Naktį prieš tai I.Mahala, statybų viršininko toje elektrinėje pavaduotojas, sulaukė skambučio, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir jis kviečiamas padėti, bet daugiau nelabai ką žinojo.
Artėdamas prie elektrinės jis matė daugybę kareivių.
„Iš pradžių nebuvo jokios informacijos – viskas anuomet buvo įslaptinta“, – AFP sakė dabar 78 metų I.Mahala, stovėdamas savo miesto, esančio netoli Kijevo, centrinėje aikštėje.
„Galvojau, kad atvažiuoju savaitei, bet pasirodė, kad turėjau likti ten metus“, – sakė jis.
I.Mahala tada nežinojo, kad keliomis valandomis anksčiau elektrinės ketvirtasis reaktorius, kurį jis padėjo pastatyti, per saugumo patikrinimą sprogo.
Kol Sovietų Sąjungos valdžia žūtbūt stengėsi užkirsti kelią informacijos apie katastrofą nutekėjimui, radioaktyvūs debesys sklido, o pats reaktorius švytėjo.
„Buvo raudonas šviesos stulpas ir naktį jis buvo ypač gerai matomas, – sakė I.Mahala. – Jis švytėjo raudonai kelias dienas“.
Kito sprogimo grėsmė
I.Mahala buvo vienas pirmųjų iš maždaug 600 tūkst. „likvidatorių“, daugiausia – kariškių, milicininkų, ugniagesi ų ir valstybės tarnautoj ų, kurie per kelerius metus buvo Maskvos nusiųsti – kone be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro ir valyti apylinkių.
„Apsaugos priemonių nebuvo – visa tai buvo atvežta vėliau. Buvo tik pareigos jausmas“, – sakė I.Mahala.
Tie, kas katastrofos vietoje dirbo iškart po sprogimo, turėjo dar skubiau spręstiną rūpestį.
Ekspertai nerimavo, kad radioaktyvios medžiagos gali nutekėti į apsauginį baseiną po reaktoriumi ir sukelti antrą, galingesnį sprogimą, kuris keltų pavojų milijonams žmonių Kijeve, esančiame už maždaug 100 km į pietus.
Tų metų gegužę I.Mahalai ir dar 10-čiai savanorių buvo pavesta pasinaudojant specialia įranga pragręžti baseino 2 m storio sieną ir patikrinti.
Dirbusi keturias dienas komanda su palengvėjimu išsiaiškino, kad blogiausi nuogąstavimai neturi pagrindo.
„Kai pragręžėme skylę, pasirodė, kad ten viskas tylu ir ramu. Mums nereikėjo evakuoti Kijevo“, – sakė I.Mahala.
Mirė „ kaip musės“
Praėjus 30-čiai metų, I.Mahala vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, bet sako, kad nepatyrė rimtų sveikatos problemų. Vis dėlto jis pripažįsta, kad yra vienas iš laimingųjų.
„Atvyko žmonės, kuriuos vadinome partizanais, – vaikai, kuriuos mobilizavo armija. Jie davė jiems po šalmą ir švininę prijuostę. Po penkerių metų tie kareiviai ėmė kristi kaip musės“, – pasakojo I.Mahala.
Jis jaučia ypatingą pagarbą tiems, kas prisiėmė didžiausią riziką valydami nuo sprogusio reaktoriaus stogo radioaktyvų grafitą, kurį šalia po žeme laidojo radijo bangomis valdomi buldozeriai.
Jų elektrinė įranga dėl radiacijos nuolat gesdavo.
„Ugniagesiams teko didžiausias tos pirmosios bangos smūgis. Įranga liovėsi dirbusi, bet žmonės laikėsi tvirtai“, – sakė I.Mahala.
Černobylio branduolinė katastrofa skaičiais
Po 30 metų pasakojant Černobylio istoriją skaičiais, tenka nurodyti bauginančiai didelius ar vis dar nežinomus skaičius.
Iš žemiau pateikiamų skaičių galima susidaryti įspūdį apie didžiausios pasaulyje branduolinės nelaimės – sprogimo ir gaisro Černobylio atominėje elektrinėje 1986 metų balandžio 26 dieną – mastą.
Daugiau kaip 2 mlrd. eurų: tiek pinigų išleidžiama pagal tarptautinių donorų finansuojamą projektą pastatyti ilgalaikį gaubtą virš struktūros, kurioje yra sprogęs Černobylio reaktorius. Kai gaubtas bus pastatytas, prasidės darbai reaktoriui ir į lavą panašioms radioaktyvioms atliekoms pašalinti.
4 762 kvadratiniai kilometrai: tiek žemės aplink elektrinę reikėjo palikti dėl didelio užterštumo radiacija. Maždaug pusė tos teritorijos yra Ukrainoje, o likusi dalis – Baltarusijoje.
Maždaug 600 tūkst. žmonių: tai vadinamieji Černobylio likvidatoriai, kurie buvo nusiųsti gesinti gaisro ir valyti teritorijos. Visi jie patyrė padidintą apšvitą.
Maždaug 350 tūkst. žmonių: tiek iš sprogimo rajono buvo evakuota pirmosiomis dienomis po nelaimės ar vėliau vyriausybės perkelta į kitas vietas. Tarp jų yra visi 45 tūkstančiai Pripetės – elektrinės darbuotojų miestelio – gyventojų.
30 darbuotojų: tiek jų žuvo per sprogimą ar mirė per kelis mėnesius po nelaimės dėl spindulinės ligos.
Nuo 9 tūkst. iki nesuskaičiuojamo kiekio: dėl galutinio Černobylio katastrofos nulemtų mirčių skaičiaus vis dar spėliojama ir ginčijamasi. Net kai mirs paskutinis žmogus, gyvenęs tuo metu, kai įvyko sprogimas, kitos mirtys gali būti sietinos su Černobylio katastrofa, nes radioaktyvūs teršalai pateko į mitybos grandinę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vėžio tyrimų padalinys mano, kad dėl vėžio ir leukemijos, susijusių su Černobyliu, galiausiai mirs 9 tūkst. žmonių, jei įvykiai klostysis panašiai kaip po Hirošimos ir Nagasakio subombardavimų. Aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“ sako, kad galutinis mirčių dėl Černobylio katastrofos skaičius gali būti 90 tūkstančių.
2 dienos: tiek laiko praėjo, kol pasaulis kažką sužinojo apie sprogimą. Tik kai darbuotojai vienoje Švedijos atominėje elektrinėje aptiko radioaktyvią taršą ir išanalizavo, iš kur ji galėjo atsirasti, ėmė ryškėti vaizdas to, kas įvyko. Valstybės kontroliuota Sovietų Sąjungos žiniasklaida laukė beveik tris dienas, kol pripažino, kad kažkas įvyko, bet net tada smarkiai mažino incidento rimtumą.
