Genujoje tarptautiniai antiglobalistai išdaužė vitrinų, sulaužė žibintų, suolelių ir viso kito, kas lūžo, dužo, degė, už milijonus dolerių. Žiniasklaida tai parodė ir aprašė. Paprastiems pasaulio piliečiams buvo tiesiog smagu stebėti. Šiaip ar taip, turtingi ir sotūs Vakarai paskutinį sykį taip smurtingai protestavo tikriausiai septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Tautiniai žurnalistai labai didžiavosi, kai Italijos policija suėmė dvidešimtmetį lietuvį ir pateikė kaltinimus dėl tvarkos pažeidimų, ginklo nešiojimo ir bandymo nužudyti. Kaip žinia, vėliau jį paleido. Bet ar tai reiškia, kad ir mes sulauksime tokių laikų, kai lietuviai antiglobalistai žygiuos Gedimino prospektu dainuodami "Ant kalno mūrai" ir daužys parduotuvių langus (didžiam pono G. Dalinkevičius džiaugsmui neaplenkdami "Only" - tos pačios, kur galima nusipirkti marškinėlius su užrašu "F… me. I will make you famous"), degins plastmasines šiukšliadėžes ir laužys kelio ženklus?
Ironizuoti lengva, tačiau problema, atrodo, daug rimtesnė. Galima suprasti protesto demonstracijas, mitingus, kur išsakomas nepritarimas vykdomai politikai. Tai būtina demokratijos sąlyga. Tačiau kur link veda smurtas? Tai ne vien tik "globalistų" ir "antiglobalistų" ginčas. Niekas manęs neįtikins, kad Genujoje daužyti langus bei laužyti, kas papuola, vertė ideologiniai aspektai ar "antiglobalistų" suformuoti siekiai.
Kodėl reikia laužyti ir daužyti, kad išsakytum savo nuomonę? Iš kur kyla ši agresija, ši griaunanti, destruktyvi, bet daugeliui tokia patraukli jėga?
Vienas iš paaiškinimų - sparti technologijų raida, pašėlęs pasaulio tempas. Vis nauji mokslo pasiekimai keičia mūsų įprastus elgesio modelius. Senos gyvenimo formos tampa visiškai neefektyvios. O tai sukelia masines streso ir baimės situacijas, kurias stengiamės pergyventi prieš ką nors smurtaudami. Tokios situacijos žmonijos istorijoje buvo ne kartą. Prisiminkime kad ir Renesansą. Šalia didžių geografinių, techninių atradimų visuomenėje tvyrojo baimė (istorikai tai aiškiai parodo), raganų deginimas ir t.t. Paradoksalu, bet didūs ir reikšmingi atradimai kartu sukelia šoką visuomenėje. Ir tai prasiveržia agresijos, smurto protrūkiais. Reikia laiko, kad žmonės išmoktų prisitaikyti ir gyventi naujai.
Tad galima manyti, kad panašūs procesai vyksta ir dabar. Pasaulis sukasi pašėlišku greičiu, o mes vis nespėjame prie jo prisitaikyti. Natūralu, kad daugeliui tai yra stresinė situacija, sukelianti masinius pykčio, agresijos protrūkius. Pasaulio galingųjų susirinkimas tampa gera proga išlieti susikaupusias baimes, pykčius. Globalizacija ar antiglobalizacija tampa tik pretekstu ką nors palaužyti ar padeginti.
O kaip yra Lietuvoje? Ar galime tapti antiglobalistų tauta? Ar šie mechanizmai gali veikti mūsų visų taip numylėtame krašte?
Nepateiksiu galutinių atsakymų, bet norėčiau sugretinti kelis faktus, kurie paprastai politikų, apžvalgininkų, politologų yra apeinami.
Mes stojame į NATO. Einame į Europos Sąjungą. Ir esame patenkinti. Tik ar visi? Atlikus visuomenės apklausas dažniausiai minimi skaičiai tų, kurie pritaria Lietuvos stojimui į tarptautines organizacijas. Didelė tragedija būna valdžiai, kai jis sumažėja. Ir atvirkščiai - kai jis padidėja, giriamasi. Tad ir užmirštami tie, kurie pasisako prieš stojimą į minėtas organizacijas. O nereikėtų.
Ką sako skaičiai? Remiantis naujausios "Vilmorus" atliktos apklausos duomenimis, 20,5 proc. apklaustųjų visiškai pritaria kuo greitesnei Lietuvos integracijai į NATO, 25,6 proc. pritaria iš esmės, teigdami, kad valstybė kartu turėtų spręsti aktualias ekonomines ir socialines problemas. 17,7 proc. respondentų neprieštarauja Lietuvos narystei NATO, tačiau norėtų daugiau sužinoti apie Lietuvos integraciją į NATO. Dar 17,4 proc. apklaustųjų Lietuvos siekiui tapti NATO nare pritartų, jei įsitikintų, kad pigiau valstybės saugumo užtikrinti neįmanoma, o visos krašto apsaugai skirtos lėšos naudojamos efektyviai ir atsakingai. 25,5 proc. respondentų pareiškė, kad narystė NATO Lietuvai nereikalinga. 4,8 proc. respondentų laikėsi nuomonės, kad Lietuvos integracija į NATO ir Lietuvos valstybės saugumo perspektyvos jiems nerūpi.
Kiek kitokia situacija su Europos Sąjunga. Jei vyktų referendumas, už Lietuvos narystę ES balsuotų 56,2 proc. apklaustųjų. Manančių, jog Lietuvai niekada nereikėtų stoti į ES, yra 9,9 proc. Nuomonės dėl stojimo datos neturi 17,7 proc. apklaustųjų.
Šiuo atveju svarbu tai, kad tie dešimt ir dvidešimt penki procentai yra pakankamai didelis skaičius žmonių. Šiuo metu galima išgirsti vis daugiau balsų, kurie išsako ne racionalius argumentus prieš stojimą į tarptautines organizacijas, bet savo baimes ir nuogąstavimus.
Net šalies Prezidentas savo metinėje kalboje cituoja Valentino Sventicko jam rašytą laišką: "Kuo labiau sunaikinta Lietuva, tuo labiau Europos Sąjungos ir NATO emisarai giria savo vasalus, skelbia, kad Lietuva jau "pasiruošusi" į jų vergiją. Ir Tamsta, pone Prezidente, tam ne tik pritariate, bet ir pats propaguojate. Ko mes Europos Sąjungoje pasigedome, ką ji mums atnešė? Pornografiją, narkomaniją, banditizmą, egoizmą, tautinės kultūros griovimą". Ir ką galima priešpriešinti tokiems argumentams? Nieko. Blogai pornografija, labai blogai narkomanija ir labai labai blogai vergovė, ką jau kalbėti apie niekingą europietišką egoizmą ar mūsų brangios tautinės kultūros griūtį. Dar sykį perskaitykime anuos žodžius. Jie tokie įtikinami, nors nepateikta nė vieno argumento. Jie ypač įtikinami tiems, kurie nepatenkinti savo dabartine padėtimi. Čia nereikia ir sociologinių tyrimų, kad galėtume pasakyti, jog jų daugėja (o kas nori skaičių, galiu pasakyti - nuo nepriklausomybės atgavimo patenkintų gyvenimu sumažėjo nuo 43,8 proc. iki 34,2 proc., o nepatenkintųjų išaugo nuo 23,6 proc. iki 38 proc.). Nepatenkintiems visuomet reikia pasakyti, kas kaltas. Tai gali būti ir valdžia, ir bedvasiai Vakarai. Ar azijietiški Rytai - jokio skirtumo; svarbu, kad būtų prieš ką burnoti. Svarbu surasti priešą, o kodėl jis priešas, išsiaiškinsime vėliau.
Tad galimas dalykas, kad Lietuvos įsiliejimas į tarptautines organizacijas gali tapti dar vienu socialinės įtampos židiniu. Jis yra patogus tuo, kad gali tapti neblogu pretekstu išsiveržti jau susikaupusioms neigiamoms visuomenės nuotaikoms. Pavyzdžių, kaip matome, netrūksta. Tad Lietuvos strategai, Lietuvą strateguojantys ES, NATO link, turėtų ir apie tai pagalvoti. Ne vien todėl, kad turėtų didesnį pritarimą savo veiksmams, bet kiek dėl pačios visuomenės gero.
