Šį rudenį beveik tuo pačiu metu Lietuvos ūkio subjektai patyrė dvigubą Rusijos smūgį: pasienyje ir vidaus muitinėse ėmė strigti mūsų šalies vežėjų gabenami kroviniai, o pieno eksportuotojai išgirdo, kad jų tiekiamoje produkcijoje Rusijos tarnybos rado praktiškai visko, kas iškart lietuviškus sūrius ir varškę nuo prekystalių nustumia į šiukšlynus. Šie du epizodai buvo panašios prigimties, bet skyrėsi technine eiga: pirmuoju atveju veiksmas jau vyko, tačiau Rusijos atsakingi asmenys tylėjo ir viską neigė, antruoju – pirmiau pasigirdo grasinimai bei jų komentarai ir tik paskui prasidėjo veiksmas.
Bandant rasti atsakymą, kas ir kodėl vyksta, Lietuvoje dažniausiai buvo minimos trys galimos versijos: politinis Maskvos spaudimas Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančiai Lietuvai, ypač turint omenyje, kad lapkritį Vilniuje vyks trečiasis Rytų partnerystės vadovų susitikimas; bandymas paveikti Vilniaus laikyseną dėl dujų milžinės „Gazprom“; paprasčiausias, bet ne prasčiausias šiurkštaus vidaus rinkos gynimo pavyzdys, nevengiant laužyti tarptautinių įsipareigojimų. Bet kuri iš šių versijų gali būti tikroji arba – tikros visos iškart. Žinoma, kiekviena iš jų turi ir silpnųjų pusių.
Ekonominis spaudimas – kaip politikos įrankis
Niekam ne paslaptis, kad šių metų lapkričio 28–29 dienomis Vilniuje vyks didžiausias politinis daugiašalis Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginys – trečiasis Rytų partnerystės vadovų susitikimas, į kurį laukiama atvykstant visų ES valstybių ir šešių Rytų partnerių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano) aukščiausių atstovų bei ES institucijų vadovų.
Rytų partnerystės iniciatyva apima ES santykius su Rytų partnerėmis, siekia stiprinti dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą su šiomis valstybėmis, remia jose vykdomas reformas, o viso to tikslas – kuo labiau jas priartinti prie Europos Sąjungos.
Akivaizdu, kad Rusijai tokia politika nepatinka. Taip pat akivaizdu – Lietuva yra gana aktyvi viso šio proceso dalyvė. Tačiau kiek realu, kad Maskva gali tikėtis, jog sugrūdus lietuvių vežėjus į vidaus muitinių patikros aikšteles sustiprintai kontrolei ar apšaukus lietuvišką varškę esant užterštą žarnyno lazdelėmis lietuviai mirtinai supanikuos ir Rytų partnerystės procesas pasisuks kita vaga? Ir numatomas Ukrainos asociacijos su ES sutarties pasirašymas Vilniuje taip ir neįvyks...
Todėl visai tikėtina, kad Rusijos veiksmai, sudavę ekonominį smūgį Lietuvai, adresuoti ne Vilniui, o Briuseliui. Šią mintį palaiko ir ekonomistas Žygimantas Mauricas, atkreipdamas dėmesį, kad tai – išbandymas ES, kuri turi parodyti tokioms šalims kaip Ukraina, jog geba savo narius apginti nuo Rusijos.
„Tai yra labai didelis išbandymas ES, nes jei ES palūš ir leisis suskaldoma, tai duos signalą tokioms valstybėms kaip Ukraina ar Kaukazo šalys, kad neverta stoti į tokią sąjungą, kuri nesugeba ginti savo narių interesų“, – LRT televizijos laidai „Laba diena, Lietuva“ sakė Ž. Mauricas.
Ir atvirkščiai – jei ES duos solidų atsakymą ir bus vieninga, tai reikš, kad jei jūs įstosite į šią sąjungą, nebeturėsite bijoti kaimyno iš Rytų ir galėsite laisvai prekiauti su Vakarais.
Ar šį egzaminą ES išlaikė? Dėl reakcijos greičio ir gauto pažymio gal ir galima ginčytis, bet rezultatai yra: darbo vizito į Briuselį nuvykusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip skelbia spauda, „padėkojo ES vadovams už paramą ir operatyvią Europos Komisijos reakciją sprendžiant prekybos ribojimo klausimą. Dėl šių prekybinių apribojimų Europos Komisija jau kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Praėjusį penktadienį tai svarstyta PPO Prekybos Tarybos posėdyje.“
Lietuvos prezidentės teigimu, tokie prekybiniai suvaržymai, kurių priežastys yra akivaizdžiai politinės, yra neteisėti ir pažeidžia PPO principus. Pasak valstybės vadovės, nepagrįsti prekybiniai apribojimai, taikomi vienai iš ES šalių, jos neinformuojant ir nepateikiant oficialaus paaiškinimo, pažeidžia lygiateisio visos ES ir Rusijos ekonominio bendradarbiavimo principus.
O gal vis dėlto čia nėra politikos – vien tik ekonomika?
Tinklalapis kaliningrad.ru skelbia, jog srities pramonės, verslo ir prekybos ministras Dmitrijus Čemakinas neslepia manąs, kad padėtis pasienyje su Lietuva, kai buvo sustiprinta muitinės kontrolė, gali pasikartoti. „Tai ne vien dėl lietuviškų ar kitokių prekių. Mes esame šalies, priimančios sudėtingus ir rimtus sprendimus užsienio ūkinei veiklai reguliuoti, dalis.“
Juolab kad neseniai pasirodė pranešimų, jog Rusijoje kenčia ne tik ukrainietiškų saldumynų pardavėjai, bet ir kitų šalių importuotojai. Pavyzdžiui, Rusijos žemės ūkio ir maisto inspekcija pareiškė, kad gali laikinai uždrausti kai kurių rūšių norvegiškų žuvies produktų importą – Norvegijos žuvininkystės ministrui skirtame laiške rašoma, kad norvegai nereagavo į ligšiolines rusų pretenzijas.
Rugsėjo pabaigoje „Verslo žinios“ rašė, jog nerimo signalų dėl sustiprintos vežėjų patikros gauna lenkai (rusai pasienyje labai skrupulingai, neskubėdami ėmė tikrinti jų TIR knygeles ir absoliučiai visus kitus vairuotojų dokumentus), estai (Toivo Kuldkeppas, Estijos tarptautinių vežėjų asociacijos generalinis sekretorius: „Neabejojame, artimiausiu metu mūsų pasienyje jie pradės daryti tą patį, ką ir Lietuvoje.“), latviai (Valdis Trezinis, Latvijos vežėjų asociacijos „Latvijas Auto“ prezidentas: „Oficialios informacijos iš Rusijos pusės dar neturime, tačiau turime ją iš mūsų vežėjų – jie per savo klientus sužinojo, kad nuo rytojaus Rusija taikys Latvijos vežėjams papildomas sankcijas. Mes laukiame.“).
Lietuvos viešojoje erdvėje skambėjo nuomonės, jog Lietuvos vežėjų ir pienininkų dusinimo scenarijus tikrai galėjo būti rašomas visai ne Kremliuje: šioje šalyje ekonominiai atskirų suinteresuotų grupių interesai gali būti tvarkomi ir pasitelkus reikiamas institucijas. Tačiau yra nemažai „bet“.
Raimondas Ališauskas, buvęs Lietuvos nuolatinis atstovas prie PPO, prekybos politikos ekspertas, yra rašęs, kad ilgas Rusijos derybų dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje maratonas parodė išties daug šios šalies gebėjimų. Ir visa tai kažkur jau girdėta.
„Prisidengiant kuriama Muitų sąjunga buvo keliami importo muitai, Lietuvos ir jos ES kaimynių bei Turkijos vežėjai buvo apkaltinti kontrabanda ir stumiami iš Rusijos rinkos, iš Europos į Rusiją eksportuojamuose vaisiuose ir daržovėse, mėsoje ir pieno produktuose buvo randami „dideli kiekiai“ pesticidų, antibiotikų ir kitų, rodos, tik Rusijos vartotojams skirtų kenksmingų medžiagų. Bet kurios vyriausybės veiksmai ir nuoširdus rūpinimasis savo šalies vartotojų sveikata yra tikrai sveikintinas dalykas. Tačiau truputį atidžiau panagrinėję Rusijos Federacijos vyriausiojo sanitarijos gydytojo Genadijaus Oniščenkos pranešimus apie randamas kenksmingas medžiagas ir oficialiosios Maskvos didesnius ar mažesnius nesutarimus su kitomis šalimis galime pastebėti įdomų dėsningumą“, – rašė R. Ališauskas.
Minėtasis Rusijos Federacijos pareigūnas tam tikrais laikotarpiais yra „atradęs“, kad vynas iš Gruzijos ar konservuoti žuvų produktai iš Latvijos gali būti pavojingi žmonių sveikatai, taip pat kad šaldyta paukštiena, ypač importuojama į Rusiją, kenkia sveikatai. O 2011 m. lapkričio mėnesį paaštrėjus Rusijos ir Tadžikistano santykiams, mat pastarasis sulaikė ir kontrabanda apkaltino du Rusijos pilotus, šis pareigūnas „atrado“, kad į Rusiją atvykstantys Tadžikistano piliečiai gali kelti grėsmę rusų sveikatai, nes tarp jų itin daug ŽIV ir tuberkuliozės virusų nešiotojų.
Ar sankcijos vežėjams ir pienininkams gali būti bandymas apriboti prekių importą iš Lietuvos ir taip padėti vietos gamintojams, klausia ir ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Abejotina. Maisto prekių importas iš Lietuvos sudaro labai mažą dalelę viso Rusijoje suvartojamo maisto – tik 0,14 procento. Tiesa, iš Lietuvos atvežti pieno produktai sudaro labiau apčiuopiamą šių produktų rinkos dalį – 1,4 proc., tačiau ir ji nėra reikšminga. Taigi, mažesnis importas iš Lietuvos neturėtų beveik jokios įtakos Rusijos ekonomikai. Žinoma, išskyrus tai, kad nukentėtų Rusijos vartotojai, negalintys įsigyti lietuviškų prekių, kurias buvo įpratę vartoti“, – teigia „Swedbank“ ekonomistas.
Statistikos duomenimis, 2012 m. Lietuvos eksportas į Rusiją siekė 15,04 milijardo litų – beveik 19 proc. viso šalies eksporto. Sūriai ir varškė bendrame eksporto į Rusiją sąraše – 3,4 procento. Lietuvos maisto pramonės eksportas į Rusiją siekia 89 mln. litų, arba 19 proc. viso maisto pramonės eksporto.
Žinoma, rusams, kaip jie patys sako, tokia lietuviškų pieno produktų importo apimtis – „statistinė paklaida“ (todėl neva kas čia terliosis rankas perstumdydamas rinką), tačiau lietuviams tai reiškia nemažai. O kai tai svarbu ekonomiškai, vadinasi, bet kokiu atveju turime reikalų su politika.
Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius („Verslo žinios“): „Jei ribojimai užtruks, mes prarasime dalį Rusijos rinkos. Lietuviai atskiruose sektoriuose užima po kelis procentus viso importo į Rusiją ir lenkia tokias valstybes kaip Lenkija ar Vokietija.“ Anot G. Bagušinsko, rusai nori produkciją gauti laiku, be to, mokant už muitinėje stovinčius vilkikus, gaminiai brangsta, realizavimo terminai trumpėja, didmenininkams už neįvykdytus įsipareigojimus gresia baudos prekybos tinklams. Pradedama ieškoti tokios produkcijos alternatyvų.“
Ir čia ypač vertėtų įsiklausyti į Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus žodžius: mūsų maisto pramonės eksporto šuolį Rusijoje lėmė ne tik puikus lietuvių įmonių darbas – mes užėmėme nišas, iš kurių buvo išstumti vokiečiai, lenkai, ispanai, baltarusiai. Rusija daliai šių šalių įmonių tiesiog uždraudė įvežti gaminius, nukentėjo net JAV, vienos didžiausių vištienos tiekėjų Rusijai.
Todėl peršasi išvada: darbas Rusijos rinkoje vis dar primena vaikščiojimą peilio ašmenimis. Galima daugiau uždirbti (tai milžiniška rinka, kuri vis nesugeba maistu apsirūpinti pati), bet visas įdirbis, pastangos ir išlietas prakaitas gali būti nubraukti vienu rankos mostu. Ir vargu ar čia gali padėti koks nors mistinis „rusiškos sielos“ ir jų „verslo kultūros“ suvokimas ar siūlymas perimti Suomijos gebėjimą išvinguriuoti taip gudriai, kad ir orumas nenukentėtų, ir pinigų būtų galima uždirbti. Bet XXI amžiuje ne tik Rusijoje ekonomika ir yra didžiausia politika. Belieka tikėtis, kad „visagalio“ G. Oniščenkos pasitraukimas iš posto bent iš dalies padės spręsti šias ekonomines-politines Lietuvos ir Rusijos santykių problemas.
