Ši data pasirinkta norint pagerbti 1868 metų birželio 14-ąją gimusį Nobelio premijos laureatą dr. Karlą Landšteinerį, sudariusį ABO kraujo grupių sistemą.
Minint Pasaulinę kraujo donorų dieną kasmet pasirenkamas vis kitas akcentas ir šūkis. Pasaulio sveikatos organizacija 2014 metų šūkiu paskelbė „Dovanokite kraujo toms, kurios dovanoja gyvybę“. Juo siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad motinoms itin svarbu saugus kraujas, kurį savanoriškai dovanoja neatlygintini kraujo donorai.
Nepaprasta kraujo galia
Jau gilioje senovėje žmonės tikėjo nepaprasta kraujo galia ir suprato, kad tarp gyvybės ir kraujo yra glaudus ryšys. Dėl kraujo vaidmens žmogaus organizmui buvo pareikšta daug fantastiškiausių spėliojimų. Kraujo nuleidimas kaip žmogaus gydymo būdas buvo populiarus senovės Indijoje ir Mesopotamijoje prieš 3 300 metų.
Medicinos tėvas Hipokratas psichinius ligonius rekomendavo gydyti sveikų žmonių krauju. Tokiu pat būdu turtingi senoliai bandė susigrąžinti prarastą jaunystę. Tik po to, kai 1628 m. anglų mokslininkas Viljamas Harvėjus atrado kraujo apytakos dėsnius, kilo mintis perpilti kraują nukraujavusiems ligoniams.
Kraujas – labai svarbi, įdomi ir nepakeičiama žmogaus organizmo dalis. Tai skystas organas, kurio paskirtis – palaikyti žmogaus gyvybę. Suaugęs žmogus turi apie 5–6,5 litro kraujo. Moters organizme jo yra mažiau, vyro – daugiau. Kraujo pakeisti niekuo negalima, jis susideda iš daugybės mažų ląstelių ir dalelių.
Kraujotakos sistema – sudėtinga: kraujas dalyvauja organizmo medžiagų apykaitoje ir kitoje gyvybiškai svarbioje žmogaus organizmo veikloje, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų, pasiekia atokiausius audinius ir aprūpina juos įvairiomis medžiagomis – arterijomis, venomis ir kapiliarais išnešioja deguonį, maisto medžiagas, hormonus, vitaminus, šilumą bei „išgabena“ anglies dvideginį ir medžiagų apykaitos atliekas. Kraujyje yra antikūnų, kurie saugo organizmą nuo infekcijų.
Nėra kuo pakeisti
Gyvybiškai svarbų, daug įvairių funkcijų turintį kraują gamina tik pats organizmas. Iki šiol nepavyko pagaminti kraujo dirbtiniu būdu, todėl ir šiais mokslo pažangos laikais kraujo perpylimas yra labai reikalingas. Kartais tai vienintelė priemonė išgelbėti žmogaus gyvybę. Mažakraujystės, bendro nusilpimo, infekcinių ir daugelio kitų ligų, nudegimų, sužeidimų, gimdyvių nukraujavimo atvejais, po sunkesnių operacijų tik kraujo perpylimas dažniausiai gelbsti ligonį nuo mirties.
Iš donoro vienu kartu paimama 450 mililitrų kraujo. Donoro kraujas „atsistato“ per 30–40 dienų. Pakartotinai duoti kraujo galima po 60 dienų. Vyrai per metus duoti kraujo gali 6 kartus, moterys – 4 kartus.
Legenda apie pirmąjį donorą
Yra nuostabi legenda apie pelikaną – pirmąjį mūsų pasaulio donorą. Ši istorija – pasiaukojimo ir geraširdiškumo simbolis.
Ilgai ir bergždžiai ieškojęs maisto nuvargęs alkanas paukštis nutūpė į lizdą, kuriame jo nekantriai laukė penki pelikaniukai. Alkanų jauniklių balsai draskė motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl skrido ieškoti maisto, bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę. Vargšas pelikanas, trokšdamas pamaitinti vaikus, nejuto skausmo. Jis snapu persiplėšė krūtinę, ir šiltas kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų snapelius. Jauniklių gyvybės buvo išgelbėtos.
Ši nuostabi legenda – apie didvyrę motiną. Balto kraujuojančia krūtine paukščio, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, atvaizdas tapo tarptautiniu donorystės simboliu.
Gyvūnai padėti negalėjo
Kraujo perpylimas domino žmones labai seniai. Kraujo donorystės istorija – labai įdomi ir prieštaringa. Manoma, kad pirmasis kraujo perpylimas atliktas 1667 metais.
Žinomi keli atvejai, kai prancūzų ir anglų mokslininkai žmonėms bandė perpilti gyvūnų kraują. Prancūzų mokslininkas Žanas Batistas Deni 1667-aisiais 15 metų berniukui sėkmingai perpylė ėriuko kraują. Tais pačiais metais Londone ėriuko kraują pacientui perpylė ir Ričardas Loueris. Manoma, jog abu ligoniai, kuriems buvo atliktas kraujo perpylimas, išgyveno dėl to, kad jiems buvo perpilta labai nedaug kraujo.
Šiandien puikiai žinoma, kad gyvūnų ir žmonių kraujas – labai skirtingas ir nesuderinamas. Jeigu gyvūno kraujo patektų į žmogaus kraujotakos sistemą, dėl nesuderinamų ypatybių jis pradėtų krešėti ir žmogus neišgyventų.
Lemtingas atradimas
Pirmąjį žinomą žmogaus kraujo perpylimą žmogui atliko anglų gydytojas akušeris Džeimsas Blandelis. Jis nukraujavusiai gimdyvei perpylė keturias uncijas jos vyro kraujo.
Didžiausias atradimas kraujo perpylimo istorijoje padarytas 1901 metais. Austrų gydytojas K. Landšteineris atrado skirtingus kraujo tipus (grupes) – A, B ir O.
1909-aisiais kraujas buvo suskirstytas į A, B, AB ir O grupes, žinomas ir šiandien. Minėtas mokslininkas taip pat įrodė, kad negalima maišyti skirtingų (nesuderinamų) grupių kraujo. K. Landšteinerio nuopelnai kraujo donorystei ir mokslui apie kraują – didžiuliai, todėl 1930 m. už kraujo grupių atradimą jam įteikta Nobelio premija. Šiandien milijonai pasaulio žmonių, kuriems sėkmingai buvo perpiltas donorų kraujas, už išgelbėtą gyvybę turi būti dėkingi šiam didžiam mokslininkui.
Lietuvoje – šimtametė istorija
1875 m. Vilniaus medicinos draugijos protokoluose randamos pirmosios žinios apie kraujo perpylimą Lietuvoje. Istorinės aplinkybės lėmė, kad mūsų šalies kraujo donorystės lopšiu tapo Kaunas. 1923-iaisiais Kauno chirurgijos klinikoje pirmuosius kraujo perpylimus gydymo tikslais atliko prof. Vladas Kuzma, o 1926 m. Akušerijos klinikoje – prof. Pranas Mažylis. 1934 m. Kaune prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės profesorių V. Kuzmos ir P. Mažylio pastangomis įsteigtas Kraujo perpylimo punktas. Nuo tada per metus buvo atliekama 50–100 kraujo perpylimo procedūrų. Šiame punkte buvo sudaryti donorų sąrašai (nurodyti ir jų adresai), tad esant reikalui buvo galima jų rasti.
Kaune įsteigtas Kraujo perpylimo punktas vėliau perkeltas į Vilnių. Metams bėgant ne kartą keitėsi įstaigos statusas ir pavadinimas. Nuo 2003-iųjų pabaigos po reorganizacijos Vilniaus kraujo centras tapo viešąja įstaiga Nacionaliniu kraujo centru (NKC), turinčiu savo padalinius Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.
NKC – didžiausia valstybinė Lietuvos kraujo donorystės įstaiga, veikianti pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Tai vienintelė Lietuvoje kraujo donorystės įstaiga, turinti ne tik kraujo donorystės ir medicininių laboratorijų veiklos, bet ir vaistinių preparatų gamybos bei jų didmeninio platinimo licencijas.
NKC surenkama beveik 70 proc. visų šalies donorų kraujo. 2013 m. kraujo donorystės procedūrų skaičius NKC viršijo 61 tūkst., iš jų neatlygintinų procedūrų skaičius siekė 22 tūkst., arba 36 proc. Minėtos įstaigos duomenimis, kasdien Lietuvoje reikia apie 200 kraujo vienetų ligoniams, patyrusiems sunkias traumas, operacijas, komplikuotą gimdymą.
2004-aisiais NKC pradėjo įgyvendinti Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą. Pagrindinis jos tikslas – palaipsniui pereiti prie neatlygintinos kraujo donorystės. Vienas iš pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai įsitikinę, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, susijusi su žmogaus kūno dalių, taip pat ir kraujo, prekyba – morališkai nepriimtina. Be to, neatlygintinų kraujo donorų kraujas yra saugesnis, nes donorai nesuinteresuoti slėpti savo ligų ar infekcijų.
Leonilija Perminienė
