REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Omnitel Laikas” šiuo rašiniu pradeda “Balkanų projektą”. Kas, kaip ir kodėl vyksta, vyko šiame neramiame Europos regione? Pasistengsime ne tik pateikti lietuvišką požiūrį, bet ir pačių Jugoslavijos žmonių, buvusių įvykių liudininkų nuomones. Gal tai padės geriau suprasti šį sudėtingą ir prieštaringą regioną.

REKLAMA
REKLAMA



Slobodanas Miloševičius jau senokai perduotas Haagos tribunolui. Jo šalininkai protestuoja. Jo priešininkai džiaugiasi (kai jis buvo perduotas į Vakarų rankas, viena pažįstama serbė atsiuntė elektroninį laiškelį, kuriame sakė, jog ta proga ji su draugais neblogai išgėrė). O žurnalistai skuba akredituotis - Vakarai trokšta žinių ir pikantiškų naujienų (tarkim, kad buvęs diktatorius gali nusižudyti). Tačiau ką reiškia Miloševičiaus teismas?

REKLAMA

Ar reikia kartoti ir taip aiškius dalykus - politikų atsakomybė ir serbų ekspansionistinės ideologijos atsisakymas? Apie moralinę priedermę įvardyti kaltus? Ar apie tai, kad šalies raida toliau neįmanoma be Vakarų pinigų? Šią naudą suprato net daugelis serbų - tad paprastas naudos siekis buvo ne paskutinėje vietoje atiduodant Miloševičių į Vakarų rankas. Ir ar tai ne paradoksalu - kai nacionalistiškai nusiteikusi tauta pradeda skaičiuoti naudą ir nuostolius.

REKLAMA
REKLAMA

Bet vėlgi tai kelia klausimą: Miloševičius bus nubaustas, bet ar bus galutinai išnarpliotas Balkanų konfliktas? Nežinau - pasidalysiu tik visiškai subjektyviais pastebėjimais. Tad tie, kurie nori skaičių, faktų ir “pamatuotų” nuomonių, gali toliau neskaityti.

1993 metais rašytojas Michaelis Ignatieffas garsiame intelektualų leidinyje “New York Review Books” rašė apie konfliktą tuometinėje Jugoslavijoje:

Tai miestelio karas. Vienas kitą pažįsta: jie kartu ėjo į mokyklą; prieš karą kai kurie iš jų kartu dirbo, jie susitikinėjo su tomis pačiomis merginomis. Kiekvieną naktį jie per radijo ryšį vienas kitą šaukia ir asmeniškai apsimaino įžeidinėjimais. Jie sugrįžta stengdamiesi vienas kitą nužudyti. [...] Bandau įsivaizduoti, kodėl kaimynai pradėjo vienas kitą žudyti. Aš kalbuosi su serbų kareiviu - pavargusiu, vidutinio amžiaus rezervistu, kuris labiau norėtų būti namuose savo lovoje. Aš bandau įsivaizduoti, kas privertė kaimynus žudyti vienas kitą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Jūs, užsieniečiai, nieko nesuprantate, - jis trukteli pečiais ir pradeda valyti savo ginklą.

Tačiau mano klausimas jam neduoda ramybės, taigi po keleto minučių jis sviedžia savo ginklą ant gulto tarp mūsų ir sako: “Klausyk, kaip čia viskas yra. Kroatai mano, kad yra geresni nei mes. Jie mano, kad yra puikūs europiečiai, ir viskas. Aš tau kai ką pasakysiu. Mes visi esame Balkanų šlamštas”.

Tai buvo karo pradžia - buvę kaimynai tapo didžiausi priešai. Argi tai ne paradoksas? Kaip paaiškinti tai? Kaip suprasti?

Neseniai teko dalyvauti vienoje konferencijoje, kurioje dalyvavo ir buvusios Jugoslavijos atstovai: kroatai, serbai, bosniai. Buvo daug kalbama apie taikų sugyvenimą, toleranciją, pagarbą žmogaus orumui. Bendros gražios frazės. Tačiau po kelių dienų, po audringų vakarėlių, besitęsiančių iki pat paryčių, kai tarpusavio bendravimas tampa nuoširdesnis, žmonės pradeda atviriau kalbėti apie tai, ką jie iš tikrųjų mano, kokios problemos, jų nuomone, kankina jų šalį. Taip vieną dieną per kavos pertrauką prie manęs netikėtai priėjo kroatė. Jauna, išsimokslinusi, rašanti disertaciją. Tikrai ne siauro požiūrio nacionalistė, kaip dažnai tokie vaizduojami žiniasklaidoje ar dar kur nors. Išsikalbėjome apie etninius santykius dabartinėje Kroatijoje. Ji atvirai man pradėjo pasakoti, kad jie turi problemų su imigrantais. Po karo Kroatija pirmoji pradėjo atsigauti, taip ji tapo viliojanti šalis kaimyninių kraštų gyventojams. “Nesu aš nacionalistė, tačiau nemėgstu serbų, - atviravo man ji. - Štai ir čia yra viena serbė. Aš su ja nesikalbu, ji kažkokia...” Ir visai nesvarbu, kad ta serbė pati nukentėjusi nuo Miloševičiaus režimo, nesvarbu, kad jos motina - kroatė. Stereotipai veikia. Negalima daryti išvadų iš vieno atvejo, bet jis parodo, kad tarpusavio įtarumo jausmas yra giliai įsišaknijęs.

REKLAMA

Štai per tokius visiškai atsitiktinius ir subjektyvius patyrimus daugiau suvoki nei skaitydamas įvairiausias konfliktų teorijas, sociologų, politologų ar istorikų išvedžiojimus. Iš tiesų banalūs žodžiai: atsakomybė kitam, pagarba jam. Daug kalbame apie etninės įtampos mažinimą. Kartais šie žodžiai atrodo visiškai bereikšmiai, visiškai nereikalingi - lyg ir gerai visi sugyvena, niekas niekam blogo nelinki. Kam apie tai kalbėti? Tačiau ar ne taip buvo ir Jugoslavijoje? Vieną dieną buvę kaimynai tapo nuožmūs priešai, pasiryžę nužudyti vienas kitą. O priešiškumas išliko iki šiol. Ir kas prieš 15 metų galėjo numatyti, kad taip atsitiks?

O rytoj skaitykite Serbijos socialdemokratų partijos jaunimo skyriaus prezidentės Teodoros Tabacki nuomonę apie tai, kas šiuo metu vyksta Jugoslavijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų