REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kitataučius stebiname rūškanais veidais

Inga Smalskienė

Mūsų akimis užsieniečiai – visai kitokie, bet mes jų akims irgi ne tokie kaip jie.

Lietuviai – viena labiausiai migruojančių tautų, bet į mūsų šalyje gyvenančius migrantus žiūrime atsargiai, o mažesnių miestelių gyventojams jie apskritai tarsi ateiviai iš kitų planetų.

REKLAMA
REKLAMA

Kas vieniems priimtina, kitiems – ne Kultūrų skirtumus lemia kalba, religija, papročiai, vertybės, šalių ekonominė ir socialinė padėtis, netgi klimatas. Pavyzdžiui, tailandiečiai vadinami nuolat besišypsančia tauta: jie šypsosi ir kai džiaugiasi, ir kai dirba, ir kai nervinasi ar net niršta.  

REKLAMA

Prancūzams patinka glėbesčiuotis – net ką tik sutiktą žmogų jie gali čiupti į glėbį ir išbučiuoti. Tad jeigu esate pakviesti į vakarėlį prancūzo namuose, turėtumėte ateiti anksčiau – kad pakaktų laiko su visais pasisveikinti.

Jeigu jau pavėlavote, malonėkite apeiti visą ratą ir su visais pasisveikinti bei pasibučiuoti. Anglai – santūrūs, konservatyvūs žmonės. Į juos derėtų kreiptis misteri, mis ar misis ir vengti familiarumo. Mat britai sveikindamiesi bučiuojasi tik su gerais bičiuliais ir tik vieną kartą – paprastai į dešinį skruostą.  

REKLAMA
REKLAMA

Perdėtas plepumas Didžiojoje Britanijoje laikomas prasto išsiauklėjimo požymiu. Viešumoje patariama elgtis santūriai ir kalbėti tyliai.  

Kreivai žiūri britai į daug gestikuliuojančius asmenis. Pavyzdžiui, emocingai mintis dėstantį ir rankomis energingai emocijas reiškiantį italą jie gali palaikyti neišauklėtu arba vaikišku.  

Graikijoje susitikę du nepažįstami žmonės kalba tyliau, bet santykiams užsimezgus jų kalba darosi vis garsesnė. Kai keli žmonės kalba vienu metu ir vienas kitą pertraukia, pas mus būtų palaikyta netaktu, o Graikijoje – atvirkščiai: tai rodo susidomėjimą pašnekovais.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beje, graikai irgi kartais šypsosi būdami supykę ar nepatenkinti. Atskirti šypseną iš pasitenkinimo nuo pykčio šypsenos galima pažvelgus į graiko veidą, kūno laikyseną – nėra jokių požymių, kad žmogus džiaugtųsi.  

Graikai stengiasi daug ką sumenkinti, kritikuoti, neigti. Pavyzdžiui, pagyrus graiką, dažnas ima teisintis, kad nėra už ką jį taip aukštai vertinti.  

Sveikinantis vyras turi laukti, kol moteris išties ranką. Jai spręsti – paduoti ar ne. Jeigu yra užsimezgusi artimesnė draugystė, sveikinantis įprasta pasibučiuoti abiejų lyčių atstovams.  

REKLAMA

Islandai didžiuojasi vikingų kilme ir kalba. Pamaloninsite islandus, jeigu pagirsite jų šalį, pasidomėsite jų istorija.  

Islandai vietoj pavardžių naudoja tėvavardžius. Vaiko pavardė yra sudaroma prie jo tėvo vardo pridedant galūnę son (sūnus) arba dottir (dukra). Pavyzdžiui, jeigu tėvo vardas Robertas, tai jo sūnus bus Robertsson, dukra – Robeertsdottir.  

Amerikiečiai bendrauja labai lengvai, greitai užmezga kontaktą su nepažįstamaisiais. Nenustebkite, jeigu vos susipažinus būsite vadinami vardu. Net ir vyresnio amžiaus žmonės, dėstytojai universitetuose vadinami vardu. Amerikiečiai nemėgsta perdėto mandagumo, todėl nereikėtų stengtis būti itin oficialiems. Jeigu vengsite akių kontakto, sudarysite nemalonaus žmogaus įspūdį.  

REKLAMA

Jie labiau nei europiečiai vertina asmeninę erdvę, todėl bendraujant nereikėtų per daug priartėti prie pašnekovo. Nereikėtų liesti sutikto žmogaus. Galima paspausti ranką, bet verčiau jos nelaikyti per ilgai – juo labiau apkabinti nepažįstamo žmogaus. Kultūrinį šoką galima sušvelninti Sociologai teigia, kad skirtingos vertybės diktuoja visiškai kitokias socialines taisykles, elgesio ypatumus, požiūrį į tam tikras situacijas. Skiriasi ir požiūris į neverbalinį bendravimą, tai yra į kūno kalbą, gestus, mimiką.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip jau minėta, daug gestikuliuojantys pietiečiai šiauriečiams švedams, suomiams ar rytiečiams japonams atrodys labai nepriimtini, o tuos pačius italus, portugalus ar brazilus stebins tarsi mumijos bendraujantys kitataučiai.  

Taip pat yra ir su akių kontaktu. Tiek JAV, tiek daugelyje Europos šalių jis būtinas. Tuo metu Japonijoje tiesioginis akių kontaktas su pašnekovu – nemandagu ir nepriimtina. Teigiama, kad japonai derybų metu 90 procentų viso pokalbio vengia sutikti pašnekovo žvilgsnį.  

Skiriasi ir įvairių tautų požiūris į humorą, skirtingai suprantami anekdotai.  

Europiečiai verslininkai, politikai, gal išskyrus vokiečius, susitikimo metu nevengia pajuokauti. Tuo metu

REKLAMA

Rytuose derybų metu humoras visiškai nedera. Todėl net ir nekaltas humoras vienos tautos atstovą gali atpalaiduoti, patraukti pašnekovo pusėn, o kitos – įžeisti.  

Anot skirtingas kultūras tyrinėjančių specialistų, kultūrinį šoką mes paprastai vertiname neigiamai. Tačiau į jį galime pažiūrėti ir kitomis akimis. Jis gali tapti paskata tobulėti, pažinti.  

Specialistai siūlo kultūrinius skirtumus priimti kaip savaime suprantamą dalyką ir būti atviriems naujoms patirtis. Beje, net ir turint daug žinių apie skirtingas kultūras, ne visada pavyksta išvengti kultūrinio šoko. Bet jo poveikį visada galima sušvelninti ir įžvelgti teigiamą pusę, jeigu būsime geranoriškai nusiteikę. Labiausiai stebina tuščios gatvės Praėjusių metų rudenį į Panevėžio specialiąją mokyklą savanoriais dirbti atvyko 19-metės austrės Sanda Šuler ir Daniela Unterganšnig, 23 metų Matjė Labatas iš Prancūzijos ir 27-erių metų Muratas Kahvecioglu iš Turkijos.  

REKLAMA

Savanoriai sako, kad čia patyrė nemažai kultūrinių skirtumų, tačiau nė kiek nesikremta, o priima tai kaip įdomią patirtį. Nors prie kai kurių dalykų iki šiol negali priprasti.  

Pavyzdžiui, plaukimo treneriui Muratui keista, kad parduotuvėse pardavėjai beveik nesikalba su pirkėjais, nesidera, skirtingai nei jo šalyje.  

„Parduotuvėje man net nesmagu ko nors paklausti pardavėjų, – bijau, kad pasirodysiu nemandagus“, – pasakoja turkas.

Jo gimtajame Gaziantepo mieste gyvena 2 mln. žmonių, tad Panevėžys jam atrodo labai mažas ir tylus miestas.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sandra juokauja, kad net nežino, kaip apibūdinti Panevėžį. Pasak merginos, tai kažkas tarp kaimo ir miesto.

Toks įspūdis austrei susidarė ne dėl to, kad čia gyvena palyginti nedaug žmonių, o todėl, kad vakare, po darbo, miestas ištuštėja, tarsi gyventojai prapultų skradžiai žemę.  

Daniela kilusi iš nedidelio miestelio, kuriame dar mažiau gyventojų nei Panevėžyje, tačiau jai irgi keista, kad mūsų miestas vakarais toks tuščias.  

Dar Sandra atkreipė dėmesį, kad lietuviai valgo labai daug bulvinių patiekalų. „Gal todėl, kad čia šalta?“– svarstė kartu su drauge austrė ir tikino, kad jų šalyje žiemos nebūna tokios žvarbios.  

REKLAMA

Visi savanoriai vienu balsu teigė, kad lietuviai jiems pasirodė labai uždari, santūrus, įsitempę. Lankydamiesi miesto šventėje atkreipė dėmesį, kad mūsų tautiečiai vartoja daug stipriųjų gėrimų ir išvis gatvėse neretai galima išvysti nuo alkoholio apsvaigusių žmonių.  

Jaunuoliai stebėjosi, kad Panevėžyje net jauni žmonės ne visi kalba angliškai, tad jie patiria sunkumų bendraudami su gyventojais.  

Kita vertus, kaip pripažino Matjė, prancūzai irgi nelinkę mokytis užsienio kalbų, didžiuojasi savo tautybe ir nesuka galvos, kad užsieniečiai su jais negali susikalbėti angliškai ar vokiškai. Ar kas nors iš jų norėtų pasilikti gyventi Panevėžyje? Išgirdę šį klausimą, savanoriai tik šypsojosi ir traukė pečiais. Prancūzaitė įleido šaknis Prieš ketverius metus padirbėti savanore į Lietuvą atvykusi prancūzė Florencija Guiral taip ir nebeišvyko namo. Aukštaitijos nacionaliniame parke ji vedžiojo turistus, paskui dirbo Panevėžyje parduotuvėje kasininke, bendrovėje Dembavos medelyne.  

REKLAMA

Dabar jauna moteris su panevėžiečiu gyvenimo draugu įsikūrusi Utenos rajone, vienkiemyje – pora planuoja ūkininkauti. Florencija yra baigusi aukštuosius agronomijos mokslus, be to, didmiesčiai jos netraukia. Merginos gimtajame Tiulio mieste – tik 14 tūkst. gyventojų...  

Florencijos pažįstami sako, kad per tuos kelerius Lietuvoje praleistus metus ji labai sulietuvėjo. Prancūzė ne tik laisvai kalba lietuviškai, bet puošiasi gintaro karoliais, vasarą dėvi lietuviško lino sukneles. Jai patinka Lietuva ir lietuviai, tačiau apsigyvenusi mūsų krašte irgi neišvengė kultūrinio šoko: glumino lietuvių santūrumas, šypsenų šykštėjimas.  

REKLAMA
REKLAMA

Pavyzdžiui, sėdėdama kasoje prekybos centre Florencija mielai bendraudavo su pirkėjais, jiems šypsodavosi. Mergina iki šiol su meile mena savo klientus: senjorai ją pavaišindavę saldainiais, obuoliais, o viena močiutė net numezgė kojines. Bet kolektyvo elgesys prancūzę šokiravo. Kartą ant jos kolegė supyko už tai, kam ji padėjo vienai pagyvenusiai moteriai.  

„Kai tu pasensi, irgi būsi laiminga, jei atsiras, kas parduotuvėje padės surasti prekę ar nunešti iki kasos, nes pačiai per sunku“, – paprotino tada Florencija bendradarbę, bet ši tik piktu žvilgsniu nuvėrė užsienietę. Prancūzei susidarė įspūdis, kad lietuvės daug laiko praleidžia prie veidrodžio. Ji stebėjosi, kad Lietuvoje moterys kasdien vaikšto su makiažu ir šukuosena, ilgais lakuotais nagais, avi aukštakulnius. Tačiau Florencijai patinka, kad lietuviai nėra tokie emocionalūs kaip jos tautiečiai.  

„Jeigu kas, mes iš karto rėkiame, o jūs – ramiai reaguojate“, – juokiasi ji. Viskas priklauso nuo žmogaus Jau šešerius metus Panevėžyje gyvenantis venesuelietis Karlosas Rosas, paklaustas, su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrė Lietuvoje, net atsiduso.  

REKLAMA

„Palyginti su Venesuela, jų buvo visas tūkstantis“, – nusijuokė egzotiškos išvaizdos muzikantas, su panevėžiete žmona Jurgita auginantis du nuostabius vaikus – mergaitę ir berniuką.  

Ponia Jurgita neabejoja: Karlosui būtų buvę labai nelengva prigyti jos gimtinėje, jeigu prieš tai jis nebūtų gyvenęs ir dirbęs Vokietijoje. Šioje šalyje didžėjus perkusininkas K. Rosas pragyveno penkiolika, Jurgita – trylika metų. Ji Vokietijoje baigė edukologijos studijas. Ten pora ir susipažino, sukūrė šeimą. Į Lietuvą grįžo, kaip patys sako, ekonominės krizės išvakarėse.  

Šeima Panevėžyje atidarė savo barą, tikėjosi, kad jųdviejų meilė Lotynų Amerikos muzikai gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Tuo metu draugai ir pažįstami prognozavo, jog netrukus Jurgita ir Karlosas grįš atgal į Vokietiją, kur abu buvo įleidę šaknis....  

Taip neatsitiko, tačiau barą sutuoktiniams teko uždaryti. „Mes orientavomės į Lotynų Amerikos muziką, kultūrą, o Panevėžys, matyt, yra per mažas, kad mūsų baras turėtų pakankamai ja besidominčių ir mėgstančių lankytojų“, – apgailestauja Karlosas.  

Dabar venesuelietis gyvena Panevėžyje, o muzikuoja Vilniuje. Karlosas juokauja, kad per tuos metus panevėžiečiai pagaliau prie jo priprato ir nebevarsto žvilgsniais, kaip anksčiau. Tačiau pačiam jam dar sunku įprasti prie tuščių miesto gatvių, – labai trūksta, sako vyras, veiksmo. Kartais Karlosas Panevėžyje pasijunta it vesterne, kai filmo herojus vienas žingsniuoja per išmirusį miestą.  

REKLAMA

Palyginti su venesueliečiais, lietuviai K. Rosui atrodo labai susikaustę, įsitempę, nuolat nerimaujantys, randantys problemų ten, kur jų nėra. Jo tautiečiai visiškos priešingybės: atsipalaidavę, gyvenantys čia ir dabar, per daug nesukantys galvos dėl rytojaus.  

Kita vertus, Karlosui imponuoja lietuvių atsakingumas, pareigingumas.  

Nors venesueliečiai taip pat yra katalikai, nešvenčia Kūčių, skiriasi ir Velykų papročiai. Ir išvis Venesueloje visos šventės švenčiamos labai smagiai, žmonės iš širdies linksminasi. To Lietuvoje K. Rosas sako pasigendantis. Karlosas ir Jurgita neplanuoja keltis į sostinę – juolab išvažiuoti iš Lietuvos. Pasak Jurgitos, Panevėžys puikus miestas gyventi, auginti vaikus. Čia ramu, geros mokyklos, draugiški žmonės, jos šeima jaučiasi saugi.

Karlosas pramoko lietuviškai. Ir jis, ir jo žmona mano, kad viskas priklauso nuo paties imigranto: jeigu nori prisitaikyti prie kultūros, kurioje gyvena, tai ir prisitaikys, jeigu ne – lieka susikrauti lagaminus ir grįžti namo. „Vienas Panevėžio minusas – kad miestas apmiręs. Tikėkimės, kad ateityje jis atgis“, – šypsosi K. Rosas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų