REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš 10 metų pornografinių filmų aktorius Darrenas Jamesas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose kaip „nulinis pacientas“, nuo kurio prasidėjo Los Andželo porno industriją supurtęs ŽIV protrūkis. Po jo ne vienas šios srities aktorius liko su teigiama diagnoze ir be darbo.

Prieš 10 metų pornografinių filmų aktorius Darrenas Jamesas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose kaip „nulinis pacientas“, nuo kurio prasidėjo Los Andželo porno industriją supurtęs ŽIV protrūkis. Po jo ne vienas šios srities aktorius liko su teigiama diagnoze ir be darbo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manoma, kad D. Jamesas virusu užsikrėtė filmuodamasis Brazilijoje, per analinio sekso be prezervatyvo sceną. Po jo diagnozės buvo nustatyta, kad trys su juo dirbusios kolegės taip pat yra užsikrėtusios ŽIV. D. Jamesas tuoj pat nutraukė karjerą. Išgyvenęs šoko ir emocinės sumaišties laikotarpį, jis galiausiai padavė į teismą Suaugusiųjų filmų pramonės Medicininės sveikatos priežiūros centrą, kuris paviešino teigiamą jo ŽIV testo rezultatą.

REKLAMA

Praėjo dešimtmetis ir per šį laiką JAV porno pramonė sėkmingai išvengė kitų užsikrėtimų filmavimo aikštelėje – bet vis daugiau aktorių ŽIV užsikrečia asmeniniame gyvenime, tad pesimistai įsitikinę: tik laiko klausimas, kad šio viruso protrūkis tarp porno žvaigždžių vėl pasikartos.

Tuo tarpu D. Jamesas tapo ŽIV/AIDS prevencijos aktyvistu ir populiariu oratoriumi. Jis sutiko svetainei Nerve.com papasakoti apie tai, ką patyrė užsikrėtęs virusi, kaip susigyveno su neišgydoma liga ir ko kiti galėtų pasimokyti iš jo patirties.

REKLAMA
REKLAMA

– Visų pirma, kaip atsidūrei pornografijos versle? Kodėl norėjai tuo užsiimti?

– Prieš daugelį metų, maždaug 1998-aisiais, bandžiau tapti policijos pareigūnu. Bet kaip tik „užtaikiau“ ant biudžeto apkarpymų. Taip tik tada ir moterų fronte man susiklostė prasta situacija. Mergina, kurią buvau įsimylėjęs, sutiko kitą, ištekėjo, pastojo ir aš nebežinojau, ką daryti. Vienas mano draugas, kuris buvo tikras aktorius, ne porno, papasakojo apie modelio darbą San Fernando slėnyje. Pamaniau, pamėginsiu – tiesiog kad greit užsidirbčiau grynųjų ir susimokėčiau už mokslus akademijoje. Jei atvirai, tiesiog norėjau šiek tiek pinigų, kad turėčiau už ką pavalgyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuėjau į „World Modeling“ [suaugusiųjų talentų agentūrą], į Jimo Southo biurą, ir man pasisekė. Užėjęs prodiuseris kaip tik ieškojo juodaodžio vaikino tam savaitgaliui. Pirmasis mano darbas buvo „VCA Pictures“ kompanijoje. Tai nebuvo didžiausias vaidmuo, bet man jis atrodė svarbus.

Aišku, eidamas į tą filmavimą nežinojau, ką daryti. Turėjau perskaityti scenarijų – žinojau kiekvieno aktoriaus žodžius. Atrodžiau juokingai, nes sėdėjau ten visas susijaudinęs, pasiruošęs savo didžiajam pasirodymui. Prisimenu, kaip žiūrėjau į aplink vaikštantį [porno aktorių] Byroną Longą. Jis manė, kad esu kvailiausias mulkis visam pasauly: „Kas tas naujokas, kur atrodo kaip visiškas žioplys?“

REKLAMA

– Ar laikui bėgant susidraugavote?

– Byronas buvo velniškai šaunus, bet čia jau vėliau. Iš pradžių tie vaikinai manęs nemėgo. Jiems buvau tik dar vienas naujokas, besipainiojantis po kojom (juokiasi). Man tai buvo lyg badas arba puota. Sėdi ant Jimo Southo sofos, išbadėjęs kaip žvėris, ir lauki, kol tau pamėtės mėsos. Prodiuseriai ateina ir sako: „Kam šiandien stovi?“ Jimas apsidairo – ant jo sofos sėdi koks dešimt vaikinų. Juodaodis aktorius? Geriau jau tau stovėtų 24 valandas per parą. Čia su tavim nesiterlios, jei susimausi.

REKLAMA

– Nes tuo metu juodaodžiai aktoriai iš esmės negaudavo personažų vaidmenų, ar ne? Jiems tekdavo statistų darbas, seksas be žodžių.

– Būtent! Misteris Marcuswas buvo visąlaik užimtas. Lexingtonas Steele‘as buvo užimtas. Ir Markas Amthony. Jie susirinkdavo visus darbus. Ir Jake‘as Steedas – visiems tik jo ir reikėjo. Bet kai sėdėdavau ant tos sofos, viduje jaučiau: „Nebus taip, kad amžinai nieko negausiu“. Sakau tau, prasėdėjau ant tos sofos trejus su puse metų.

– Kaip tapai visateisiu aktoriumi?

– Tiesiog lėtai ir nuosekliai to siekiau. Visada stengiausi būti profesionalus ir patikimas. Stengiausi neatsisakyti jokios scenos. Galiausiai, manau, žmonės suprato, kad gali manimi pasikliauti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kai teigiama tavo ŽIV diagnozė 2004 metais iškilo į viešumą, po to kurį laiką buvai pradingęs.

– Norėjau nusižudyti, žmogau. Tai buvo duobėtas kelias.

– Ar jauteisi atstumtas porno pramonės, kai visa tai paaiškėjo?

– Taip. Tikrai ilgą laiką buvau labai piktas. Nes pastebėjau vieną dalyką: pornografijos versle prodiuseriai nesidulkina. Lygiai taip pat, kaip ir tabako kompanijų savininkai nerūko. Porno agentūrų savininkai irgi nesidulkina, nes jie žino, kokie pavojai gresia. Tam jie turi mus.

– Tapai žinomu lobistu, siekiančiu privalomo prezervatyvų naudojimo kuriant filmus suaugusiesiems.

REKLAMA

– Žinoma. Didžiuojuosi juo. Kompanijos skundžiasi, kad jos uždirbs mažiau pinigų. Bet jie vis tiek gauna savo pinigus. Žmonės pirks pornografijos filmus nepaisant prezervatyvų. Žmonės dėl to nenustos norėti sekso.

Jie sako: „Tai sustabdys pornografijos verslą, nustums jį į pogrindį“. Bet argi porno išvis kada nors buvo virš žemės? (juokiasi) Štai eini filmuotis ir susitinki kaimyną: „Sveikas, tarp kitko, mes čia gretimam name filmuojam grupinį analinį seksą, neprieštarausi?“ – „Tai aišku, kaimynėli!“

– Atrodo, kad išgyvenęs sukrėtimą dabar laikaisi žymiai geriau.

– Dar yra ką nuveikti. Vis dar esu piktas. Bet dirbu ir sportuoju. Visą savo gyvenimą praktikavau kovos menus ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris palaikė mane juodžiausiomis akimirkomis. Ir organizacija, kurioje dabar dirbu, – AIDS sveikatingumo fondas, darbas su bendruomene, ŽIV paliestų žmonių testavimas, pastangos apšviesti žmones apie ligos prevenciją – man tai patinka. Į tai nukreipiu savo jėgas.

REKLAMA

– Ar AIDS sveikatingumo fonde pradėjai dirbti netrukus po savo diagnozės?

– Ne. Tiesą sakant, porą metų bandžiau režisuoti pornografinius filmus, nuo 2005 iki 2007. T.T. Boy davė man darbo. Ir jis buvo rimtas, žmogau. Jis žinojo, kaip įsukti savo produktą. Filmavau skirtingų rasių, juodaodžių scenas, bet ką. Sukūriau produkcijos liniją, pavadintą „Big Butt Smashdown“. Ji toliau kuriama ir dabar. Bet dirbti režisieriumi – slidus dalykas. Labai bijojau dar vieno protrūkio. Taip nervinausi, kad stovint už kameros man darydavosi bloga. Vieną dieną atsikėliau ir pasakiau sau: „Nebenoriu daugiau režisuoti“. Pavargau siųsti tuos žmones į jų pražūtį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ką dabar dirbi AIDS sveikatingumo fonde?

– Sakau daug viešų kalbų. Stengiuosi papasakoti žmonėms savo istoriją, kad jie iš to galėtų gauti kokios nors naudos. Ir atlieku žmonėms ŽIV testus. Dabar dirbu atvirame Holivudo skyriuje, Bet gana ilgai dirbau mūsų mobilioje grupėje – važiuodavome į MacArthuro parką, Kalifornijos universitetą, Pietų Kalifornijos universitetą. Žmonės žino, kur tuo metu dirbame, ir periodiškai apsilanko. Atliekame testus ir stengiamės mokyti. Vis dar yra galvojančių, kad ŽIV galima užsikrėsti nuo tualeto sėdynės, pasibučiavus ar per seiles… bet jei žmonės nežino, tai nėra kažkokia jų kaltė, tad tiesiog stengiamės juos šviesti. O kartais gauname ir teigiamus testo rezultatus, ir tada reikia pasitelkti visas įmanomas priemones, kad padėtum tam žmogui.

REKLAMA

– Kokia dabar tavo sveikata, praėjus 10 metų nuo teigiamos ŽIV diagnozės?

– Sveikata puiki, man labai pasisekė. Bet aš labai sunkiai dirbu, kad išlikčiau sveikas. Nuolat sportuoju. Esu „pasinešęs“ dėl džiudžitsu. Visiems, sergantiems lėtinėmis ligomis, sakau, kad jie gali užsiimti kuo tik nori. Galimybių pilna. Tik klausimas, ar darysi tai, ar ne.

– Ar gyvenimas su ŽIV pakeitė tave kaip žmogų?

– Taip, pakeitė. Dabar labiau rūpinuosi kitais žmonėmis. Turiu daugiau empatijos. Man pats smagiausias dalykas yra tai, kad galiu bendrauti su kitais žmonėmis, grąžinti duoklę savo bendruomenei. Anksčiau toks nebuvau. Nebuvau koks blogietis ar kas nors panašaus, bet pagalba kitiems nebuvo mano svarbiausias prioritetas. Dabar man nuoširdžiai patinka išklausyti kitų žmonių istorijas. Tikrai noriu matyti, kaip kitiems žmonėms pasiseka.

REKLAMA

Taip pat teko priprasti prie prie buvimo viešu asmeniu. Anksčiau mane gatvėje kartais atpažindavo gerbėjai, kartais koks vyrukas pasakydavo: „Žmogau, namuose turiu filmą su tavimi!“. Dabar viskas visiškai kitaip. Bet priprantu prie to. Netgi bandau rašyti knygą apie visą šią patirtį. Jau maždaug įpusėjau – manau, ji bus tikrai nebloga.

– Ar norėtum pabaigai dark ką nors pasakyti savo gerbėjams?

– Apmauk tą savo daikčiuką. Tai gali nutikti ir tau.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų