REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Į sekso vergiją parduotos moters istorija

„Padorių šeimų mergų niekas nežagina ir nepardavinėja! – piktai drėbė į redakciją paskambinusi viena „Akistatos“ skaitytoja. – Geriau parašykite, kaip tos aukos augo ir ar jomis kas nors rūpinosi, kad bėda nenutiktų“. Skaitytojos prašymu ir pasakojame šią istoriją.

„Padorių šeimų mergų niekas nežagina ir nepardavinėja! – piktai drėbė į redakciją paskambinusi viena „Akistatos“ skaitytoja. – Geriau parašykite, kaip tos aukos augo ir ar jomis kas nors rūpinosi, kad bėda nenutiktų“. Skaitytojos prašymu ir pasakojame šią istoriją.

REKLAMA

Nereikalingas vaikas

Vaiva gimė tuo metu, kai sparčiai ėmė kurtis kooperatyvai. Nedideliame bažnytkaimyje šalia Aukštaitijos sostinės Panevėžio gyvenę jos tėvai įsisuko į tuo metu populiarų karoliukų, sagučių ir kitokių plastmasinių blizgučių verslą. Tačiau po kelerių metų šie niekučiai niekam nebebuvo reikalingi, tad reikėjo galvoti apie naują verslo planą. Tačiau užgriuvusių sunkumų Vaivos tėvai nepakėlė ir netrukus pasuko skirtingais keliais.

Vaiva liko su motina, kuri po skyrybų vis labiau klimpo į taurelę. Namuose ėmė lankytis visokio plauko kompanijos, pamažu ėmė dingti geresni daiktai, neretai išmainomi į „bambalį“ stipraus alaus ar vyno butelį. Kartu su motinos draugais pirmą kartą Vaiva paragavo ir alkoholio, ir užtraukė dūmą. Mergaitei tuo metu tebuvo vos 14 metų.

REKLAMA
REKLAMA

Apšnerkšti namai netraukė, tad paauglė prisišliejo prie kaimelyje susibūrusios šiek tiek vyresnės kompanijos. Vyrukai ir merginos visada turėjo pinigų. Vaivai atrodė, jog jie linksmai leidžia laiką: ypač paslaptingai atrodė apleista sodyba, į kurią kompanija sugūžėdavo prisipirkusi sidro, alaus ir rūkalų. Siautėdavo iki paryčių ir net po keletą dienų. Motinai tokie dukters dingimai nerūpėjo, nes beveik neišsipagiriodavo – vienintelis rūpestis būdavo, kur prasimanyti pingų „šnapsui“ nusipirkti. „Apskritai, tai niekam aš nerūpėjau, – vėliau pasakos Vaiva. – Toje draugų, o dabar kaip pagalvoju, ir visai ne draugų, kompanijoje aš jaučiausi nevaržoma, sava ir suaugusi. Su vienu iš tos draugijos pirmą kartą ir pasimylėjau. Vėliau – jau neatsimenu, kiek tų bernų būta – pastojau. Tuo metu turėjau tokį nuolatinį bernioką, kuris varvino seilę dėl manęs. O man tebuvo 16 metų. Kaip bebūtų keista, sužinojęs, kad laukiuosi, jis manęs nepaliko. Susituokėme. Du pliki basi, su kūdikiu ant rankų. Vyras tik porą metų buvo vyresnis už mane, toks pat išsižiojėlis kaip ir aš“, – su kartėliu balse konstatuoja jauna moteris.

REKLAMA

„Rūpestingas“ draugas

Kai gimė sūnus, jaunuosius priglaudė tolimi giminės, kurie leido jaunajai porai gyventi viename seno namo gale. Tačiau, anot Vaivos, jai greitai pabodo nuolatinis vaiko zirzimas, vyro niurzgėjimas ir amžinas pinigų stygius. „Vyras vertėsi atsitiktiniais darbais, talkindavo kaimynams, kurie dažniausiai už pagalbą „sumokėdavo“ buteliu naminės degtinės ar alaus „bambaliu“, – prisimena Vaiva. – Maistui ir būtiniausiems daiktams gaunamos pašalpos neužtekdavo. Iš tos nevilties ir užgerdavau, ir vaiką palikdavau be priežiūros. Troškau laisvo gyvenimo, o ne šluostyti vaikui užpakalį. Gerai, kad vyro mama pasiėmė auginti sūnų, nes „vaikų teisės“ (vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai – aut. past.) ir socialiniai darbuotojai jau buvo susiruošę jį iš manęs atimti“...

REKLAMA
REKLAMA

Kartą, vienoje kompanijoje Vaiva susipažino su Henriku. Šis rodė jai išskirtinį dėmesį, itin švelniai ir rūpestingai elgėsi. „Ištirpau nuo jo rodomo dėmesio, nes iki šiol niekas manimi taip gražiai nesielgė, – toliau pasakojo Vaiva. – Pasijutau kitu žmogumi, prabudo sąžinė, ėmiau graužtis, kad vaikas auga kažkur „numestas“, todėl jam pasiguodžiau, kad sutikčiau dirbti bet kokį darbą, kad galėčiau ir vaiką išlaikyti, ir save. Henrikas mane ramino, guodė, sakė pasitarsiąs su savo draugais – gal pavyks ką nors sugalvoti... Po kelių dienų jis manęs paklausė, ar aš nesutikčiau važiuoti į užsienį – ten, girdi, draugai padės susirasti kambarinės ar indų plovėjos darbą. Tvirtino, kad daugelis ten gerai „įsitaisę“, daug uždirba, net siunčia pinigų savo artimiesiems. Nė minčių nebuvo, kad turėsiu dirbti prostitute, todėl labai apsidžiaugiau pasiūlymu. O Henrikas ir toliau rūpinosi manimi. Kad neatrodyčiau kaip kokia valkata, jis man nupirko naujus drabužius, suruošė gražias palydas...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaiva prisipažįsta, jog tuomet nemąstė, dėl ko Henrikas toks geras: perka rūbus, užmoka už kelionę – naiviai tikėjo, kad jis ją...myli.

Įsodindamas į autobusą, vežantį keleivius į Londoną, jis Vaivai davė keletą eurų, kad ši galėtų pakelyje užkasti ir patikino, jog ją pasitiks jo draugas Vidas, paglobos, padės išsinuomuoti kambarį bei supažindins su šeimininkais, kurių kavinėje jai, girdi, teks dirbti. Vaiva laiminga sėdo į mikroautobusą...

„Bordelio“ darbuotoja

Kažkokiame Londono priemiestyje pasitikęs Vaivą vyras iš karto vertinamu žvilgsniu nužvelgė jaunąją moterį nuo galvos iki kojų. „Kai pajutau veriantį to vyro žvilgsnį, pasijutau labai nejaukiai, net širdis iš baimės suspurdėjo, – prisipažino Vaiva. – Nors visokių vyrų jau buvau sutikusi, bet šis man kėlė šiurpą“.

REKLAMA

Tačiau, anot merginos, kelio atgal nebuvo: mikroautobusas buvo išvykęs savais keliais, o ji angliškai tesugebėjo išlementi tik keletą elementarių frazių. Beliko tikėtis, kad nieko bloga neįvyks. „Pamatęs, kad išsigandau, Vidas liepė nusiraminti. „Viskas bus gerai – tau patiks“, – išsiviepė „globėjas“ ir stumtelėjo merginą link netoliese stovinčio automobilio.

„Vežė ilgai, atsidūrėme kažkokiame miestelyje ar kitame Londono pakraštyje – sunku pasakyti, nes pirmą kartą atsidūrusi toje šalyje žiopsojau į nematytus pastatus. O mano palydovas pakeliui vis klausinėjo, ar Lietuvoje turiu artimų giminaičių, ar kas nors žino, kur aš išvažiavau ir panašiai, – prisiminė Vaiva. – Sakiau, kad motina – girtuoklė, kad turiu sūnelį, kad vyras mane pametė ir niekam aš nerūpiu. Tik vėliau supratau, kam ta informacija apie mane buvo reikalinga – jiems ir reikėjo tokių kaip aš, kurios niekam negalėtų pasiskųsti, pranešti, kur esančios“.

REKLAMA

Taigi, Vaiva buvo nuvežta į butą, kuriame trijuose kambariuose jau gyveno kelios merginos. Viename liepė įsikurti ir jai. Dvi merginos – taip pat lietuvės – buvo namuose. Vidas paliepė joms papasakoti „naujajai darbuotojai“, ką teks dirbti, o pats kažkur dingo, mestelėjęs, kad neužilgo grįš. Vaiva nedrąsiai ėmė dėliotis savo menkus daiktus ir ėmė merginų klausinėti apie darbą. „B... čiulpsi“, – mestelėjo viena. Kita rimtu veidu pritariamai linktelėjo galva. „Žiūrėjau į jas akis išpūtusi ir nesupratau, ar jos šaiposi, ar tiesą sako, – prisiminė Vaiva. – „Tu ką, iš mėnulio nukritai? Tave gi į „bordelį“ dirbti atvežė! Še, čiupk apatinius, dažykis – ruoškis, nes grįžęs Vidas norės išbandyti, ką sugebi!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prievarta ir smurtas

Vaiva ėmė raudoti, o paskui – puolė pro duris. Tačiau abiejų merginų buvo nublokšta atgal. „Neturėk nė mažiausios vilties iš čia ištrūkti. Tu nori, kad per tave mus visas „uždulkintų“? – viena per kitą ėmė rėkti merginos. – Buvo čia tokių, vaidinančių „cielkas“, tai dabar niekas nežino, kur jos „padėtos“. Geriau nusiramink ir susitaikyk su tuo, kas laukia. Juk pati, savo noru atvažiavai, tai ko čia laužaisi?! Imk, – įbruko į rankas stiklinę su gėrimu. – Išmauk iki dugno ir gyvenimas prašviesės.

Vaiva verkdama stiklinę atstūmė. – Na, kaip žinai“... – abejingai nutęsė Mere pasivadinusi mergina.

REKLAMA

Tuo metu parsirado ir Vidas, kartu parsivedė kažkokį neūžaugą kitatautį. „Ko čia bliauni? Marš nusiprausti! Neturim laiko, kol tu čia snarglius išleisi. Šeimininkas laukia!“ – griežtai šūktelėjo Vidas.

„Kai grįžau nusipraususi, Vidas liepė parodyti... na, kaip čia gražiau išsireiškus – kaip moku vylioti vyrus. Kadangi aš stovėjau kaip įkalta, gavau stiprų niuksą į kepenis. Užėmė kvapą, aptemo akys, – šiurpiais prisiminimais dalijosi Vaiva. – Šaukiau, jog prostitute nedirbsiu, kad man žadėjo normalų darbą. Tačiau abu vyrai tik žvengė žiūrėdami į mane. „Daugelis mergų taip sako, o paskui nepajėgia sustoti, – šaipėsi Vidas. – Be to, už tai, kad atsidūrei čia, esi skolinga ne vieną tūkstantį litų. Kaip tą skolą gražinsi?!“ Kai ašarodama pareiškiau, jog niekam neskolinga, jis tik dar labiau ėmė tyčiotis. „Na, jei gražiuoju nenori, darysim taip...“ – Vidas liepė merginoms paduoti stiklinę su gėrimu, kurio taip ir neišgėriau. Sugriebęs mane pražiodė ir ėmė pilti man į burną...“

REKLAMA

Kai Vaiva pagaliau atsipeikėjo, pajuto begulinti nuoga ant kampe numesto purvino čiužinio. Maudė visą kūną. Tik vėliau sužinojo, kad į stiklinę su alkoholiu buvo įmaišyta ir narkotikų. Tarsi per miglą išplaukė, ką abu vyrai su ja darė ir... apsivėmė. „Pamačiusi, jog krutu, kažkuri mergina padėjo atsikelti ir palydėjo į dušą, padavė rankšluostį. Vonios kambaryje ėmiau ieškoti kokio nors aštraus daikto – neviltis buvo tokia didelė, jog galvoje knibždėjo tik viena mintis – kaip pasidaryti galą, – toliau pasakojo mergina. – Akis užkliuvo už nubyrėjusios keramikinės plytelės nuolaužos...“

Ištrūkusi iš pragaro

Tačiau Vaivai sumanymo įvykdyti nepavyko. Likimo draugės nenuleido nuo jos akių – kaipmat buvo iš rankų išplėšta aštri nuolauža. „Durne, tu! – rėkė Merė – Tu galvoji, kad taip lengvai ištrūksi?! Deja, tokias kaip tu jie „suado“ prifarširavę narkotikų ir vis tiek turi paklusti. Yra čia tokia „daktarė“ – ką reikia susiuva. Tačiau nuo to tik dar blogiau – nepaklusniosioms nuolat „kala“ narkotikus, tad jos tampa mėsos gabalu, su kuriuo ką tik nori daro! Nejaugi nori tokia pavirsti? Galbūt, atsiras proga ištrūkti... Neprarask vilties“, – tyliai užbaigė Merė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaiva nenori prisiminti savo klientų, o tuo labiau – darbdavių, kiekvieną dieną versdavusių aptarnauti po 8-10 klientų. Kartą, nutaikiusi progą, bandė pabėgti, tačiau sunkiai besiorientuojanti svetimoje vietoje, netrukus buvo pagauta. Partysę Vaivą atgal, prileido vonią vandens ir ilgai murkdė jos galvą vandenyje pakaitomis ją žagindami. Leisgyvę merginą vėliau vos išslaugė kitos jos likimo draugės.

„Turiu pasakyti, kad, jei ne ten dirbusios prostitutės ir jų rūpestis, niekas niekada manęs nebūtų radęs – tie išgamos būtų kur nors išmetę į patvorį kaip šunį, – prisimena Vaiva. – Tačiau viena panelė buvo užsitarnavusi kliento palankumą, tad papasakojo, apie mane ir paprašė jo pagalbos. Šis, aišku, į policiją nenuskubėjo, tačiau paslapčiomis mane išbogino ir paleido prie ligoninės durų. Ten mane gydė, vėliau apgyvendino pas vienuoles“.

REKLAMA

Šiek tiek atsigavusi Vaiva buvo parskraidinta į Lietuvą. Čia ją ėmė globoti „Carito“ darbuotojos. „Ta patirta prievarta ir smurtas ir manyje pagimdė pyktį ir pagiežą aplinkiniams, ypač vyrams, – pasakojo Vaiva. – Manyje degė nevaldomas noras užmušti savo kankintojus. Žinau, jog daugelis merginų taip sugniuždomos, kad net pagalvoti apie kankintojus bijo. Man rodės, jog aš jų nebijau, tačiau per ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme teko praeiti tikrą pragarą... Jei ne mane visur lydėjusios „caritietės“, nebūčiau ištvėrusi...“

Aurelija Žutautienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų