Manau, pasisakius paskutiniams savo lyderiams, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėtų pademonstruoti nuoseklumą, viešai atsiprašyti savo amžino priešo, Lietuvos kompartijos centro komiteto buvusio klerko, Lietuvos socialdemokratų partijos vienos iš pažibų, buvusio premjero, Aukštosios partinės – „burokevičinės“ – mokyklos auklėtinio Gedimino Kirkilo. Gal net pakviesti jį į kokią nors idiotišką „Atleisk“ tipo laidą. Ėmęsi ginti Prezidentę Dalią Grybauskaitę nuo nepatogių klausimų, ponai turėtų būti nuoseklūs.
Juk tiek problemų turėjo G. Kirkilas dėl tos Aukštosios partinės mokyklos, visaip ten vyniojosi, „originaliai“ stojo į magistro studijas, bylinėjosi. Ir viskas per oficialiai ligi šiol lyg ir aiškiu buvusį konservatorių požiūrį į mokslinio bolševizmo profesionalų kalvę. 1996 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą „Dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų nepripažinimo“ inicijavo būtent konservatoriai. Nepatingėjau susirasti anos nepaprastos Seimo sesijos posėdžių stenogramų ir cituoju:
V. Landsbergis: „Čia nėra labai ypatingas dalykas, bet vis dėlto tokia šiukšlė, nuo kurios apsišvarinti vertėtų. (Balsai salėje) Galbūt net ir prieš Naujuosius metus apsišlavimas nekenkia. <…> . Aš tik galėčiau pakomentuoti, kad pagal tų laikų papročius tai buvo tam tikra specialybė – viršininko. Bet kur, bet kokioje srityje tu jau viršininkas. Profesija – viršininkas. Bet tai, žinoma, prie Dž. Orvelo literatūros priskirtini dalykai, prie „orseliškosios“ literatūros, o iš tikrųjų yra taip, kaip tada jau nustatė ir Aukščiausioji Taryba. Be to, į partines mokyklas buvo priimami tik komunistų partijos nariai, partinių mokyklų programos neatitiko kitų aukštųjų mokyklų programų ir, kaip sakė prieš dvejus metus mūsų Juridinis skyrius, per laikotarpį, praėjusį nuo tada, naujų aplinkybių, kurios paneigtų tuo metu pateiktus argumentus, neatsirado. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pagal aukštųjų mokyklų nuostatus aukštosios mokyklos buvo steigiamos TSRS Ministrų Tarybos nutarimais, jos buvo pavaldžios ministerijoms. Tuo tarpu partines mokyklas steigė TSKP CK, jos buvo pavaldžios TSKP CK, ir Vilniuje ši mokykla taip pat buvo įsteigta TSKP CK nutarimu, kuriame nurodyta, jog ši keturmetė mokykla suteikia aukštąjį partinį politinį išsilavinimą. Taigi aukštasis partinis išsilavinimas buvo specifinis, kaip ir šios mokyklos buvo specifinės mokymo įstaigos. Cituoju paskutinį sakinį iš Juridinio skyriaus dvejų metų senumo teksto: „Jų steigimą ir veiklą reglamentavo ne valstybinės valdžios ir valdymo institucijų aktai, o partinių organų nutarimai. Mokyklose besimokančių asmenų kontingentas buvo formuojamas pagal partinį principą, todėl iš esmės diskutuotina, kodėl faktiškai iš buvusių partinių santykių vėl turėtų kilti teisiniai santykiai su valstybe ir valstybinėmis institucijomis.“
Juk tikrai ne viena Prezidentė Dalia Grybauskaitė, niekinamai pasisakanti apie „gatvės patriotus“, ten „nardė po mokslo gelmes“. Jos bendradarbis toje „mokslo šventovėje“ Vytautas Lukoševičius, kuris galbūt nuoširdžiai stebisi (2013 m. sausio 19 d. – Delfi.lt), kad ne visi mokslinį bolševizmą laiko mokslu, yra teisus dėl vieno – konservatorių gretosna komunistų savo laiku sugužėjo nemažai, kaip ir į Sąjūdį. Todėl ir šios partijos, net jos lyderių požiūriai į komunizmą, komunistus ir jų profesinio amato mokyklas yra, kaip paaiškėjo, labai lankstūs bei visada atitinka politinę konjunktūrą.
Jau ne kartą pastebėta, kad konservatorių komunistai buvo iš „nuskriaustųjų“ partijoje, kurių nepriėmė ir nepakėlė taip aukštai, kaip jiems norėjosi. Tikėtina, kad dalis iš jų net būtų norėję klausytis D. Grybauskaitės ir jos bendražygių paskaitų apie „pūvantį kapitalizmą“, bet neužteko potencialo (talento ar pažinčių) ten patekti. Tada, kai buvo priimamas šios mokyklos diplomus nuvainikuojantis įstatymas, jie manė, jog į valdžią atėjo amžiams, jautėsi tvirti ir galingi. Gal net jautėsi radę progą atkeršyti. Dabar jie, po įprasto svaiginimosi valdžia, išgyvena sunkų abstinencijos periodą, jaučia vidinį nerimą, galbūt prastai miega. O ir šiaip – neturi idėjų, kaip čia greitai grįžus į valdžią, kur negalėjo nepatikti.
Telieka smulkmeniškos, bet griausmingos intrigos. D. Grybauskaitė ambicinga ir autokratiška persona? Kerštinga ir neatleidžianti oponavimo? Pirmyn, broliai dešinieji – stokime jos ginti, nors jai niekas negresia. Iškelkime sąmokslo teoriją, kad konservatorių „nudiplomintas“ Gediminas Kirkilas, kartu su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, o taip pat su Valstybės saugumo departamento vadovui Gediminui Grinai žinomais, bet įslaptintais rusiškais „juodais“ milijonais perka Z. Vaišvilą, idant šis primintų klausimus, kurie keliami jau seniai, tačiau buvo arogantiškai nutylimi.
Beje, šalia uolaus darbo kolaborantų urve ir „tylaus vidinio mažo karo“ (galbūt ir „partškolos“ bufete per Kūčias būdavo silkės ir pievagrybių), D. Grybauskaitei kai kas yra priekaištavęs dėl panašumų į Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką. Ir ne bet kas, o kaip buvo galima girdėti jau viešame audio įraše, buvusi Seimo pirmininkė, tikra dešiniųjų matriarchė Irena Degutienė. Įdomu – ar ją tada taip pat įkalbėjo Viktoras Uspaskichas arba G. Kirkilas?
Visa ši nyki istorija susiveda į tą patį, ką man yra pasakęs iškilus išeivijos veikėjas Bronius Nainys apie Prezidentą Valdą Adamkų: „Jam reikėjo Lietuvos, kad galėtų būti jos Prezidentu.“ Parafrazuojant, apie D. Grybauskaitę, visiškai nesvarbu kur ir kada, pasakyčiau tą patį: „Jei tai būtų LTSR, ji būtų mielai tapusi LKP CK pirmąja sekretore (atitinka gubernatoriaus statusą).“ Tokia visada ir tegali būti tylaus lūkuriavimo ir „mažo vidinio karo“ prasmė. Velionis Algirdas Mykolas Brazauskas užaugino gerą mokinę, o prof. V. Landsbergis ją uoliai saugo nuo … Z. Vaišvilos. Spektaklis tęsiasi, bet nuolat stebėti nebūtina – spėsite su vaiku nulipdyti besmegenį, pasportuoti, pabūti su draugais, pameškerioti ant ledo. Net ir tai darydami, galbūt, kaip sakė jos Ekscelencija, jausitės nuolat bei kasdien kovojantys už Tėvynę. Ir kas gi galėtų paneigti?
