistai besielgiantis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas. Kaltinimai migloti, kalbama apie pirminę sutartį su statybos bendrove iš Panevėžio. Tačiau visuomenei nepateikta faktų, kad dėl tos sutarties buvo permokėta daugiau nei reali buvo darbų vertė.

Velnias slypi detalėse. Šią tiesą vis labiau suprantu. Kodėl žmonės taip nepatenkinti savo gyvenimu Lietuvoje, nors pagal įvairiausius rodiklius juk nesame paskutiniai? Taip, daugelis žmonių gyvena skurdžiai, bet juk nepatenkinti ir tie, kurie gyvena pasiturimai. Kur paslaptis? Atsakymas slypi detalėse: mūsų valstybė moka iš smulkmenų išpūsti didelį dramblį.

Ukrainos ir Lenkijos santykiai įvairiais istoriniais laikais paliko daug nuoskaudų: jau nuo kazokų sukilimo XVII amžiuje buvo kovojama tarpusavyje, o Antrasis pasaulinis karas paliko daug randų šiose tautose. Vienas bičiulis ukrainietis nusprendė įgyvendinti tokį projektą. Kai dauguma kalba apie tarpusavio ukrainiečių ir lenkų kovas, jis nusprendė istorijoje paieškoti, o kada ir kur kartu kovojo lenkai ir ukrainiečiai.

Neseniai teko kalbėtis su bičiuliu, kuris dirba nevyriausybiniame sektoriuje. „Kaip sekasi“, paklausiau jo. „Būtų neblogai, jei ne valdininkai, kurie žiūri į mus kaip į potencialius vagis“, atsakė man. Pasirodo, paramos gavimas, jos administravimas yra taip apsunkintas, kad daugiau laiko sugaišti įvairiausioms procedūroms, o ne pačiam projektui. Jei anksčiau užteko geros idėjos, gerai paruošto projekto, tai dabar jo administravimas tapo svarbesnis už patį projektą.

Jei kas nors dar nesuprato, o nesuprato R. Janutienė, tai klubą kavinukėje "Šauni vietelė" organizavau aš. Aš ir pakviečiau Ritą Miliūtę. Kaip ir Egidijų Kūrį. Kaip kviesdavau ir į ankstesnius susitikimus. Kodėl? Todėl, kad norėjau. Ir būtinai ateityje kviesiu. Beje, net "Lietuvos žinios" parašė, kad aš esu "koordinatorius".  Ir jei norima išsiaiškinti, tai tikrai man buvo galima paskambinti ir paklausti, o ne R. Miliūtei.

Tamsus vakaras, šlapia, vėjas ūbauja, tokiu metu geriausia sėdėti šiltai namuose su arbatos puodeliu, bet ne, blogosios jėgos nesnaudžia. Jos renkasi į vieną kavinę, ateina generalinis prokuroras. O toliau baisūs dalykai dedasi – valstybės užvaldymas. Arba bent jau prokuratūros. Sąmokslas, Lietuvą ir toliau valdo neaiški grupelė žmonių.

Vienas baisiausių karo ginklų buvo pritaikytas Korėjoje prieš į nelaisvę paimtus amerikiečius karius. Ne, jie nebuvo fiziškai kankinami, jiems Į panages nebuvo varomi bambuko ūgliai, netgi teritorijos, kur jie kalėjo, nebuvo aptvertos, tačiau beveik niekas nemėgindavo iš ten bėgti, o karių mirtingumas buvo labai aukštas. Tai kas gi ten vyko tokio baisaus? Vėliau amerikiečių psichologas Williamas E. Mayeris nustatė korėjiečių naudojamą psichologinio žlugdymo taktiką.

Kai viršūnės negali, o apačios nenori, būna revoliucija, o kai pozicija ir opozicija nori, bet nelabai gali, nutinka politinė impotencija. Prieš mėnesį prognozuotas nestabilumas tik ryškėja ir įgaus vis didesnes formas. Vidmantui Žiemeliui išėjus iš valdančiųjų nei pozicija, nei opozicija neturi daugumos. Ir tai reiškia labai paprastą aritmetiką: dabartiniai valdantieji negali visuose komitetuose turėti daugumos. Jie praranda kontrolę.

Ko reikia ekonominės krizės laikais? Bent jau politinio stabilumo. Net ir ne pranašai gali lengvai nuspėti, kad pavasaris bus politiškai audringas. Derybos su Krikščionių partija nutrūko net neprasidėjusios. Ir tai reiškia, kad valdantieji savo koalicijos nesustiprins. O čia atsiveria kelias būsimam nestabilumui. Tiesa, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad nemato šios koalicijos darbo problemų, nes įstatymai Seime priimami. Taip, Seime biudžetas buvo priimtas.

Kiekviena karta ieško praeities laikotarpių, į kuriuos gali atsiremti. Aš manau, kad tokie laikotarpiai gali būti tie, kuriuose buvo aktualizuota laisvės idėja: tai ir LDK laikai, ir XIX amžiaus sukilimai, savanorių kovos, pokario partizanai ir, be abejo, Sąjūdis bei Sausio 13-oji. Gaila, kad mūsų istorikai nelabai kreipia dėmesio į šį laikotarpį. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kas anuomet vyko. Rusijoje jau ilgą laiką bandoma įtvirtinti sąmokslo teoriją.

Patikslinu mitą, kurį vienu ypu kaip koks prityręs mitų griovėjas iš „Discovery“ kanalo, sugriausiu: Antrajame pasauliniame kare nacistinė Vokietija, kartu su fašistine Italija bei Japonija kovojo prieš Sovietų Sąjungą bei Vakarų pasaulį. Mano surasti duomenys įrodo, kad buvo visai kitaip. Kaip? Ogi kariškiai skerdė civilius. Štai paskaičiavimai rodo, kad šio karo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai (Šaltinis: Dunnigan, James.

Ir kas galėjo patikėti, jog lietuviško princo Čarzlo vaidmenį suvaidins ne koks nors Vidžiūnas ar Steponavičius, bet garbingo amžiaus sulaukęs premjeras, dar neseniai burnojęs prieš susimetusias šeimas? Nesidomint Brazausko, Butrimienės ar dar kieno nors privataus gyvenimo ypatumais, pasvarstykime kitą klausimą - kiek šis skandalas (ar skandalėlis) atsilieps politiniam gyvenimui? Bus Brazauskas pasmerktas tautos? Nukris jo populiarumo reitingai? Gal kaip tik čia slypi Brazausko, kaip galimo kan...

Jog Velykos ne už kalnų, rodo ne tik kalendorius. Štai šią savaitę sužinojome, jog koncernui "Vikonda" priklausantys prekybos centrai pradės prekiauti "Seimo" kiaušiniais, kuriuos turėtų tiekti bendrovė "Vievio paukštynas". Tad skubėkite į parduotuves, idant per Velykas nenuobodžiautumėte: juk įdomu ridenti, daužti "Seimo" kiaušinius. Dar ims kas ir išsiris?!.. Atrodytų, juokinga. Taip ir yra. Gerai, jog dar nėra kiaušinių, pavadintų seimūnų vardais.

Kalbas apie Lietuvos įvaizdį kaitina politikai ir politikieriai, grožinės literatūros kūrėjai, rašydami, esą lietuviai valgo arklieną, ir netgi mūsų draugiškas pavydas Estijai, kuri jau išmoko visur ir visomis progomis save pagirti. Kalbas kartais keičia neatidėliotini veiksmai. Tik kad po tų veiksmų vėl kalbama, kad mes be įvaizdžio. Taigi be įvaizdžio kaip be ryšio. Nei tavęs kas žino, nei pats sau gražus esi.

Laikraščiuose, televizijos laidose kartkartėmis pasirodo straipsniai, reportažai apie skriaudžiamas, mušamas moteris, apie smurtą prieš moteris. O kiek neaprašytų atvejų? Ir visa tai verčia kelti klausimą - kodėl? Kodėl pakyla vyro ranka prieš moterį? Aiškinama įvairiai - išsilavinimo, vidinės kultūros stoka ir t.t. Tačiau yra ir kitas aspektas - tai mūsų visuomenėje egzistuojantys stereotipai, mūsų visuomenėje egzistuojančios nuostatos, kurios pateisina smurtą prieš moteris.

Siūlau galvosūkį: iš kur dar gali atsistatydinti Rolandas Paksas? Daugiausiai variantų sugalvojęs žmogus galėtų tapti artimiausiu šio įvairiausių kilpų ir viražų meistro patarėju. Pats Paksas savo pasitraukimą aiškina tuo, kad neturi jokios ateities frakcijoje. Tačiau niekur "neišėję" liberalai nesupranta tokių motyvų. Liberalų frakcijos išplatintame pareiškime teigiama: "Esame nustebinti kolegų sprendimu.

Šis sakinys iš skelbimo, išspausdinto 1884 metų "Aušroje". Tame pačiame laikraštyje, kuris budino ir žadino lietuvius iš "žiemos snaudulio". Tai žino visi, tačiau mažai kas žino, kad vienas svarbesnių lietuvių vyrų darbų buvo lietuvių moterų sutautinimas. Ir reikia pasakyti, kad jiems lietuvišką spaudą per sieną gabenti sekėsi geriau nei moterims tautiškumą įkvėpti. Lietuviams vyrams susiklostė itin nepalanki situacija XIX amžiaus pabaigoje.

Apie rugsėjo 11 dieną bus kalbama ilgai. Jau dabar ieškoma priežasčių, bandoma suprasti, kas įvyko. Sakoma, kad tai civilizacijų susidūrimas, turtingos ir sočios šiaurės konfliktas su skurdžiais pietumis, III pasaulinio karo pradžia, globalizacijos procesų padarinys ir t.t. Kiekvienas iš šių aiškinimų turi savo racionalų grūdą, tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą, kurio nepaminėjo nė vienas komentatorius (bent jau man neteko skaityti ar girdėti). O tas aspektas yra pašėliška...

Vakar Anykščiuose Liberalų partijos konfliktas pagaliau pasiekė atomazgą - Rolandas Paksas (RP) atsistatydino. "Esu priverstas palikti partijos pirmininko postą, nes to norėjo dauguma tarybos narių", - pareiškė jis. Taigi "senieji" liberalai nugalėjo.

Genujoje tarptautiniai antiglobalistai išdaužė vitrinų, sulaužė žibintų, suolelių ir viso kito, kas lūžo, dužo, degė, už milijonus dolerių. Žiniasklaida tai parodė ir aprašė. Paprastiems pasaulio piliečiams buvo tiesiog smagu stebėti. Šiaip ar taip, turtingi ir sotūs Vakarai paskutinį sykį taip smurtingai protestavo tikriausiai septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Kaimyninėje šalyje rugsėjo 9 d. vyks prezidento rinkimai. Taigi sulauksime vis įdomesnių ir pikantiškesnių žinių. Štai dabartinis prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad JAV paskyrė pusė milijardo dolerių jo režimui nuversti (neblogas įvertinimas!) bei apie opozicinių jėgų susirinkimą Vilniuje (tai pasirodė besanti "antis", - taip "Omnitel Laikui" patvirtino gerai informuoti šaltiniai iš Baltarusijos). Aistras kaitina ir Rusijos Dūmos deputatai.

Prisipažinsiu - visuomet kentėjau dėl netobulos kalbos. Kad ir ką rašyčiau, visuomet koks nors pažįstamas kritikuodavo. Dažnai teisingai, o dar dažniau tekdavo atsakyti, kad aš norėjau pasakyti ne tai. Koks tuomet mane ištikdavo begalinis tobulos kalbos ilgesys. Kalbos, kuri nedviprasmiškai išreikštų visų daiktų ir sąvokų esmę. Būtų tokia kalba, kuria galėčiau išreikšti tik tai, ką norėjau, o ne ką kiti įskaitė.

Ar prisimename, kaip prieš gerą dešimtmetį ne vienas Lietuvos vaikiščias užaugęs norėjo būti toks kaip komisaras Katanis? O ne viena mergina dėl jo slapčia braukė ašarą? Gražus komisaras, nelaimingas jo asmeninis gyvenimas, atkakli vienišiaus kova dėl teisingumo prieš galingą, suktą daugiagalvę Sicilijos mafijos hidrą? Atrodo, tokie buvo pagrindiniai šio serialo privalumai - galvos nededu, nes nelabai pamenu tuos senus gerus laikus.

“Omnitel Laikas” šiuo rašiniu pradeda “Balkanų projektą”. Kas, kaip ir kodėl vyksta, vyko šiame neramiame Europos regione? Pasistengsime ne tik pateikti lietuvišką požiūrį, bet ir pačių Jugoslavijos žmonių, buvusių įvykių liudininkų nuomones. Gal tai padės geriau suprasti šį sudėtingą ir prieštaringą regioną. Slobodanas Miloševičius jau senokai perduotas Haagos tribunolui. Jo šalininkai protestuoja.

Prieš keletą savaičių rašiau apie Algirdą Brazauską ir Išgelbėtojo mitą. Teigiau, kad jo populiarumas aiškintinas naudojimusi Išgelbėtojo mitu. Tačiau prisipažinsiu - tuomet rašydamas nesitikėjau, jog A. Brazauskas taip bus įsigyvenęs į šį vaidmenį. Arba turintis tokį nuostabų įvaizdžio specialisto talentą (prisiminkime, juk jis pradėjo nesibaigiančią šneką apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje). Išgelbėtojas atsiranda tuomet, kai visuomenę ištinka krizės.

Jūs manote, kad lietuvaitės buvo doros visais amžiais? Jūs manote, kad jos buvo it vaidilutės, saugančios savo skaistybę kokiam nors Kęstučiui? Ne, ne ir dar sykį ne! Sakau jums tai autoritetingai, remdamasis istoriniais šaltiniais ir vakariečių apkalbomis. Taigi kokios lietuvaitės atrodė užsieniečiams praeityje? Ar turtingi užsieniečiai atvažiuodavo ieškoti lietuvaitės nuotakos? Ar jos irgi buvo tokios gražios ir nuostabios? Na, pirmiausia užsieniečiams jos atrodė gerokai patvirkusios.

Artūras Paulauskas išvyko į JAV. Ten jis susitikinėja su kongreso nariais, senatoriais, žaidžia krepšinį, grožisi vietinėmis įžymybėmis, o gal ir dar kai ką. Ko nepraneša žinių agentūros. Tačiau tai nesvarbu. Šia proga norėčiau pakalbėti ne apie tarptautinius santykius globalizacijos akivaizdoje. Ir ne apie NATO svarbą. Ir ne apie popkultūros žalą mūsų moralei (apie tai tekalba parlamentaras G. Dalinkevičius). Man rūpi lietuvių ir žydų santykiai.

Akivaizdu, kad protestuok neprotestavęs, o pasaulis eis savo vaga - t.y. jis globalės. Bet kokios riaušės, muštynės ar tylūs protestai, pilietinio nepaklusnumo akcijos čia nepadės. Globalizacija, kurios ženklai yra “McDonalds” užkandinės, “Coca-Cola” ir “Microsoft” produkcija, tapo mūsų kasdienybe. Pasaulis sumažėjo - komunikacijų dėka jis tapo pasiekiamas ranka.

Prie Skrebio ežero buvo susirinkę centristai. Juos aplankė liberalai Klemensas Rimšelis ir Gintaras Steponavičius, draugiškai pasikalbėjo ir, anot Centro sąjungos pirmininko Kęstučio Glavecko, kilo graži idėja, kad centristai ir liberalai jau kitais metais gali susijungti.

Ilgą laiką mūsų istorija buvo nuobodi: bekraujai ir bekūniai kunigaikščiai, abstrakčios tautos idėjos, nežinia kur vedantys ginčai apie valstybės susikūrimą, niekam neįdomios, išskyrus pačius istorikus, seniai prabėgusių amžių politinės peripetijos ir pan. Tačiau šiandien galime tvirtai sakyti, kad atsiranda ir kitokia istorija. Vis drąsiau istorikai, kultūrologai imasi to, kas ilgą laiką buvo laikyta marginalinėmis (todėl “nesvarbiomis”) temomis.

Kai tik pasirodė Artūro Tereškino knyga, rašydamas jos recenziją teigiau, jog “tai skandalingiausia knyga per pastarąjį dešimtmetį”. Matyt, neapsirikau - ji susilaukė daug žiniasklaidos dėmesio, pasipylė recenzijos, vieši aptarimai. Kaip ir kiekvienas skandalingas dalykas, taip ir ši knyga buvo vertinama nevienareikšmiškai: vieniems ji buvo atverianti naujas teorines platumas, kitiems - “paprasti intelektualiniai paistalai”. Tačiau to ir reikėjo tikėtis.

Baigėsi Didžiojo aštuoneto (G-8) šalių vadovų susitikimas, traukęs visų dėmesį: žurnalistų, teroristų, globalistų, antiglobalistų, pacifistų, Popiežiaus ir mano kaimyno Antano. Kokie rezultatai? Nuožmūs gatvių susirėmimai, per kuriuos žuvo vienas demonstrantas, o sužeista beveik 300 žmonių, policijos reidas, per kurį buvo suimta beveik 100 antiglobalistų, įskaitant ir Lietuvos pilietį. Taip pat numatyta, jog kitas G-8 susitikimas vyks Kanadoje, o Rusija surengs konferenciją klimato klausimais.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. habil. dr. Alfonsą Eidintą gerai prisimena tie, kurie Sąjūdžio metais jau mokėjo skaityti. Jo straipsniai apie mūsų tikrąją istorinę praeitį, o ne ideologizuotą sovietinį melą didžiausiuose dienraščiuose buvo ne mažiau skaitomi nei jausmingi poetų ar visuomenės veikėjų meilės išpažinimai Lietuvai. O jų poveikis, be jokios abejonės, buvo didesnis nei minėtųjų rašinių.

Galbūt jūs manote, kad pats svarbiausias Lietuvos užsienio politikos uždavinys yra stojimas į NATO ar Europos Sąjungą. Nebūkite naivuoliai! Svarbiausia - gero Lietuvos įvaizdžio formavimas. Politika - dar ne viskas. Įvaizdis yra viskas. O Lietuvos nei yra, nei buvo itin geras.

Vakar Lietuva gyveno prezidentinėmis nuotaikomis. Radijas ir televizija, laikraščiai gyvai svarstė liberalų Egidijus Skarbaliaus ir buvusio aplinkos ministro Henriko Žukausko pasiūlymą įvesti amžiaus cenzą prezidentui. Pagal jų parengtą Konstitucijos pataisos projektą prezidentu galėtų būti žmogus, ne vyresnis nei 62 metai. E. Skarbalius tvirtino, kad ši iniciatyva paremta tik noru harmonizuoti šalies teisės sistemą.

Mes niurzgame ant kitų: valdžios, žiniasklaidos, kaimynų. Aišku, valdžia yra bloga, žiniasklaida - neįdomi, o kaimynai - bjaurūs. Tačiau kodėl taip yra? Nekalbėsiu apie kaimynus - jų nepasirinksi, kaip negalima pasirinkti gero oro, krašto, kur gimei, o kartais ir žmonos. O valdžią mes patys renkame. Laikraščius patys perkame. Laidas irgi savo noru, o ne viršininko ar piktos uošvės verčiami žiūrime. Tiek politikai, tiek žurnalistai mums, paprastiems piliečiams, stengiasi įtikti.

Naujos Vyriausybės programa patvirtinta. “Aš, Algirdas Mykolas Brazauskas, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”, - padėjęs ranką ant Lietuvos Konstitucijos prisiekė naujasis Vyriausybės vadovas. O po jo ir kiti ministrai.

Žinomo politologo Lauro Bielinio klausimą “Nejaugi visos aistros, valdžių vertimai bei tarpusavio intrigos buvo reikalingos tik tam, kad būtų realizuojama blanki ir niekur nevedanti naujosios Vyriausybės programa?” vakar išsiuntėme keletui parlamentarų. Pirmasis atsakė Ramūnas Karbauskis, kurio atsakymą jau publikavome. Šiandien rytą gavome Egidijaus Vareikio nuomonę. Valdžia pasikeitė tikrai ne todėl, kad naujos Vyriausybės programa yra geresnė negu senos.

Specialiai “Omnitel Laikui” įtakingo Alžyro dienraščio “Le Matin” žurnalisto komentaras apie Afrikos valstybių lyderių susitikimą Zambijos sostinėje Lusakoje Pasaulis tapo mažas. Tai, kas vyksta tolimame pasaulio kampelyje, gali netikėtai paveikti ir mus, čia gyvenančius. Būtent todėl svarbu atkreipti dėmesį ir į mums tik atrodančius tolimus regionus.

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pareiškė, kad Lietuva ketina suteikti Baltarusijos opozicijos lyderiams galimybę susirinkti Vilniuje ir priimti sprendimą dėl bendro opozicijos kandidato į Baltarusijos prezidentus. Bėda ta, kad, atrodo, niekas nesiruošia Vilniuje posėdžiauti. Kaip “Omnitel Laikui” pranešė patikimi šaltiniai iš Baltarusijos, toks susitikimas neplanuojamas. “Jie turi ir taip daug darbų nuveikti Baltarusijoje”, - mums sakė Baltarusijos demokratinių jėgų veikėjas.

“Omnitel Laikui” Lauras Bielinis atsiuntė tokį trumputį komentarą: “Nejaugi visos aistros, valdžių vertimai bei tarpusavio intrigos buvo reikalingos tik tam, kad būtų realizuojama blanki ir niekur nevedanti naujosios Vyriausybės programa?” “Omnitel Laikas” paklausė Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio: “Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?” Ponas Ramūnas Karbauskis atsiuntė tokį komentarą: Deja, su p. L. Bielinio komentaru tenka sutikti.

Ar susimąstėte, kodėl Algirdas Mykolas Brazauskas toks populiarus? Jis populiariausias politikas nepriklausomoje Lietuvoje. Svarbiausia, kad šis populiarumas stabilus. Kai kada tautos numylėtiniais tampa vienas ar kitas politikas - Rolandas Paksas, Valdas Adamkus. Tačiau tai trunka neilgai - į viršūnę sugrįžta A. Brazauskas. Šiuo atžvilgiu niekas kitas jam negali prilygti. Priekaištai, kurie kitam politikui būtų mirtini, visiškai neveikia viešosios nuomonės.

Specialiai “Omnitel Laikui” - interviu su garsiu konfliktų tyrinėtoju Henri Baueriu Obregonu. Jis teigia, kad konfliktų nebus galima išvengti ir ateityje, nes konfliktai yra neatskiriama žmonių visuomenės dalis. Žlugus Sovietų Sąjungai kai kurie Vakarų mokslininkai džiaugsmingai pranašavo, kad istorija baigėsi. Pasaulyje jau nebeliko priešiškų jėgų, nebėra kam su kuo kovoti. Pasaulis susitaikė su savimi ir labai greitai mes visi gyvensime laimingi ir taikūs.

“Omnitel Laikas” publikuoja Mindaugo žudiko Daumanto portretą. Daumantas taip pat laikomas stačiatikių šventuoju. Mindaugo žudiko portretas Jūs turite unikalią galimybę pamatyti, kaip atrodė karaliaus Mindaugo žudikas Daumantas. Jūs nusivilsite: jis pliktelėjęs, su pilvuku, visiškai nepanašus į tradiciškai vaizduojamus lietuvius kunigaikščius. Beje, tai pirmasis lietuvis (ne tik kunigaikštis), kurio autentišką portretą turime.

Apie tai, ką Kaukaze reiškia draugas, kaip juo tampama, kuo garsus Dagestanas, pasakoja dagestanietis Šaripas Šaripovas. Kiek žinau, Dagestanas garsus tuo, jog čia gyvena daug tautybių atstovų. Kiek jų yra? Nuo seno gyvenančių tautybių yra 37. O jei skaičiuotume visas Dagestane gyvenančias tautybes, jų priskaičiuotume daugiau nei 100. Yra ir lietuvių. Bent jau vieną jų pažįstu. Ji yra rusų kalbos mokytoja. Manau, ji jau seniai asimiliavosi ir yra visavertė dagestanietė.

Žiniasklaida yra tam, kad skelbtų laisvą žodį. Žiniasklaida egzistuoja tam, kad pasakytų tiesą, kurią dažnai nori nuslėpti politikai, verslininkai, mafijozai ar tiesiog žymūs visuomenės veikėjai. Tačiau argi žurnalistai nėra priklausomi nuo redaktorių, kurie pasako, kaip reikia rašyti. O negi redaktoriai nepriklauso nuo leidėjų, kurie taip pat turi politinius ir ekonominius interesus.

Praeitą savaitę politikai turėjo ne tik laviruoti tarp įvairių finansinių grupių interesų, savų ambicijų, bet taip pat privalėjo išlaikyti gerą savo įvaizdį. O tai ne visiems pasisekė. Daugelis praeitą savaitę padarytų žingsnių kaip tik ir buvo nukreipti į įvaizdžio išlaikymą, o ne tikintis realiosnaudos.