Šis sakinys iš skelbimo, išspausdinto 1884 metų "Aušroje". Tame pačiame laikraštyje, kuris budino ir žadino lietuvius iš "žiemos snaudulio". Tai žino visi, tačiau mažai kas žino, kad vienas svarbesnių lietuvių vyrų darbų buvo lietuvių moterų sutautinimas. Ir reikia pasakyti, kad jiems lietuvišką spaudą per sieną gabenti sekėsi geriau nei moterims tautiškumą įkvėpti.
Lietuviams vyrams susiklostė itin nepalanki situacija XIX amžiaus pabaigoje. Turtingesni ūkininkai sūnus išleisdavo į mokslus, ten jie prisiskaitydavo knygučių ir tapdavo tautiškai susipratę. O dukterys likdavo namuose ir, savaime suprantama, neskaitydavo jokių knygučių, tad ir tautiškumo idėjos joms buvo nė motais. Todėl gera buvo Vincui Kudirkai šaipytis:
"Lietuvė stovi akis nudelbusi ir smiliumi krapšto medžio žievę. Iš to pažinau, kad ji gryna lietuvaitė - net nudžiugau. Nesulaukdamas vienok jos prašnekant, pats užklausiau:
- O tu, dėdiene, ar malonėtum obuolį? Ką?
- Tigi (t.y. taigi).
- Ar imtum iš manęs?
- Tigi.
- Ar tu lietuvė, ar lenkė?
- Tigi.
Išsižiojau, išverčiau akis ir nežinojau, ko toliau klausti."
Tačiau reikalas tas, kad net ir tautos šviesuoliams reikėjo pagalvoti apie šeimą. O pasirinkimas buvo dvejopas: vesti išprususią merginą, bet tuomet ji bus kitatautė, arba pasirinkti lietuvaitę, kuri dėl tėvų patriarchalinių nuostatų negalėjo gauti išsilavinimo.
Pirmasis variantas kvepėjo tautinių reikalų išdavimu. Svetimtautės moterys buvo "pavojingos" lietuviams vyrams. Štai citata iš Kazimiro Jokanto dienoraščio. Jis kalba apie Zosę, J. Jablonskio šeimos draugę, kuri nekalbėjo lietuviškai:
"Negana to, kad iš jos kraštui nebus nė šilta, nė šalta, bet kompromituojama šeimyna ir mane paverstų kokiu "ubagu dvasioje". Esant vaikams, kas iš jų būtų."
Kiti buvo dar aštresni. Galime prisiminti vieną iš audringų Višteliausko (to paties, kuris rimtu veidu teigė, jog Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai) šeimyninio gyvenimo epizodų:
"Mano pati [...] kaip smakas norėtų vaikus savo lenkiškuose nasruose praryti, tai yra sulenkinti, aš uždraudžiau poterius lenkiškai mokinti, o liepiau lietuviškai, tai ta sparva beveik ko neišputo iš pasiutimo."
Mykolo Biržiškos sūnus Antanas rašė, kad tėvas buvo:
"Atsargus maskvičkų atžvilgiu, kurios, ypačiai studentiškų butų šeimininkės, kaip žinome, ne vieną mūsų šviesuolį atėm lietuvių tautai. Po 20 metų, man besirengiant vykti Maskvon, jis papasakojo ne vienus spąstus ir tinklus, kuriuose Maskvos ruselkos jam pynė ir ne vieną jo draugą pagavo."
O viename apsakyme, išspausdintame "Varpe" (beje, jis rašytas moters), pinamas kone šiuolaikinio trilerio vertas siužetas. Herojus lietuvis Ulijonas, Maskvos universiteto diplomantas, vedė rusę. Jo draugas Bendiktas tai sužinojęs mirė, o Ulijono tėvas, aplankęs sūnaus šeimą ir neištvėręs nuoskaudos, pasikorė marčios bute.
Kazys Grinius buvo įsitikinęs, kad tautinės veiklos neįmanoma derinti su pareigomis šeimai. Jis patarė nekurti šeimos ir siūlė vyrams išsaugoti save Lietuvai. Mačio Kėkšto apskaičiavimais, XIX amžiaus pabaigoje 90 proc. inteligentų, neradę sau tinkamos žmonos ir šiuo atžvilgiu nepasirengę kompromisams, likdavo nevedę.
Antrasis variantas - ieškoti lietuvės. Tad taip ir pasirodė mano jau minėtas skelbimas "Aušroje":
"Pasiturys apšviestas lietuvis geidauja sau šviesios lietuvaitės per pačią. Pageistinoji žmogystė turėtų jį visiškai suprasti, t.y. turėtų žinoti, jog žmogaus širdyje tilpsta ne vien tik rūpestis apie maistą, drabužius, pastogę ir kūnišką ramumą, bet lygiai ten turi vietą troškimas visuotinos dorybės, teisybės, tėvynės meilės, kad ji suprastų, jog dėl nutildymo ir tų troškimų vert ira dirbt, o kitą sykį ir nukent."
Nežinau tolesnio šio skelbimo autoriaus likimo - surado ar ne sau lietuvaitę, tačiau galiu papasakoti, kaip kitiems sekdavosi gyventi su lietuvaitėmis. Pamokanti yra Stasio Matulaičio istorija. Jis su savo būsima žmona svajojo "kurti lietuvišką grožinę literatūrą, sėti tautinio kilimo idėją ir kelti lietuvių kultūrą". Tačiau tokios moters nerado ir vedė paprastą siuvėjos dukrą. Tai aiškino paprastai: "Vedęs paprastą kaimietę aš dar tampriau susirišau su Lietuvos liaudimi". Na, kad žmona neišprususi, į tai nekreipė dėmesio: "Nieko, kad ji mažo mokslo, jauną lengva bus išlavinti. Jeigu ir nepavyks pakelti jos apšvietimo lygį iki mano, tai bent daug aukščiau anų pakelti". Todėl nuosekliai ėmėsi jos švietimo programos: "Tam reikalui aš ėmiausi kasdien prieš einant miegoti skaityti jai ką nors iš mokslo srities. Bet rezultatai pasirodė visiškai ne tokie, kokių aš laukiau. Praėjus kelioms skaitymo minutėms, aš išgirsdavau garsų knarkimą mano klausytojos - ji saldžiai miegojo. Po kelių tokių nevykusių bandymų aš pagaliau palioviau tęsęs savo bergždžias lavinimo pastangas".
Taigi sunku buvo XIX amžiaus lietuviams vyrams. Reikėjo sulaukti XX amžiaus, kai ir lietuvaitės galėjo įgyti išsilavinimą ir tautiškai susiprasti. Tuomet šios pasirinkimo kolizijos buvo pamirštos.
