Išgirdus merginų, kurias kalbinau, istorijas nuostabą kelią tai, kad į merginų skundus dėl seksualinio priekabiavimo vadovybė sureagavo taip: „Mes dabar neturime pamainos tam darbuotojui, todėl nors jis taip ir elgiasi, mes negalime jo atleisti.“ Juo labiau nė vienas vadovas nesikreipė į valstybines institucijas dėl tokio savo darbuotojo elgesio. Nors pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo darbe.
Pačios merginos irgi nedrįso kreiptis, nes baiminosi prarasti darbą, apie tai kalbėti buvo nemalonu, gėda, jos bijojo visuomenės pasmerkimo ir patyčių. Klausydamasi tokių istorijų dar ir dar kartą įsitikinu, kad gyvename Antano Vienuolio Veronikos paskenduolės laikais, – technologijos tapo išmanesnės, bet ne didžioji dalis visuomenės.
Aišku, papūgos proto žmogeliai pradės inkšti, esą kuo čia dėta visuomenė, jei jos pačios nėjo toliau skųstis. Dar gudresni rėks: „Jei taip blogai buvo, reikėjo išeiti iš darbo.“ Čia tas pats, kas išsikraustyti į kitą butą, jei kaimynas kas naktį egzorcizmu užsiima ir dėl baisių klyksmų negalite užmigti.
Kalbant apie visuomenės kenkėjišką požiūrį, jūs tikriausiai nepastebėjote, bet aš pastebėjau tikrai, kad Lietuvoje visais seksualinio priekabiavimo, smurto, net žmogžudysčių atvejais kaltinama moteris, o vyro elgesys lieka nekvestionuojamas.
Jei moteris patyrė seksualinį priekabiavimą darbe, jai pasiskundus prasideda besmegenių komentarai: „Tikriausiai pati išprovokavo“, „Pati kalta, pažiūrėk, kaip rengiasi ir dažosi“, „O tai gal ji čia specialiai taip, nori išgarsėti“ ir kiti panašūs mėnulio lunatikų kliedesiai.
Nieko kito negalima tikėtis, kai girtas vyras pridaužo ar kirviu vaikosi savo žmoną. Juk atėjo pašalpų diena ir „tikras“ vyras, gavęs valstybės išmaldą, eina tiesiai į barą arba su tokiais pačiais latrais stovi prie kiosko ir intelektualiai aptaria dienos aktualijas su 6 litrais spirituoto alaus. O kai grįžęs namo jis pradeda mušti žmoną ir ta drįsta iškviesti policiją, – komentarai vėl tie patys: „Tai ko ji su juo gyvena tada, jei taip blogai?“, „Niekas šiaip nemuša, matyt, pati prisiprašė“, „Tai specialiai provokuoja, gal nuolat rėkia ant jo, vyrui ir trūko kantrybė“.
Ir net kai Lietuvą krečia tokios baisios žmogžudystės kaip Panevėžio tragedija, kai mergina sudeginta bagažinėje, ar visai neseniai namo pakeleivinga mašina norėjusios grįžti merginos nužudymas. Panašaus pobūdžio komentarų vis tiek būna. Aišku, dauguma kalba apie mirties bausmę, bet yra tokių, kurie rašo: „Tai ko ji toj stotelėj trynėsi 7-ą ryto šeštadienį, reikėjo namie būti“, „Tai kai taip rengiasi ir atrodo, pati šventoji neatrodo, mačiau jos nuotrauką FB“, „Ką turi galvoti, kad liptum į nepažįstamo vyro mašiną?“, „Nereikia vakarais vienai vaikščioti“, – na, ar bent kiek smegenų vingių turintis žmogus taip rašytų?
Niekas nesvarsto, kai apvagiamas kokio žmogaus namas, kad „reikėjo gal namie būti, tai ir apvogę nebūtų“ arba „jei tokį namą pasistatė, tai vagis ir vilioja“.
