• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sudėjus po Arabų pavasario pasipylusius smurto prieš moteris epizodus su nuolatiniu patriarchato ir netgi neapykantos moterims (misoginijos) demonstravimu, valdžios nenoras gilintis į šio reiškinio priežastis ir pasekmes tam tikrose visuomenėse nieko nestebina. Tačiau labai svarbu suvokti, kad šiuo atveju sprendžiamas ne tik moterų ir jų kūnų likimas, bet ir pati šalių kūno politika, teigia mokslininkė Deniz Kandiyoti (opendemocracy.net).

REKLAMA
REKLAMA

Viena iš Arabų pavasario sukilimų Egipte ir Tunise metu euforiją sukėlusių žinių buvo pasiųsta moterų, teigiančių, kad jos pagaliau jautėsi saugios viešose vietose tose pačiose visuomenėse, kuriose dėl seksualinio priekabiavimo ir smurto dar reikia daug ką keisti. Piliečių – jaunų ir senų, vyrų ir moterų, musulmonų ir krikščionių – susivienijimas nors ir trumpam laikui buvo ta lemtinga jėga, kuri leido nuversti Mubarako ir Ben Ali rėžimus. Tačiau nuo tada mus tiesiog užtvindė smurto prieš moteris vaizdai, su jais susijusios žinios ir komentarai. Tačiau šalių valdžia ir valstybinės institucijos nerodo noro šnekėtis apie šiuos įvykius, jų priežastis ir pasekmes. Tačiau tokių smurto protrūkių, šokiravusių visuomenes ir sukėlusių ugningas demonstracijas, tyrimas yra tiesiog būtinas.

REKLAMA

Įprastas patriarchatas ar valdymo klausimas?

Neneigiant patriarchalinio mąstymo ir moterų neapykantos egzistavimo, svarbu išskirti ir dar kelias sudėtingas ir moterų pozicijai žalingas aplinkybes, kurios veikia tuo pačiu metu.

Pažvelkime į plačiai nuskambėjusį tunisietės išprievartavimą 2012 m. rugsėjo 3 d., kuomet policininkai jauną moterį ir jos sužadėtinį įkalino savo mašinoje. Iš vyriškio pareigūnai tariamai reikalavo pinigų ir jį surakino antrankiais, o tada nutempė moterį ant galinės sėdynės ir išprievartavo. Tai galėjo tapti dar viena istorija apie policijos brutalumą ir savivalę, jei teismas, aukai užpildžius skundą, nebūtų jai pateikęs kaltinimų dėl nepadoraus elgesio. Moteriai grėsė pusė metų kalėjime. Situacija sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir protestus, kurių dėka teismas atsiėmė kaltinimus, o Tuniso prezidentas viešai atsiprašė.

REKLAMA
REKLAMA

Seksualinio smurto aukų bauginimas, kad būtų atsiimti kaltinimai ypač tuomet, jei skriaudėjai yra įtakingi asmenys arba valstybės tarnautojai, yra labai paplitusi praktika. Minėtu atveju labiausiai stebina tai, kad spaudimas buvo vykdomas ne neformaliais kanalais, o tokios institucijos kaip teismas. Jei ši nesusituokusi pora būtų sulaikyta Irane arba Saudo Arabijoje, kur veikia vadinamoji „moralės policija“, sužadėtiniai galėjo būti apkaltinti svetimavimu, už kurį numatomos griežtos bausmės. Tačiau tokios taisyklės negalioja Tunise. Taigi, pagrindinis klausimas yra, kas galėjo paskatinti policininkus taip pasielgti. Ar juos įsiutino tariamas jaunos poros flirtas mašinoje? Ar jie teigia, kad poros elgesys kelia pasišlykštėjimą ir toks elgesys turi būti uždraustas ir už jį nubausta (nors nei viena valstybė nenumato prievartavimo kaip tinkamos bausmės). O gal jie tiesiog naudojasi savo pareigomis ir mano, kad už savo elgesį gali likti nenubausti? Galbūt realus ir šių priežasčių derinys? Galime niekada ir nesužinoti, kokių motyvų samplaika nulėmė tokį nepaaiškinamai žiaurų policininkų elgesį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau daug daugiau žinome apie tai, kokią baimę ir įtūžį šis įvykis sukėlė tam tikruose Tuniso visuomenės segmentuose. Bijoma, kad toks teismo elgesys gali būti valdančiosios Ennahda daugumos pasirinkimo kontroliuoti elgesio tinkamumą ir kriminalizuoti veiksmus/veiklas, kurias tunisiečiai laiko leistinomis, ženklas. Tuo tarpu įtūžį sukėlė tai, jog dabar potencialūs viešosios moralės saugotojai gali padaryti išvadas, jog prasidėjo naujas priekabiautojų medžioklės sezonas, reiškiantis, kad asmenys kaip niekad dažnai „nusižengs“ padorumo normoms arba, moterų atveju, gali būti draudžiama pasirodyti viešumoje be lydinčio asmens ar tam tikrų apdarų.

REKLAMA

Tai gali nuvesti prie valstybės, kuri atsiriboja nuo piliečių saugumo klausimo išskyrus tuos atvejus kai dera su moralės arbitrų įvestomis taisyklėmis. Egipto visuomenėje nuvilnijęs pasibjaurėjimas pasakojimais, kad demonstracijose dalyvavę moterys policijos nuovadose buvo verčiamos pasidaryti nekaltybės testus atspindi panašias baimes. Taip sukuriamas įspūdis, jog dalyvaudamos protestuose jaunos moterys elgiasi amoraliai. Šių įvykių Egipte tyrimai dar nebaigti. Telieka laukti ir Tuniso valdžios ir teismų sprendimų, ar pažeidėjai bus teisingai nubausti ar atsipirks nedidelėmis nuobaudomis.

REKLAMA

Tais atvejais, kuomet teisėtvarka ir tvarkos palaikymo institucijos tampa bejėgėmis, kaip, pavyzdžiui, po revoliucinių sukilimų ir pokonfliktinėse visuomenėse, nusikaltimų skaičiaus išaugimas yra įprastas ir moterys atsiduria dideliame pavojuje. Tačiau institucijos, kad ir kokios nusilpusios jos bebūtų, savo pasirinkimu būti pasyviais stebėtojais ar virsti grobuonimis – kaip nutiko Egipto demonstracijose dalyvavusių moterų atveju – suformuoja tam tikrą į aktyvistų bauginimą nukreiptą politiką, kuri reiškia daug daugiau nei paprastą neapykantą moterims.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, valstybės tarnautojų įvykdomi nusikaltimai prieš moteris yra tik dalis visos statistikos, į kurią patenka seksualinio smurto atvejai, kai moterys nukenčia nuo pavienių vyrų (giminaičių, draugų ir svetimų), šeimų, jaunimo grupuočių ar netgi kitų moterų. Šiuos skirtingus smurto atvejus nuo įprasto patriarchato skiria ne tik visuomenės reakcija, bet ir viešumas. Moterys stengiasi save apginti, jos pradeda kalbėti, pateikia kaltinimus, buriasi į grupes prieš smurtą, prie kurių jungiasi ir vyrai.

Tačiau dilema „kas kalba už ką“ vis dar trukdo organizuoti pilnavertę diskusiją, kadangi reiškinys, kurį stebime, yra visai naujas.

REKLAMA

Smurtas ir tylėjimas: dilema „kas kalba už ką“

Dokumentinis filmas „Seksas, minios ir revoliucija“ pasakoja apie smurto prieš moteris bangą Egipte, kur smurtautojai buvo ir jauni (sekso ištroškę) vyrai, kurie priekabiavimą laiko pasilinksminimo forma, ir samdomi nusikaltėliai, veikę kaip politinio bauginimo įrankis. Šis filmas nėra tiek svarbus, kiek žmonių reakcija į jį. Daug žiūrėjusiųjų filmą įvertino kaip profesionalų ir duomenimis paremtą žurnalistinį darbą, tačiau nemažai piktinosi, kad užsienietė reporterė drįso kalbėti už arabų moteris. Gynybinę reakciją, sukeltą šio filmo gerai išreiškia Ala’a Shehabi žodžiai, kuri matytus vaizdus laiko globėjiškais ir rasistiniais. Pasak jos, susidaro įspūdis, kad „Kaukaze nebeliko smurto šeimoje problemos, moterų pardavinėjimo industrija ir moterų diskriminacija jau suvaldytos ir visi šie neigiami reiškiniai dabar tik tamsesnę odos spalvą turinčių rasių problema“.

REKLAMA

Faktų, kad reporterė galėjo būti kilusi iš pietų Azijos, kalbintos egiptietės noriai pasakojo savo patirtis ir buvo gilinamasi į politiškai organizuojamą smurtą prieš moteris, o ne tik „dėl sekso išprotėjusių egiptiečių vyrų“ demonstravimą, buvo per mažai, kad būtų atremti kaltinimai rasizmu. Ala’a Shehabi ir kitų panašiai mąstančių siunčiama žinia yra tokia, kad smurtas prieš moteris yra globali problema ir nėra nieko svarbaus, ką šia tema reikėtų minėti kalbant apie arabų pasaulį. Jei taip padaroma, iš karto pakvimpa orientalizmu ir rasizmu. Tokia situacija primena daug kitų diskutuojamų atvejų, tam tikru momentu pasiekusių akligatvį. Kai Mona Elthahawy,nepaisant to, jog pati yra egiptietė, rašė apie neapykantą moterims, dauguma komentatorių buvo taip užsiėmę kaltindami ja neo-orientalizmu ir nuolaidžiavimu Vakarams, kad jos analizėje nepastebėjo esminių politinių ir analitinių trūkumų. Šaltinio atmetimas vietoje argumento vertinimo nulemia neproduktyvią tylą, kurios nenori toleruoti nei puldinėjamos moterys, nei visuomenės, kuriose jos gyvena.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įprastas patriarchato papildymas dažniausiai yra nenoras girdėti apie smurtą prieš moteris. Dauguma užgauliojamų moterų žinojo ir dabar žino, kas yra jų užpuolikai: jas mušė vyrai, prievartavo giminaičiai ar to paties kaimo gyventojai, jos buvo priverstos ištekėti už savo kankintojų ir slėpti savo gėdą, buvo nužudytos savo pačių šeimų, kurios taip bandė išgelbėti savo „garbę“, etc. Šis sąrašas labai ilgas ir skiriasi priklausomai nuo regiono – pietų Azijoje nuotakas nudegina anytos, žemesnės kastos moteris nuolat užpuola ir išprievartauja jų šeimininkai... Šie smurto pavyzdžiai leidžia laikyti įsitikinimą, kad moteris yra saugi namų erdvėje, melagingu. Tai mažai tesusiję su įprastu diskursu, kad „viskas būtų gerai, jei galėtume jas uždaryti namuose“ arba „ką ji veikė gatvėje?“. Valstybės dažnai laiko prioritetu išlaikyti moteris savo valdžioje ir tai patvirtina tokie pavyzdžiai: už „garbės nusikaltimus“ skiriamos mažesnės bausmės, o prievartautojui sutikus vesti auką jam sumažinama bausmė.

REKLAMA

Dabar vyrai ir moterys protestuoja, filmuoja, diskutuoja ir buriasi į grupes. Jie žino, kad smurtas prieš moteris nėra „šeimos reikalas“ ir šis reiškinys yra pačiame kuriamų ar esamų valstybinių darinių centre. Žmonės nori atsikratyti grupuočių, kurios leidžia tam tikriems asmenims laikytis valdžioje, korumpuotos policijos ir nusikaltėlių bei prievartautojų, kurie įgauna imunitetą tapę politikais ir propaguoja diskursus, nukentėjusias moteris kaltinančius tuo, kad atidengė veidus viešose vietose. Gėda tapo įniršiu ir tyla buvo nutraukta. Turime paklausti kodėl.

REKLAMA

Patriarchato veikimas ar krizė?

Mano pastebėjimai Turkijoje, kur smurto prieš moteris klausimas tapo aršių politinių debatų tema, pirmiausiai sukėlė idėją, kad galbūt atsirado naujas fenomenas. Nuo 2002 iki 2009 m. moterų nužudymų skaičius šalyje išaugo 1400 procentų ir beveik kas dieną žiniasklaida praneša apie naujus žiaurumus. Ėmė kurtis moterų grupės, kurios lydi aukų karstus net ir labai konservatyviose bendruomenėse ir taip pažeidžia musulmonų laidotuvių etiketą. Atidžiau patyrinėjus istorijas paaiškėjo, kad šį smurtą pirmiausiai sukelia moterų nenoras paklusti – moteris žudo vyrai, su kuriais jos nori išsiskirti (ar buvę vyrai), keršija atstumti gerbėjai, žūsta užsispyrę dukros, nesutinkančios su tėvų sprendimais...

REKLAMA
REKLAMA

Moterų viltys siekti išsilavinimo, pripažinimo ir civilinių teisių, etc. reikalauja aukų. Svarbu pabrėžti faktą, kad arabų pasaulyje moterys yra matomos viešojoje erdvėje. Išskyrus elitui priklausančias moteris, kurios gali sau leisti keliauti nuosavomis mašinomis ar samdyti vairuotojus, vidurinės ir darbininkų klasės moterys naudojasi viešuoju transportu, eina apsipirkti į turgus ir parduotuves, lankosi ligoninėse ir mokyklose ir, žinoma, dalyvauja demonstracijose. Senojo patriarchato sistemos nebeliko.

Mano manymu, naujasis fenomenas, kurį galima pavadinti „vyriškumo restoracija“ atsiranda tuo momentu, kai įprasta patriarchato sistema nustoja būti totaliai dominuojančia ir siekiant ją išlaikyti ir užtikrinti reprodukciją reikia daugiau smurto ir įvairesnių ideologinių valstybės aparato strategijų. Smurto toleravimas rodo ne įprastą patriarchato funkcionavimą ar tradicionalizmo atgimimą, o galimą jo nykimą. Islamizacijos procesas gali būti suvokiamas ir kaip bandymas padidinti patriarchato hegemoniją, tačiau kaip matėme Irano atveju, tai vis tik negali visiškai sunaikinti moterų reikalavimų ir aktyvizmo.

Darosi akivaizdu, kad nuostatos, kurios įtvirtina vyrų pranašumą prieš moteris islame, sociologiniu požiūriu pamažu netenka galios. Vyro aprūpintojo įvaizdis byra dėl didžiulio jaunų vyrų nedarbo ir jie tampa nepajėgūs ne tik aprūpinti moterį ir sulaikyti ją nuo darbo ir pasirodymo viešose vietose, bet ir pasirūpinti savimi. Tokia vyriškumo krizė ir siekis išlaikyti savo išskirtines teises nulemia žiaurių metodų naudojimą ir gali virsti kruvinu sportu bet kur – Soweto lūšnynuose, Ciudad Juarez fabrikuose, Delhi gatvėse ar Cairo mieste. Ar šis smurtas bus vertinamas kaip kriminalinis veiksmas ar sankcionuota religinių-politinių judėjimų veikla, priklausys nuo valstybės. Mes ne tik turime teisę, bet ir pareigą klausti kaip, kada ir kodėl valdžia pasirenka bendradarbiavimą su moterų neapkenčiančia visuomenės dalimi ar tariasi su individais, grupėmis ar judėjimais kurie vykdo smurtą prieš moteris. Tai yra žmonių išėjimo į gatves priežastis. Jų tikslas yra ne tik apginti moteris ir jų kūnus, bet išsiaiškinti su pačia valstybe.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų