Ne vienoje kaimo bendruomenėje jau susiklosčiusios ilgametės tradicijos, kai ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės remia ne tik bėdai prispaudus, bet ir organizuojant bendruomenių šventes bei kitus renginius. Tačiau daugelis jų nelinkę garsiai didžiuotis savo labdaringais darbais. „Dalytis su kitais, padėti – natūralus dalykas, todėl garsiai skelbtis nėra reikalo. Svarbu, kad turėtume kuo pasidalyti“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė kalbinti ūkininkai.
Pasak seniūnų, dabar daugelyje šalies kampelių didžiausias galvos skausmas – užpustyti keliai, todėl daug kur be ūkininkų pagalbos neišsiverčiama. Ne vienas jų, pirkdamas ūkiui reikiamą techniką, dairosi ir tokios, kuri tiktų ir užsnigtiems keliams valyti. Kai reikia vaduoti užpustytus kaimus ar vienkiemius, daugelis žemdirbių į pagalbą skuba be atlygio.
„Ūkininkai pluša keliuose. Seniūnijoms nepakankamai skiriama pinigų keliams valyti, todėl tenka padėti“, – apie svarbiausią rūpestį po sniegingų ir vėjuotų dienų kalbėjo Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Virmantas Ivanauskas. „Dabar mūsų technika stumdo sniegą. Neišvengiame ir gedimų, tad rūpesčių pakanka“, – kolegai antrino Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius.
Dalijimasis dvasiškai įkvepia
Ne iš vieno šalies ūkininko ūkio išaugintos ir pagamintos gėrybės keliauja į labdaros valgyklas, pasiekia skurstančias, daugiavaikes šeimas, senelių namus ir kitas socialines įstaigas.
Agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus darbuotojams seniai pažįstama Panevėžio rajono ūkininkė Milda Mikelionienė. Moteris sako nebeprisimenanti, kiek metų išaugintomis daržovėmis dalijasi su nepriteklių kenčiančiais vaikais. Daržovių augintoja remia ir vietos bendruomenės iniciatyvas, Panevėžio sporto klubą, kuriame išugdytos garsios dviratininkės.
„Juk žmogus ne vien pinigais ir materialiniu turtu yra gyvas. Kai pats tvirčiau stovi ant kojų ir dėl duonos kąsnio nesibaimini, norisi, kad ir kitiems būtų gerai. Dalijimasis ir pagalba kitiems įkvepia. Nežinau, kaip jaučiasi tie, kurie gauna paramą, bet man širdyje gera pasidaro, kai kam nors padedu“, – atvirai kalbėjo M.Mikelionienė.
Ūkininkė neatsisako paremti, kai jos prašo daržovių. Tačiau ją stebina labdaros organizacijų noras paramai surinkti pinigus. „Kodėl nenori paimti daržovių? Jei dažniau kreiptųsi į augintojus ir prašytų produkcijos, daugiau žmonių galėtų pamaitinti“, – įsitikinusi M.Mikelionienė.
Remia ir stambūs, ir maži
Dosnūs ir Kėdainių rajone ūkininkaujantys stambūs daržininkai. „Saulius Dambrauskas, Vidmantas Kvedaras, Virgilijus Kuprevičius ir kiti augintojai daržovių negaili, ūkininkai paremia ir transportu, kitais būdais, – pasakojo V.Ivanauskas. – Kiekvienoje seniūnijoje ne vienas ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė mato savo bendruomenės narių problemas, prisideda prie bendrų švenčių.“
Seniūnijų darbuotojai pastebi, kad atjausti kitus linkę ne tik didesnių galimybių turintys stambūs ūkininkai. Kalbėdamas apie labdaringumą, Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos seniūno pavaduotojas Juozas Klioris iškart prisiminė vieną seniūnijos gyventoją, kuris sugeba iš nedidelio žemės ploto ir pats pragyventi, ir dar kitus paremti. „Sodo ir daržo gėrybėmis jis apdalija vaikus, vaišina bendruomenės renginiuose, nuveža į senelių namus. Tai pavyzdys, kaip tvarkingai dirbant galima pragyventi iš mažo ūkio ir dar kitus paskatinti“, – ūkininką gyrė J.Klioris.
Labdaringų darbų nesureikšmina
Anot Lietuvos ūkininkų sąjungos Pakruojo rajono skyriaus pirmininko Alvido Vasiliausko, jų krašte susiklosčiusi tradicija remti ir renginius, ir nepritekliuje gyvenančius bendruomenės narius. „Nesame kokie milijonieriai, kiek išgalime, tiek ir remiame. Kas ko paprašo, stengiamės padėti. Tai – mūsų gyvenimo dalis, todėl to nesureikšminame ir neakcentuojame“, – sakė ūkininkas.
Daugiausia dėmesio vargstančioms šeimoms, vaikams, vienišiems seneliams skiriama didžiausių švenčių išvakarėse. Tada ne vienas ūkininkas tampa Kalėdų seneliu. „Padedame ir bažnyčiai, ir vietos bendruomenėms. Tai šventes, koncertus paremiame, tai pavežti ką reikia, tai ištikus nelaimei padėti. Tokią veiklą vykdome ir vykdydime“, – labdarą kaip natūralų visuomenės reiškinį vertino A.Vasiliauskas.
R.Juknevičius pastebėjo, kad dėl paramos kreipiamasi tiek į pavienius ūkininkus, tiek į juos vienijančią organizaciją. Kiek kas suteikia paramos, ūkininkai neskaičiuoja ir nesididžiuoja. Malonu būna, kai labdarą dalijančios organizacijos ar patys paramos prašytojai paskambina ir padėkoja. „Kaip organizacija lėšų tam nekaupiame, tačiau labdarą suteikia jos nariai, ūkininkai. Pernai susirinkę svarstėme, kas parems besigydančius nuo priklausomybės ligų asmenis, kas šventinius pietus mokyklose, kas daugiavaikes šeimas“, – pasakojo Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Skursta dirbantys žmonės
R.Juknevičius įsitikinęs, kad ūkininkas, gamindamas kokybiškus produktus, turi ne tik tausoti gamtą, bet ir matyti vietos bendruomenės rūpesčius. Senoji žmonijos išmintis byloja, kad duodančiam sėkmė palankesnė. Tai supranta labdaringa veikla užsiimantys turtingieji.
Ūkininkai sako, kad dalytis skatina ir lietuvių tautosaka. „Jei nepaaukosi, iš tavęs pavogs. Arba kitaip gali patirti netektį. Taigi aukoti verčia ir aukštesniųjų jėgų reguliuojami dėsniai“, – samprotavo R.Juknevičius.
Gyvenimas regionuose negerėja. Tai rodo statistiniai duomenys. Statistikos departamentas skelbia, kad žemiau skurdo ribos gyvena 30,7 proc. kaimo gyventojų. Lietuvoje 2011 m. skurdo penktadalis gyventojų. Palyginti su 2010 m., skurdo rizikos lygis mieste sumažėjo 1,5 proc., o kaime padidėjo 2,3 proc.
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ pernai atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dalis šio fondo paramos gavėjų yra vidutinio darbingo amžiaus Lietuvos gyventojai. Beveik pusės „Maisto banko“ paramos gavėjų pajamų šaltinis – atlyginimas. Taigi skursta dirbantys žmonės.
Komentaras
Pagerėjimo ženklų nesimato
Gydytoja Marija Zabulionienė , agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė
Ir ūkininkai, ir verslininkai – mūsų geradariai. Ūkininkai duoda bulvių, kitų daržovių tiek, kiek mums reikia. Yra tokių, kurie atveža šonkauliukų sriubai virti. Kaip gerai, kad yra žmonių, kurie mato ir kitus, gali ir nori dalytis. Gaila, bet tokių, kuriems reikia pagalbos, nemažėja. Kol kas gyvenimo pagerėjimo ženklų nematome. Ne tik nedarbas, bet ir mažos pajamos stumia žmones į skurdą. Baisus dalykas, kai vaikų auginimas mažas pajamas gaunančioms šeimos, ypač vienišoms mamoms, tampa dideliu iššūkiu. Kas mėnesį labdaros valgykloje pamaitiname apie šešiasdešimt žmonių. Pirmiausia siekiame padėti tiems, kuriems paramos tuo metu labiausiai reikia. Jei žmones ištiko nelaimė, jie neteko pragyvenimo pajamų, jiems pirmiausia tiesiame pagalbos ranką. Kol susitvarko reikiamus dokumentus, juos ir pamaitiname, ir sausą davinį duodame.
