Įvertinti Rusijos ir NATO sąveiką nėra lengva dėl jos dvilypumo. Viešojoje Rusijos erdvėje į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją žiūrima dažniausiai įtariai arba net priešiškai. NATO kaip „priešo“ vaizdas yra paveldėtas dar iš sovietmečio. Ir iš tikrųjų, Rusijoje mažai kas daroma, kad šis vaizdinys keistųsi. Priešišką požiūrį į NATO palaiko ir dar nepamiršti nesutarimai dėl įvykių Balkanuose praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje bei dažni oficialių Rusijos valdžios atstovų pasisakymai, kuriuose eksploatuojamas jau minėtas „priešo“ vaizdinys. Kita vertus, jeigu pažiūrėtume į tarpusavio susitarimus, tai Rusiją ir NATO galima būtų pavadinti jei ne draugais, tai bent partneriais. Pasirodo, kad Rusijos interesai ne visada yra diametraliai priešingi Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos siekiams.
Naujas atstovas
Šiomis dienomis Rusija pagaliau patvirtino savo naują oficialųjį atstovą prie NATO. Juo tapo buvęs RF užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško. Nors ši kandidatūra nebuvo laikoma paslaptyje – pavasarį ir vasarą A. Gruško kaip kandidatą į šį postą patvirtino Dūmos ir Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų komitetai, – oficialiai paskirtas jis buvo tik dabar.
A. Gruško yra patyręs diplomatas. Nuo pat savo karjeros pradžios 1977 metais jis dirbo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijoje, o vėliau ir Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijoje [http://www.newsru.com/russia/24oct2012/grushko.html]. Jo paskyrimas įvyko gana tyliai ir nepastebimai, ypač palyginti su jo pirmtako paskyrimu.
Galima priminti, kad 2008–2011 metais Rusijos Federacijos atstovu prie NATO dirbo neblogai žinomas, savo nacionalistinėmis pažiūromis pagarsėjęs politikas Dmitrijus Rogozinas. Kai prieš ketverius metus jis buvo pasirinktas kandidatu į šį postą, buvo kalbama, kad Maskva siunčia NATO ženklą, jog santykiuose su Aljansu Rusija laikysis griežtos ir „kietos“ pozicijos. Tai, kad į šį postą buvo paskirtas ne kas kitas, o D. Rogozinas, rodė, jog Rusija mažų mažiausia nesiekia pagerinti santykių su NATO, o galbūt ruošiasi ir rimtesnei diplomatinei konfrontacijai (D. Rogozino paskyrimo metu Rusija, numanu, jau svarstė apie galimą karinį konfliktą su Gruzija).
2011 metų gruodžio mėnesį, D. Rogozinui tapus Rusijos Federacijos vyriausybės vadovo pavaduotoju, atsirado būtinybė paskirti kitą šalies atstovą prie NATO. Kaip matome, ši procedūra užtruko, tai irgi rodo, kad Maskva neteikia didžiausio prioriteto santykiams su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Vargu ar šie santykiai ypač pagyvės ir po A. Gruško paskyrimo. Neverta tikėtis ir santykių atšilimo, nes, kaip akcentuojama, naujajam Rusijos atstovui prie NATO teks spręsti klausimus, kuriuos Maskva laiko probleminiais – pirmiausia tai planuojamas JAV priešraketinės gynybos elementų dislokavimas Rytų Europoje. Kitas probleminis aspektas – galimos NATO plėtros klausimai (ypač jeigu kada nors bus pradėta rimtai kalbėti apie galimą Gruzijos narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje).
Bendri interesai
Būtų klaidinga teigti, kad Rusijos ir NATO santykių pagrindas yra vien užslėpta, latentinė konfrontacija. Modernaus Rusijos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos bendradarbiavimo pagrindas padėtas 1997 metais, kai buvo pasirašytas Pamatinis santykių, bendradarbiavimo ir saugumo aktas tarp Rusijos ir NATO. Kitu etapu tapo Romos deklaracija „NATO ir Rusijos santykiai: nauja kokybė“, pasirašyta 2002 metais. Vadovaujantis šiuo susitarimu sukurta Rusijos ir NATO taryba, kuri turėjo padėti užtikrinti efektyvesnę sąveiką bendrų interesų plotmėje.
Rusiją ir NATO vienijančių interesų sąrašas ne toks ir trumpas. Dažniausiai minima kova su tarptautiniu terorizmu, bendradarbiavimas saugumo Afganistane klausimais (pirmiausia kovojant su narkotinių medžiagų gamyba ir platinimu). Bent jau teoriškai neatmetama ir karinio bendradarbiavimo galimybė koordinuojant savo veiksmus esant karinio konflikto su trečiąja šalimi situacijai ar vykdant bendrus karinius mokymus. Taip pat numatytos kitos – ne tik karinio, bet ir humanitarinio – bendradarbiavimo galimybės (pavyzdžiui, vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas jūroje). Deja, dažniausiai visas bendras iniciatyvas užgožia geopolitiniai nesutarimai (plačiau apie bendrus Rusijos ir Šiaurės Atlanto organizacijos interesus galima perskaityti čia: http://natomission.ru/cooperation/nrc).
Kad tarp Rusijos ir NATO yra įmanomas bendradarbiavimas, byloja ir tai, kad Maskva leido įsteigti Uljanovske tranzito centrą, per kurį eina NATO kroviniai į Afganistaną ir iš jo. Nors Rusijos visuomenės reakcija į „NATO bazę“ Rusijos teritorijoje audringa, oficialūs Rusijos valdžios atstovai, atrodo, nedvejojo dėl tokio sprendimo. Beje, tarp tranzitinių krovinių centro „gynėjų“ buvo ir D. Rogozinas (http://www.rg.ru/2012/08/23/reg-pfo/baza.html).
Ateities konfliktai
Tačiau tarp Rusijos ir NATO galima aptikti ir nemažai abipusio nepasitikėjimo bei įtarumo ženklų. Reikia turėti galvoje ir tai, kad ateities konfliktai gali būti kitokio pobūdžio, nei yra įprasta. Šiandien vis rimčiau žiūrima į vadinamuosius kibernetinius karus, kurie vyksta ne realioje, o virtualioje erdvėje. Neatsitiktinai NATO jau kelerius metus iš eilės vykdo karinius mokymus (artimiausi – šių metų lapkričio mėnesį), skirtus Aljanso narių veiksmams koordinuoti reaguojant ir atsakant į kibernetinius išpuolius. NATO rimtai žiūri į savo informacinių tinklų saugumą, suprasdama, kad jau šiandien šie tinklai gali tapti išpuolio taikiniu. Nors kariniuose mokymuose Rusija neįvardijama kaip potenciali priešė ar išpuolio organizatorė, numanoma, kad kaip tik ji (taip pat Kinija ir Iranas), esant būtinybei, gali bandyti įsivelti į kibernetinę konfrontaciją su Aljansu.
Pranešama, kad Rusija nesiruošia nusileisti ir aktyviai rengiasi galimam kibernetiniam karui. Spalio pradžioje Rusijos gynybos ministerija paskelbė informacinio saugumo tyrimų konkursą. Kaip nurodoma, tarp kitų dalykų Gynybos ministeriją domina priemonės, kurios leistų apeiti antivirusines sistemas, tinklo ir operacinių sistemų apsaugos komponentus. Ministerija taip pat neatmeta galimybės įdarbinti savo padaliniuose jaunus ir talentingus programišius (http://www.newsru.com/world/18oct2012/cyber.html).
Iš esmės, prie galimos konfrontacijos virtualioje erdvėje yra gana rimtai priartėta. Nors tokie dalykai kol kas sunkiai įrodomi, numanu, kad kibernetinių atakų ir prieš Estiją (2007 m. pavasaris – išpuoliai, susiję su Bronzinio kario įvykiais), ir prieš Lietuvą (2008 m. vasara – išpuoliai, susiję su sovietinės simbolikos draudimu) šaknys veda į Rusiją.
Išvados
Dualizmas, susijęs su Rusijos ir NATO santykiais, bent jau kol kas atrodo neįveikiama kliūtimi tarpusavio supratimo ir realaus bendradarbiavimo kelyje. Nors Rusijos ir NATO sąveika galėtų užtikrinti didesnį saugumą įvairiuose pasaulio regionuose (pavyzdžiui, Rytų ir Vidurio Europoje), viskas atsimuša į Maskvos ambicijas. Tik prisiminkime, kaip gana skausmingai Rusija reagavo į Baltijos šalių narystę NATO (Aljansas įžengė į posovietinę, t. y. „tiesioginio Rusijos intereso ir poveikio“, erdvę). Maskvos požiūris į NATO kaip į „nedraugišką aljansą“ verčia atitinkamai reaguoti ir Briuselį. Nors ir gerokai aptirpę, šaltojo karo tarp Rusijos ir NATO kontūrai įžiūrimi ir šiandien. Galutinai ištirpinti jų, atrodo, negali net esami bendri interesai.
Vargu ar permanentinis priešiškumas gali pavirsti realia, karine Rusijos ir NATO konfrontacija, tačiau visai įmanomi nedideli konfliktai ne tik politinėje, bet ir alternatyvioje (virtualioje) erdvėje. Ypač tol, kol Aljansas nereglamentuos, kaip vertinti naujus iššūkius saugumui ir koks galėtų būti atsakas į juos (pavyzdžiui, ar galima atsakyti kariniu smūgiu į kibernetinį išpuolį?).
Viktor DENISENKO
