Jonas Vaiškūnas  (nuotr. Elta)

Jonas Vaiškūnas (nuotr. Elta)

Sulaukę trumpiausios metų dienos ir nakties lietuviai puikiai žinojo, kaip pasiruošti šiam perėjimui – tam pasitelkė papročius ir apeigas.

Baltai šventė žiemos saulėgrįžą

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas sako, kad žiemos saulėgrįžos idėja – tai naujas laiko ciklo virsmas. Saulė sugrįžta ir vėl eina savo keliu per dangų. Kad tai įvyktų sėkmingai, žmogus turi atlikti tam tikras apeigas. Tik laiku pabaigę senųjų metų darbus galėsime deramai sutikti naujuosius, kurie visuomet neša naują pradžią.

– Kokie simboliai ir papročiai yra susiję su žiemos saulėgrįža? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė J. Vaiškūno.

– XIX–XX a. papročius mes žinome – Kūčių vakarienė, Blukio deginimas ir kt. Žvelgiant į šių papročių ištakas ir pirminę prasmę būtina prisiminti indų vedas ir vieną iš teorijų, kad per pagrindinę kalendorinę šventę visos apeigos būdavo skirtos simbolinei kovai su tamsa dėl šviesos.

REKLAMA

– Kuo šviesos sugrįžimo apeigos buvo svarbios senosios kultūros žmogui?

– Galima nusišypsoti ir sakyti, kad saulė ir taip grįš, be religinių apeigų, bet visi šie vaizdiniai, kurie gyvavo senojoje kultūroje, skirti žmogui, jo sielai. Juk kai per Kūčias ir Kalėdas sėdame prie stalo, dairomės, ar mūsų šešėlis nesutrumpėjo, iš po staltiesės traukiame šiaudą ir vertiname jo ilgį.

Iš tiesų tai darydami keliame klausimą, ar sulauksime kitų Kūčių ir Kalėdų. Jos ateis, saulė sugrįš, tačiau tavęs gali nebebūti. Jei žmogus atlieka mitines apeigas – stiprina savo sielą, veja iš jos tamsą, labai tikėtina, kad kitus metus jis pasitiks sveikas gyvas ir sulauks grįžtančios saulės.

Pasaulio pabaiga – kasmet

Saulėgrįža žymi vieno ciklo pabaigą ir kito pradžią. Ar senojoje kultūroje yra užuominų apie pasaulio pabaigos laukimą?

– Žiemos saulėgrįžos metu, kuomet buvo pats tamsiausias metų laikas, ir įvykdavo vadinamoji pasaulio pabaiga. Tai laikas, kurį išgyventi sunkiausia, juk anuomet žmonės neturėjo maisto papildų, elektros, tad ir grėsmė buvo pati didžiausia. Tuomet buvo imamasi specialių savęs stiprinimo priemonių – psichologinį poveikį turinčių ritualų ir apeiginių veiksmų.

Neseniai kilęs ažiotažas dėl pasaulio pabaigos – sumaterialėjusios žmogaus sielos bandymas ieškoti materijos ten, kur jos nėra. Kai pradedame sverti, skaičiuoti, matuoti, ekonomiškai įrodinėti, kad pasaulis nesibaigs, elgiamės juokingai. Juk kosmosas nėra fizinis, egzistuoja visata, galaktikos, žvaigždės... Jos juk „nesibaigs“.

REKLAMA

Žmogui iš tiesų vieną kartą gali užgesti saulė, mėnulis ir žvaigždės, ir jis šį pasaulį paliks, tad vienintelė pasaulio pabaiga, kurios gali tikėtis žmogus, yra asmeninė jo mirtis. Nesvarbu, ar tą akimirką miršta tūkstančiai, ar vienas žmogus, visuomet miršti vienas, tad visi ritualai, net ypač išgarsėjusių majų, liepia atlikti daug svarbių apeigų, kad tas momentas būtų nutolintas ir jam būtų pasirengta.

Kai žmogui 50–60 metų, jo Kalėdos jau kitokios, nei tuomet, kai jam buvo 16–18 metų. Sieloje tarsi prisikaupia nuovargio, blogio, tamsos, o tuomet ir pavojus, kad užges saulė ir visos žvaigždės, yra didesnis. Atlikdamas apeigas ir ritualus žmogus jaučiasi galįs pakeisti savo lemtį. Tai daro jį sveikesnį, stiprina pasitikėjimą savimi.

– Ar šiuolaikinio žmogaus nebedrąsina senoji kultūra?

– Ir pasaulio pabaigos idėja, ir raginimas kartkartėmis pamąstyti apie mirtį yra tarsi skatinimas išnaudoti laiką žemėje. Šios nuostatos tikslingumas puikiai atsiskleidė, kai žmogaus gyvenimo trukmė buvo keliais dešimtmečiais trumpesnė.

Per Kūčias ar Kalėdas pamąstymais apie pasaulio pabaigą, asmeninę mirtį skatina žmogų susitvarkyti viską, kas būtina, kad ramiai galėtų pasitikti akimirką, kai teks keliauti Anapus. Mirtis – tik perėjimas į kitą erdvę. Šiandienos žmogus tuo netiki ir tokias mintis palydi ironiška šypsena. Pasaulio pabaiga atrodo grėsmingai, nes neturime vaizdinių apie pomirtinį pasaulį. Žmogus jaučia nebūties grėsmę, baimę, kad jį ištiks amžina pražūtis. Senovėje niekas mirties nebijojo. Buvo baiminamasi tik netikėtos mirties, kuri ateitų, kai jis nėra pasiruošęs.

REKLAMA

Juk dar ne taip seniai žmonės iš anksto įsigydavo karstus, moterys specialiai šiam momentui siūdinosi įkapes. Pirtyje stovėdavo salyklo kubilas ir, pavyzdžiui, mirus tėvui sūnus iš karto darydavo alų ir sakydavo, kad juo vaišina mirusysis. Taip pat būdavo žinoma, kas duobę kas, buvo atiduotos skolos, vaikams padalyta žemė. Tai galima vadinti kontroliuojamos mirties idėja. Žmogus tarsi sako: „Esu pasiruošęs ir nebijau, žinau, kur einu.“

Senosios apeigos ir ritualai buvo galingas psichologinis užtaisas žmogaus mąstysenai ir gyvenimui. Šiuolaikinis žmogus nieko nespėja ir niekam nesiruošia, tad ir mirtis jį užklumpa kaip žiema kelininkus – netikėtai. Niekuomet nebūname atidavę skolų ir pasiruošę ramiai sutikti pabaigą, o atėjus naujais pradžiai toliau velkamės su senų darbų uodega. Jei senieji dalykai persikelia į naują laiko ratą, tai ir žingsnio į priekį nereikia tikėtis – tiesiog bandysime užbaigti senus darbus, ir gyvenimas stovės vietoje.

TIK FAKTAI

Žiemos saulėgrįžos simbolis – elnias devyniaragis, kuris ant savo ragų parneša saulę.

Eurazijos regione akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, dangų, Mėnulį.

Senovės baltai naujųjų metų nešventė sausio 1 dieną, naują metų ciklą pradėdavo skaičiuoti nuo kovo 21-osios.  

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Per susitikimą su Zelenskiu blogai pasijuto Merkel
DABAR RODOMA
Per susitikimą su Zelenskiu blogai pasijuto Merkel
DABAR RODOMA
Kodėl lietuviai bene daugiausiai skęsta Europoje
DABAR RODOMA
Medikai skelbia pavojų – trūksta kraujo
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kova su Sosnovskio barščiais
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
REKLAMA
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų